Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo
ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO MĖNESĮ
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Jau beveik dešimtmetį programa „Atvira erdvė“ suteikia galimybę jauniesiems scenos menų kūrėjams debiutuoti ir eksperimentuoti Menų spaustuvės erdvėse. Naujausias šios programos projektas – Klaipėdoje režisūros studijas baigusio Igno Basijoko spektaklis „Išėjimo nėra“ pagal to paties pavadinimo egzistencialistinę Jeano Paulio Sartre’o pjesę. Trumpai tariant, situacija tokia: pragare, kuris tėra vienas uždaras kambarys, atsiduria Eglės Špokaitės Inesė, Monikos Alseikaitės Estelė ir Pauliaus Valaskevičiaus Garsenas (tarp jų formuojamas netradicinis tariamos meilės trikampis) ir po truputį jie supranta, kad „pragaras – tai kiti žmonės“.
Išsikėlęs nemenką užduotį – interpretuoti komplikuotą filosofinę pjesę – jaunasis režisierius, deja, patrūko. Sceninis vyksmas virsta visišku absurdo teatru buitiniu, o ne aukštojo žanro požiūriu. Jį stebėti įmanoma tik E.Špokaitės dėka, kuri kartkartėmis sugeba ištempti atskiras scenas. Nesmagu pliekti tik pradedančius kūrėjus, tačiau tenka pripažinti, kad režisūriniai I.Basijoko sprendimai – primityvūs, formuluojamos išvados – tiesmukos, o provokuoti turintys spektaklio momentai kelia juoką.
Rekomenduojama norintiems įsitikinti, kad „pragaras – tai kiti“ (šiuo atveju, veikiantys scenoje), ir kūrybinės grupės draugams bei artimiesiems.
Nerekomenduojama vertinantiems J.P.Sartre’o kūrybą ir mėgstantiems kokybiškai leisti laiką.
ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 9, 27 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“ pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio Lewiso MacLennano dešimtajame dešimtmetyje sukurtą pjesę nagrinėja homoseksualumo ir AIDS problemas. Tačiau spektaklis nei nepatogus, nei provokuojantis ir net kiek pavėlavęs. Taip, net ir šiandien mūsų visuomenėje vyrauja netolerancija seksualinėms mažumoms, o apie AIDS kone visai nešnekama, ypač teatre. Tad pati spektaklio tema – sveikintina. Tačiau spektaklyje pateikiama situacija pernelyg nutolusi laike ir erdvėje nuo šiandienos, kad priverstų suklusti, o didaktiniu tonu beriami faktai apie mūsų amžiaus marą bei perspėjimai dėl nesaugaus sekso pavojų kelia šypseną.
G.Varno spektakliams būdinga maksimali estetizacija (scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius) ir grakšti poetinė teatro kalba. Tačiau šio spektaklio atveju simbolistiniai akcentai nepakylėja spektaklio į aukštesnį lygmenį, o atvirkščiai – bloškia jį bent dešimtmečiu atgal. Viena vertus, norėtųsi išskirti itin nuoširdžiai Eimučio Kvoščiausko kuriamą AIDS kenčiančio gėjaus Adamo vaidmenį: jo dėka spektaklis kartkartėm įgyja sveikos ironijos ir humoro prieskonių. Tačiau, kita vertus, spektaklyje jis pateikiamas kaip vadovėlinis kenčiantis gėjus, o teigiant jo kitoniškumą, paaukojamas bendražmogiškumas.
Rekomenduojama vis dar nežinantiems, kas yra ir kaip plinta AIDS, paauglių ir vyresnio amžiaus asmenų edukacijai.
Nerekomenduojama ieškantiems aktualaus teatro.
ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 22, 23 D.
OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)
Naujajame OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklyje, režisuotame Pauliaus Ignatavičiaus, garsusis Franzo Kafkos personažas Gregoras Zamza nevirsta vabalu, kaip kad autorius užrašė „Metamorfozėje“, o tiesiog užsidaro ilgam savo kambaryje dėl nežinomų priežasčių.
P.Ignatavičiaus interpretacijos sumanymas įdomus – XX a. pradžios „Metamorfozę“ priartinti prie šių dienų realybės, kitaip tariant, pateikti Josifo Baliukečiaus kuriamo Zamzos diagnozę – depresija. Tačiau iki galo šio sumanymo įgyvendinti nepavyksta, nes spektaklyje nuo konkretaus gyvenimo, vis nukrypstama į abstrakčius svarstymus. Tad galiausiai noras žmogaus metamorfozę parodyti kaip sudėtingą vidinį virsmą ir jo išprovokuojamą konfliktą su artimaisiais, vengiant Kafkos siūlomo siužeto posūkio, ima panėšėti į mėginimą nekalbėti apie vidury kambario įsitaisiusį rožinį dramblį.
Dar vienas įdomus niuansas, kad atlikti Tėvo vaidmenį režisierius pakvietė savo paties tėvą – Eugenijų Ignatavičių. Sąmoningai nenušlifuota E.Ignatavičiaus vaidyba suteikia spektakliui savito žavesio, tačiau tvirtesnių režisūrinių sprendimų stoka trukdo tvirtai šio personažo dramaturginei linijai. Režisierius, regis neapsisprendžia, kuri – tėvo ar sūnaus linija – jam svarbesnė, tad jis pabrėžia tai vieną, tai kitą ir taip kiek klaidina publiką. Dėl to nukenčia ir spektaklio kuriamos prasmės.
Nerekomenduojama neskaičiusiems F.Kafkos „Metamorfozės“ ir nelinkusiems vakarui teatre rinktis jaunų režisierių bandymus.
Rekomenduojama besidomintiems netikėtomis literatūros klasikos interpretacijomis, norintiems išvysti scenoje kartu vaidinant tėvą ir sūnų (Gregoro Zamzos vaidmenį kuria ir pats režisierius P.Ignatavičius).
ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 21 D.
VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)
LAPKRIČIO 22 D.
GIRSTUČIO SALĖJE (Kovo 11-osios g. 26, Kaune)
„Laimingi žmonės“ lekia „Visu greičiu atgal!“ ir pristato Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Pierre’o Notte’o pjesę. Neringos Varnelytės ir Larisos Kalpokaitės čia įkūnijamos seserys, kremavusios motiną ir susipylusios ją į sausainių dėžutę, pavagia keleivinį autobusą ir leidžiasi per Prancūzijos provincijas, ieškodamos nežinia kur palaidoto tėvo kapo. Pakeliui, apdaužydamos kelias dešimtis pakeleivingų mašinų, jos kalbasi, pykstasi, gailisi, kaltina, juokiasi ir alpsta. Taip, tiesa, dar dainuoja, ir gana nemažai. Kitaip tariant, tai lengvo žanro komedija, balansuojanti tarp kabareto ir teatro vaikams.
Rekomenduojama lengvų pramogų mėgėjams, scenos menui nekeliantiems aukštų reikalavimų, taip pat šių aktorių TV kūrybos gerbėjams.
Nerekomenduojama melomanams, nes garso takelis gali pažeisti bent kiek pralavintą klausą (kompozitorius – Saulius Šiaučiulis) ir iš teatro besitikintiems daugiau nei iš TV ekrano.