Kalbino: Jurga Tumasonytė
Jeigu paklaustumėte jaunojo literato, kas yra PK, ir jis nežinotų, duodu galvą nukirsti, kad tai būtų ne jaunasis literatas, o koks nors kitas reiškinys. Jokios abejonės, kad visi aktyvesni šio lauko žaidėjai žino tokį dalyką kaip Pirmosios knygos konkursas. Geriausių būsimų pirmųjų knygų rinkimus kasmet skelbia Rašytojų sąjungos leidykla. Taip kartą per metus literatūros erdvėje gimsta po naują Vardą ir naują prozos bei poezijos knygelę, pažymėtą PK serija.
Taigi kalbiname šviežiausius naujokus – poetą Nerijų Cibulską ir prozininką Marijų Širvinską-Gailių.
– Žinau, kad nieko banalesnio už klausimą „Apie ką tavo knyga?“ būti negali. Tačiau vis tiek malonėkite būsimus savo skaitytojus apšviesti, ko galima iš jūsų knygos tikėtis.
M.: – Tai pirmas klausimas, kurio sulaukdavau iš bičiulių, sužinojusių apie mano „taikymą į rašytojus“. Tiek kartų jį išgirdęs ir pats susimąsčiau: o iš tiesų – apie ką? Pirmiausia kūriau pasakojimus apie jaunus žmones dabartinėje mūsų visuomenėje, mūsų susvetimėjimą ir daiktiškumą, meilės devalvaciją – banalūs reikalai. Tačiau mane jie nuoširdžiai jaudina, tad ir ėmiausi užduoties per savo išmanytus pasakojimus ir portretus gilintis į esamą jaunuomenės būklę – žmonių, brendusių laisvės sąlygomis, bet tebenešančių per skaudžią istorinę patirtį sužeistos lietuvių tautos ženklą. Tiesa, dar teberedaguojamos knygelės pasakojimai ne vien apie tai.
N.: – Nieko sudėtingo: mano eilėraščių rinkinys „Nutrinami“ – apie laiko praeinamumą. Ši knyga yra lyg bandymas tą laiką įrašyti į poetinius tekstus, lyg pastanga užkonservuoti visas turimas atmintis ir nesipriešinti žinant, kad vieną dieną galiausiai ir jos išsitrins.
– Šiais laikais išsileisti knygą nėra pats sunkiausias dalykas netgi nepripažintiems rašytojams – tereikia turėti mažumėlę pinigų ir susitarti su tam reikalui surasta spaustuve. Kodėl pasirinkote sudėtingesnį kelią – konkursą, dėl kokių priežasčių sumanėte išsileisti savo knygą būtent PK serijoje?
N.: – Jau nuo pirmo studijų kurso puoselėjau tylų norą kada nors ateityje savo būsimą rinkinį išleisti Rašytojų sąjungos leidykloje. Tiesa, tuo metu nei to rinkinio kažin kiek tebuvo, nei labai drąsios minties, kad tai, ką rašau, suguls į eilėraščių knygą. Turbūt buvau užsikrėtęs užsispyrimu bei įsitikinimu, kad Rašytojų sąjungos ženkliukas yra kažkas tokio. Taip manau ir iki šiol, man jis yra tartum savotiškas brendas, kokybiškai leidžiamos literatūros rodiklis. Kitaip tariant, rimtas reikalas. Antrąkart konkursui pateikęs rankraštį laimėjau PK serijoje. Galima sakyti, kad taip išpildžiau savo neapibrėžtą, bet kartu brangią svajonę.
M.: – Kaži ar tikrai visuomet būtina turėti pinigų užsimanius išleisti knygą? Jeigu jau pirmu taikymu parašai bestselerį, galimas daiktas, leidykla neims paslaugos mokesčio, bet dar ir pati primokės. Nustebčiau sužinojęs, kad Kristina Sabaliauskaitė savo debiutinį romaną leido iš asmeninių lėšų.
Pats pasirinkau, kaip sakai, sudėtingesnį kelią – konkursą, nes neparašiau tokio rimto kūrinio kaip minėtoji autorė. Abejojau savo gebėjimais, todėl į leidyklą savarankiškai dar nebūčiau kreipęsis, bet į konkursą rankraštį nunešiau nesibaimindamas – neturėjau ką prarasti. Pasitikrinau. Jeigu serijos komisija mano mašinraštį būtų atmetusi, tikriausiai būčiau nukišęs jį archyvą: juk kam leisti rašliavą, kuri nepereina net debiutantų atrankos, o rašančių žmonių Lietuvoje ir taip apsčiai, tik spėk sekti ir skaityti. Užtat laimėjimas dabar yra ženklas, kad galiu bandyti ir toliau.
– Rašytojai pagal apibrėžimą nieko kita ir neturėtų daryti, kaip tik dykinėti per dienas, kaukšėti spausdinimo mašinėle, ilgai gerti kavą kavinėje ir pūsti tabakodūmų kamuolius. Ką, be to, kad rašote, gyvenime veikiate patys?
M.: – Turbūt žinai iš rašytojų interviu ir biografijų, kad jie įprastai, be žodžio darbo, turi ir kitos veiklos. Tiesa, dykinėjimas, tiksliau – aplinkos stebėjimas, man reiškia, kad kaupiu medžiagą kokiam nors tekstui ateityje. Rašytojui svarbu susikaupimas ir atidumas detalėms, todėl pats neretai iš tiesų paslampinėju, sakykime, po barus stebėdamas žmones ar tuščiai vaikštau Palangos parke ir bandau sugauti akimirkos nuotaiką, juslėmis suartėti su aplinka, o gal sugalvoti siužetą kitai novelei.
N.: – Stengiuosi tolintis nuo visų tų rašytojų apibrėžimų, bet, reikia prisipažinti, ne visuomet pavyksta. Matyt, yra įsigalėjusi tam tikra formulė, pagal kurią gyvena rašantys žmonės. Yra toks nevalingas siekis būti kitokiam. O šiaip gyvenime užsiimu proziškesne veikla – dirbu Vilniaus universiteto bibliotekoje.
– Kaip manote, kada galima pradėti vadintis rašytoju? Ir kodėl visi rašantys dažniausiai taip kuklinasi ir stengiasi „nusimuilinti“ nuo tokio savęs įvardijimo?
N.: – Į šitą klausimą vis dar nerandu atsakymo. Teisybė, kartais stebina kad ir vyresnių kolegų pareiškimai, neva mes nesame nei rašytojai, nei poetai. Tuomet kas? Man rodos, kad „nusimuilinimas“ pasireiškia tada, kai norima pabėgti nuo atsakomybės už žodį, už savo kūrinį. Pačiam dar taip neteko nešti muilo, tikiuosi, kad tokių „progų“ ir nepasitaikys. Žodis man yra svarbus. Esu minėjęs, kad pirmoji knyga reiškia tam tikrą iniciaciją, tikrojo poetinio kelio pradžią. Bet turiu įtarimą, kad žmogus, parašęs pirmą pasisekusį tekstą, bent jau tyliai save įvardija poetu, prozininku ar dramaturgu. Ir tada tik laukia patvirtinimo iš šalies – bičiulių ar autoritetų.
M.: – Nežinau, neteikiu reikšmės. Manau, rašytoju rašantį žmogų pirmiausia kas nors įvardija. Kritikai, premijų skyrimo komisijos, galbūt tiražai ir skaitytojų reakcija.
– Ar šiais laikais įmanoma Lietuvoje parašyti knygą, kurią galėtų uždrausti cenzūra? Apie ką ji turėtų būti?
N.: – Žvelgiant į tokias fantasmagoriškas situacijas, kai valdžia mėgina uždrausti pasaulinio garso spektaklius, o prie teatro pasitinka vos ne metalo detektoriais ginkluoti apsauginiai, manau, tokią knygą, kuri sulauktų cenzūros, mūsų šalyje parašyti tikrai įmanoma. Tai turėtų būti veikalas, kuris pakutentų labiausiai apnuogintus, įjautrintus visuomeninio Lietuvos gyvenimo nervus. O apie juos dažniausiai rašoma mūsų žiniasklaidoje, konkrečių pavyzdžių visi žino.
M.: – Turbūt įmanoma. Net yra precedentų – valstybės institucija uždraudė knygą „Vyno dieta“. Darau prielaidą, kad kūrinys, pateikiantis smulkių detalių apie narkotikų gamybą ir vartojimą ar juos propaguojantis, pasakojantis apie atvirą pedofiliją, raginantis susidoroti su kuriomis nors grupėmis, taip pat gali būti neįleistas į knygynus ar išimtas iš apyvartos. Pavyzdžiui, mano akimis, Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“ yra primityvi smurtą propaguojanti knyga – ją išgelbėja ta distopinė nusikaltėlio gydymo idėja, todėl neprieštaraučiau, jei šis kūrinys būtų prieinamas tik suaugusiųjų skyriuose prie seksšopinių niekučių. Šį romaną skaičiau dar būdamas paauglys ir pasigailėjau, nes paliko slogų, sadistinį, liguistos literatūros įspūdį. Tiesa, Stanley Kubricko ekranizacija – puiki, nes subtili.
Bet kuriuo atveju šis klausimas bent mums su Nerijumi, tikiuosi, neaktualus, nes draustinų knygų nerašysim.
– Lietuvoje, ypač Vilniuje, vyksta nemažai literatūrinių vakarų, skaitymų netradicinėse erdvėse, rašantiems skirtų festivalių. Paradoksalu, tačiau tarp rašytojų ir nerašytojų vis dar kalbama, kad plunksnos broliai gyvena stiklo bokšte. Ką apie visa tai manote jūs?
N.: – Tokių renginių tikrai gausu, ir tai jau puikiai parodo, kad rašytojai nesėdi stiklo bokštuose. Jie bendrauja, skaito, nori būti išgirsti. Šiandien kiekvienas kultūra besidomintis žmogus tarp tų renginių suras ką nors sau. Pats regiu, kad jaunųjų skaitymo kultūra tikrai aukšta.
M.: – Dažnai statusas – rašytojo, muzikanto, politiko, profesoriaus, sportininko ar net Vytenio Pauliukaičio – sukuria distanciją tarp įgijusio statusą ir auditorijos. Neseniai bičiulis poetas apie save ir plunksnos draugus šitaip pasakė: „Marijau, mes tik žmonės!“ „Norėtum, – pagalvojau. – Jau nebe. Negi nematai, kaip tave pažymi skaitytojai, tarytum, autoriteto skeptrą įduoda? Kokios saldžios jų pagyros ir nebepaslepiamas susižavėjimas?“ Bet tai kompleksiškas, sudėtingas reiškinys, prie kurio galbūt kada nors grįšiu, jei mane kritikai įsvies į tą pačios paminėtą stiklo bokštą ar kalną – pats ropštis ten neketinu, o ir užkeltas būti nesitikiu.
– Ką manote apie tokius edukacinius dalykėlius kaip kūrybinis rašymas ar kursai būsimiems poetams?
M.: – Ir tokiuose užsiėmimuose galima šio to išmokti, bet į juos vaikščioti nebūtina. Pats lankiau Sigito Parulskio kūrybinio rašymo kursą ir neabejoju, kad jis nebuvo nenaudingas.
N.: – Man visada buvo smalsu tuos dalykėlius išbandyti, deja, nebuvo galimybės. Manau, Lietuvoje vertėtų bent jau pamėginti visa tai įgyvendinti. Žinoma, galbūt nereiktų aklai kopijuoti užsienio universitetų ir jų kūrybinio rašymo dirbtuvėlių, o sumąstyti ką nors savita.
– Kaip atrodo jūsų skaitymo procesas: kokiu principu renkatės knygas, ar daug vienu metu knygų atsiverčiate? Kokios knygos jums padarė didžiausią įtaką?
N.: – Gaila, bet dirbdamas bibliotekoje praradau turėtą skaitymo sistemą. Čia akis bado per daug geros literatūros, kurios niekada neperskaitysi, o tai varo į šiokią tokią neviltį. Anksčiau knygas rinkdavausi nuosekliau, susidarydavau jų sąrašus. Dabar esu pasiklydęs tarp autorių, knygų ir jų temų. Viliuosi, kad ši negalia atsirado tik kuriam laikui. Nors dažniausiai vienu metu skaitau po keletą knygų, kažkaip išeina persiorientuot. Skaitymo alkis man jau nuo vaikystės yra natūrali būsena.
M.: – Įprastai atsiverčiu bent trejetą ir skaitau lėtai, mėgaujuosi. Dažniausiai renkuosi klasiką ir iškiliausius mūsų krašto autorius. O didelę įtaką padarė Gergejaus Mihajaus mokslinės fantastikos romanas „Penkioliktasis kosmoso dėsnis“, kuris į rankas pakliuvo ankstyvoje paauglystėje, kai entuziastingai rydavau „Eridano“ ir „Zenito“ serijų knygas.
„Penkioliktasis kosmoso dėsnis“ yra vienintelė knyga, kurią perskaičiau per vieną naktį. Nėjau miegoti iki pat septintos ryto, nes tas daugiau kaip dviejų šimtų puslapių pasakojimas su ufonautu ant viršelio buvo totalus šūdas. Aš vis verčiau puslapius, vis verčiau juos ir tikėjausi, kad įvyks kas nors įdomaus ir intriguojamo. Matyt, iš to gilaus nusivylimo knyga iš manęs po truputį ir pradėjo regztis literatas.