Kalbėjosi: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Miglės Narbutaitės (portretas), Tomo Ivanausko ir OKT archyvo
Lietuvių dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas vis dažniau pristatomas kaip islandų kūrėjas, nes pastaruosius keturiolika metų jis gyvena ir kuria šioje nedidelėje Skandinavijos šalyje. Čia V.Narbutas yra vienas žymiausių bei paklausiausių scenografų ir kuria scenografiją geriausiems Islandijos teatrams, o recenzuodami naujus spektaklius, kuriems dailininkas sukūrė scenografiją, islandų kritikai dažnai pavadina V.Narbutą genijumi. Tiesa, scenografas nemažai dirba ir kitose šalyse, yra kūręs Suomijos, Danijos, Norvegijos, Vokietijos, Šveicarijos, Graikijos teatruose.
Šiuo metu V.Narbutas po ilgos pertraukos dirba Lietuvoje – kuria scenografiją Oskaro Koršunovo režisuojamai Justino Marcinkevičiaus „Katedrai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pasinaudoję reta proga, po repeticijos prisėdome šiek tiek pasišnekėti.
– Lietuvoje lankaisi po ilgos pertraukos.
– Taip, po dvejų su puse metų. Norėtųsi lankytis dažniau, bet vis kliudo tos pačios dvi problemos: laikas ir pinigai. Pastaruosius du sezonus ėmiau jaustis it koks verslininkas: vos spėjęs sugrįžti į Islandiją, po poros dienų jau skrisdavau į kitą šalį, ir taip visus metus. Su darbais taip ir keliavau po Vokietiją, Šveicariją, Graikiją, Norvegiją, o dabar atvykau į Lietuvą.
– Lietuviai tave pristato kaip lietuvių kūrėją, o islandai jau savinasi kaip islandų menininką. Ar pats vis dar esi linkęs priskirti save kuriai nors šaliai?
– Po keturiolikos gyvenimo Islandijoje metų jie jau turi tokią teisę. Bet kažkaip net keistai skamba: lietuvis islandų dailininkas. Tiesa, Pablo Picasso buvo ispanas, taigi ispanas prancūzų dailininkas, o Vincentas van Goghas – olandas prancūzų dailininkas, Prancūzijai priskiriamas ir Amedeo Modigliani, nors jis – Italijos žydas. Aišku, mieliau būčiau Lietuvos, o ne Islandijos lietuvis. Tačiau iš esmės tai ne taip svarbu.
– Nors ir gyveni ne Lietuvoje, įvairiose šalyse nemažai dirbai su lietuvių režisieriais.
– Daugiausia su Cezariu Graužiniu, prieš porą metų pradėjom bendradarbiauti ir su O.Koršunovu. Bet labai gera sugrįžti į Lietuvą dirbti, o ne vien dukrų ir draugų aplankyti.
– Esi dirbęs įvairiausių šalių teatruose. Kaip sekasi dirbti Lietuvoje?
– Visuose teatruose tvarka daugmaž tokia pati, ir Šveicarijoje, ir Vokietijoje – visur. Išgirtoji vokiška tvarka teatre neveikia – ta pati netvarka kaip ir Norvegijoje ar Lietuvoje. Dirbti į teatrą visur eina „normalūs“ žmonės, čia juk ne fabrikas. Islandijoje irgi tas pats. Teatro darbo struktūra, tradicijos visur panašios: truputis bohemos, truputis netvarkos – normalu.
– Tavo kuriama scenografija turtinga: scenoje neretai veriasi nauji pasauliai. Kas įkvepia jų atsiradimą?
– Skaitydamas pjesę, mezgu vidinį dialogą su tuo kūriniu. Susikuria vidinis pjesės vaizdas, giluminių prasmių ir ryšių labirintai, kuriais vaikštau. Taigi scenografijos vaizdas visada iškyla iš vidaus. Niekada neiliustruoju pjesės. Mano nuomone, scenografija nėra vien dekoratyvinis vaidybinės erdvės apipavidalinimas. Tiesa, ji man niekada neprisisapnuoja, nors kartais atsiranda velniai žino iš kur: iš kokių nors haliucinogeninių būsenų, gėrimo, kančios… Būna kartais, kad jau visiškai pervargsti, o idėjų jokių, bet staiga ima ir atsiranda. Laurynui Stuokai-Gucevičiui Katedra pasivaideno su kometa. Kartais idėjų ir taip atsiranda. Esu skaitęs, kad organizmas taip apsisaugo nuo perdegimo – išmesdamas idėją.
– Paminėjai Gucevičių. Iš ko tau gimė šiuo metu su O.Koršunovu kuriama „Katedra“?
– Kurdamas scenografiją, visada domiuosi istorija, to meto kultūrine aplinka, simbolių ir alegorijų reikšmėmis. Juk scenografija apima visas sritis: tapybą, skulptūrą, architektūrą, dizainą, kartais ir kostiumus. Net jei kuri modernią scenografiją ir kostiumus, turi gerai išmanyti pjesėje nurodomą laiką. Nors šiuo metu kuriamoje „Katedros“ scenografijoje pačios Katedros nėra, nemažai studijavau ir patį pastatą, ir tą laikotarpį, ir Igno Jokūbo Masalskio bei L.Stuokos-Gucevičiaus asmenybes. Visa kūrybinė grupė lankėsi labai įdomiose ir turiningose pažintinėse ekskursijose. Taigi, net jei tai tiesiogiai scenografijoje ir neatsispindi, istorinė medžiaga man labai svarbi.
– O ką tau pačiam reiškia „Katedra“?
– Man tai – galimybė permąstyti tai, apie ką dažnai galvoju. Kas yra talentas: Dievo dovana ar prakeiksmas? Kas yra kūryba, jei nesi laisvas ir turi parsiduoti, kad galėtum kurti? Šie klausimai keliami ir „Katedroje“. Kaip ir patriotizmo, Tėvynės meilės, tikėjimo problemos. Tai atitinka mano paties vidinius apmąstymus. Esu įsitikinęs, kad talentas reiškia, jog buvai pasirinktas. Kitaip tariant, renkiesi ne tu. Didžiąją gyvenimo dalį maniau priešingai, kad aš pats rinkausi būti dailininku. Dabar supratau ir tikiu tuo, kad žmonės buvo pasirinkti, kad iš esmės mes patys neturime pasirinkimo. Kūryba yra ir kryžius, kurį tenka nešti, ir teikia pasitenkinimą. Ji tampa kančia, kai dirbi po keliolika valandų per dieną, mėnesių mėnesiais be išeiginių ir atostogų. Ypač sunku kūrybinio proceso pradžioje, kai dar niekas neaišku. Tuomet paprastai porą savaičių vaikštau tarsi sunkus, didelis ir pilkas debesis. Manęs tuomet net artimieji prisibijo. Taigi, kalbant apie talentą, tai yra ir džiaugsmas, ir kančia, iš to susikuria kūryba ir pats gyvenimas. Ir savo gyvenimo, savo kryžiaus neiškeisčiau į jokį kitą.
– Teatre kūrybinis procesas vienas sudėtingesnių, turint omenyje, kiek daug žmonių turi sutarti, kad gimtų bendras kūrinys – spektaklis.
– Tikro, nuoširdaus bendravimo su žmonėmis neišmoksi, jis turi būti įgimtas. Man, kaip scenografui, svarbu, kad techninė komanda nesijaustų kaip baudžiauninkai ar samdiniai, svarbu juos nuteikti, kad mūsų darbas bendras. Svarbu, kad spektaklį padedantys kurti žmonės būtų kūrybiškai užsidegę. Nors yra buvę, kad šiuo mano požiūriu buvo imta naudotis, tačiau tuomet nesunku pereiti į griežtai profesinį santykį: padarei–nepadarei. Džiugu, kad taip atsitinka retai. Paprastai po poros darbo mėnesių su dekoratoriais, šaltkalviais ir staliais išsiskiriame kaip geriausi draugai.
Man labai padeda tai, kad Kaune baigiau medžio apdirbimo specialybę ir puikiai suprantu konstrukcinius bei technologinius dekoracijų gamybos procesus. Tai pradeda išspręsti techninius inžinerinius klausimus.
– Taigi scenografija gana sudėtinga veikla. Kodėl rinkaisi ją, o ne, tarkime, tapybą?
– Kiekvieną sezoną baigiu ta pačia mantra: kitą sezoną mažiau kursiu teatrui ir daugiau tapysiu. Tačiau jau dvejus su puse metų nebuvau studijoje. Visame pasaulyje teatre mokami labai maži atlyginimai, o Islandijoje, ypač po krizės, labai šoktelėjo kainos. Tad niekaip nepavyksta išsiveržti iš uždaro rato. Jei pradėčiau pardavinėti paveikslus, galbūt galėčiau iš to gyventi. Bet tam, kad juos parduočiau, reikia pirmiausia juos nutapyti. Kaip nors turiu pralaužti tą uždarą ciklą.
– Per šią viešnagę Lietuvoje žiūrėjai ne vieną lietuvių spektaklį. Gal įžvelgi pokyčių mūsų scenoje?
– Lietuviško teatro tradicija vis dar labai stipri. Yra įdomių dalykų, bandymų ieškoti naujų formų. Bet visiškų naujovių neteko matyti. Jau pats laikas, kad atsirastų naujų jaunų režisierių. Nors turiu pripažinti, kad pačios jauniausios kartos, pristatančios spektaklius ne teatro erdvėse, darbų neteko pamatyti.
– Dažnai kalbame apie lietuvių teatro tradiciją. Kas, tavo nuomone, ją sudaro?
– Tai labai stiprus metaforinis, režisūrinis, vizualus, poetiškas ir muzikalus teatras. Lietuvių režisieriai iš tiesų naudoja labai daug muzikos, skirtingai nei skandinavai, kurių spektakliuose ji dažniausiai tik suskamba tarp scenų. Tiesa, tai susiję su protestantų religija, kurios tradicijoje svarbiausia – tekstas. Hermannas Hesse teigė: „Esu protestantas, bet labai pasiilgstu katalikų vizualumo ir teatrališkumo.“
Rimas Tuminas su islandų teatro legenda tapusia Antono Čechovo „Žuvėdra“ (spektaklis sukurtas Islandijos nacionaliniame teatre, Reikjavike, 1993 m. – aut. past.) aukštyn kojomis apvertė islandų teatro suvokimą. Jie pamatė, kad teatras gali būti metaforinis, poetinis, vizualus, kad teatre prasmės atsiskleidžia ne vien per tekstą, bet ir per mizanscenas, veiksmą. Iš tiesų, po šio spektaklio islandai pradėjo ne tik kitaip suvokti, bet ir kitaip kurti teatrą. Va ką reiškia lietuviškas teatras. Šį įvykį būtų galima vadinti teatro reforma.
– Taigi, profesiniame lauke Islandijoje tau nebuvo sunku integruotis.
– Tuo metu Islandijoje jau buvau sukūręs keturis spektaklius ir turėjau vardą, tad jokių problemų nekilo.
– O į islandų visuomenę integravaisi?
– Ne.
– O norėtum?
– Ne. Aš ten su niekuo nebendrauju. Gyvenu tarsi Bermudų trikampyje: teatras–studija–namai. Žinoma, dirbant teatre, bendravimas neišvengiamas. Tačiau socializuotis nesu linkęs. Žinoma, dalyvauju premjerų vakarėliuose, bet tik tiek. Galbūt visa tai dėl to, kad gyvendamas Lietuvoje buvau gana bohemiškas, prisisiautėjau, tai gal ten man ėmė norėtis ramybės? Specialiai nieko neplanavau, tai įvyko savaime. Islandijoje gyvenu savotišką atsiskyrėlio gyvenimą.
– Grįžęs į Lietuvą taip pat?
– Čia turėjau tiek darbo, kad net su dukromis nebuvo kada pasimatyti. Buvo parengti net keli „Katedros“ scenografijos variantai, ir užtrukome, kol su Oskaru nusprendėme, kuris tinkamiausias. Taigi per pusantro mėnesio pasivaikščioti Pilies gatve pavyko vos kartą.
– Kai išvažiuosi, be dukrų, draugų bei „Katedros“, kas dar liks Lietuvoje?
– Tėvynės meilė visada lieka. Nostalgija. Kartais Islandijoje pastaugiu viduje. Galėčiau gyventi bet kur, jei galėčiau daryti darbą, kurį noriu. Lietuvoje esu suleidęs šaknis, ir iki šiol tai yra mano terpė. Nei Islandijoje, nei kur kitur, jei būčiau atsidūręs, šaknų neleisčiau.
Daugiau apie spektaklį: http://www.teatras.lt/lt/spektakliai/justinas_marcinkevicius_katedra/