Rašė: Erlend Diagilev
Nuotraukos: Tomo Kurkino
Akivaizdu, kad, kai liepos pradžioje šoko į lėktuvą, kertantį Atlantą, ir patraukė į Lietuvą, jaunasis režisierius Romas Zabarauskas puikiai žinojo, ką veiks tėvynėje. Žinojo ir tai, kad sėkmingai pabaigus savo pirmosios pilno metro juostos ,,Streikas“ (originalus pavadinimas – ,,We Will Riot“) Niujorko scenas, Vilniuje jam teks susidurti su naujomis kliūtimis.
Helovino naktį ,,Jalta“ atrodė tiesiog penktadieniškai. Neskaitant fakto, kad publika tarp ankštų Žvėryno restorano sienų tilpo dar sunkiau negu ankstesniais penktadieniais. Dėl Romo multitaskinimo įgūdžių (bene kiekvieną savo žodinį kvietimą jis realiuoju laiku dubliuoja feisbuke) stačiais laiptais į vaizdingą kalnelį, ant kurio ,,Jalta“ ir yra įsikūrusi, pasveikinti režisieriaus bei jo kūrybinės grupės sėkmingos ,,Streiko“ filmavimo pabaigos proga vienas po kito kopė Romo ir jo kolegų draugai, pažįstami, bendramoksliai. Iš kino mėgėjų, aktorių, muzikantų, žurnalistų, įvairių sričių menininkų ir kitų savo profesijoms atsidavusių kultūros juodadarbių ilgainiui susidariusioje minioje su viskio taure rankoje lėtai sukosi vakaro kaltininkas, nepraleisdamas nė menkiausios progos parodyti savo dėmesį kiekvienam, atradusiam laiko tarti režisieriui sveikinimo žodį prieš šiam išsidanginant į Briuselį, kur jo juostos dar laukė ryškinimo procesas, apdorojimas ir kito pobūdžio baigiamieji techniniai ir kūrybiniai darbai.
Romo nuotaiką atspėti visada sunku, o tą vakarą šį procesą dar labiau apsunkino turtingas pastarojo mėnesio įvykių backgroundas. Nes, jeigu per tas kelias savaites kam nors teko bent kelis kartus patirti artimą pažintį su nakties, paryčių ar popiečio miegu, vargu ar tai buvo kas nors iš ,,Streiko“ kūrybinės komandos narių. Ir jeigu kam nors atrodo, kad dvidešimt kelios dienos pagrindinei pilnametražio filmo daliai nufilmuoti yra labai mažai, Romui tai, regis, visiškai normalu.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Nors plačioji visuomenė apie R.Zabarauską pirmąsyk sužinojo, kai jaunojo režisieriaus į kino juostą susukta bomba skambiu pavadinimu ,,Porno melodrama“ susprogdino savo homoseksualumo užtaisą didžiuosiuose ekranuose, tada nedaug kas žinojo, kad šį trumpametražį firmą kūrėjo debiutu galima vadinti tik iš dalies. Pats Romas, kalbėdamas apie ,,debiuto“ sąvokos vartojimą, šiuo atveju labiau akcentuoja ne didžiųjų kino salių ekranų, o kino filmo biudžeto egzistavimo aspektą. Nors žvelgiant tam tikru kampu, šie du dalykai, ypač Lietuvoje, turi tiesioginę sąsają, nereikia pamiršti, kad kai kurie komerciškumo užmojų neturintys filmai pasiekia žiūrovus būtent kino teatruose po ilgo kūrimo proceso ,,be jokio biudžeto“ arba turėdami ,,minimalų biudžetą“, kaip sako kino kūrėjai. ,,Pačioje pradžioje esu sukūręs tris trumpametražius filmus, tačiau dabar apie juos net nebešneku, – sakė jaunasis režisierius. – ,,Porno melodrama“ buvo pirmas filmas, kuris turėjo biudžetą ir jį rodė kino teatruose.“
Kai traukinys pajudėjo
Nors pats R.Zabarauskas neslėpė tam tikro pasididžiavimo su komanda sugebėjęs pateikti Lietuvos visuomenei pirmą šalyje filmą apie gėjus, šviežiai iškepta juosta netruko sulaukti aštrių kritikos strėlių iš klišių gausos užgautų recenzentų, persisotinusių užsienyje jau į kitas plotmes homoseksualumo temą spėjusio perkelti kino. Ir vis dėlto Kultūros rėmimo fondas parėmė filmo platinimą, ir traukinys pajudėjo. R. Zabarauskas tapo žinomas, neatsižvelgiant, ar ,Porno melodrama“ buvo gera, ar ne.
Teoriškai pasikaustęs Romas tikrai gerai mokėjo scenarijaus išdailinimo ir jo pristatymo meną – tai pravertė vėliau, kai ,,Porno melodramą“ pamatė režisieriai Johnas Cameronas Mitchellas ir Gusas Van Santas. Įvertinę tėvynėje nesuprastą trumpo metro filmą, stambaus kalibro kino kūrėjai nedelsė išreikšti savo palaikymo per šiuos metus kūnu turėsiančiam tapti ,,Streikui“.
Filmo siužetas apie juodaodį Niujorko didžėjų Luke, per savo 21-ąjį gimtadienį sužinojusį apie tėvų nuslėptą močiutę iš Lietuvos, jo nuotykius anapus Atlanto, mūsų šalies elektroninės muzikos sceną ir naktinį Vilniaus klubų gyvenimą turėtų būti įdomus vien dėl savo intriguojančios siužeto linijos, ypač žinant, kad filme pasirodo ir korumpuoto Vilniaus mero personažas, kuris pagrindinį herojų įvilioja į numanomas pinkles, pasiūlydamas jam vadovauti vienam iš miesto naktinių klubų. Adekvačiai režisieriaus brandai, šiam pereinant nuo trumpametražio prie pilno metro kino, daugėja ne tik personažų bei siužeto vingių, tačiau ir žinomų veidų, persikūnijančių į filmo veikėjus. Niekam nebe paslaptis, kad epizodinius vaidmenis, be visų kitų, juostoje atliko ir vienai nakčiai barmene tapo Erika Jennings, Justė Arlauskaitė-Jazzu įkūnijo mero sekretorės personažą.
J.C.Mitchellui ir G.Van Santui tapus naujojo filmo ambasadoriais, amerikietiškas kūrybinių idėjų paramos portalas kickstarter.com tapo finansine platforma, sėkmingai surinkusia 10 tūkst. dolerių niujorkietiškajai filmavimo daliai. Nors projektą palaikančių Jono Meko, eksperimentinio kino kūrėjų Bruce’o LaBruce’o ir Marie Losier bei šūsnies kitų žymių asmenybių žadėti DVD su autografais bei kitokios dovanos aktyviausiems aukotojams lėmė, kad lėšų rinkimas praėjo gana sklandžiai, R.Zabarauskas prisipažįsta, kad filmuodami Niujorko scenas 10 tūkst. dolerių biudžetą jie su komanda šiek tiek viršijo. Kiek tiksliai, režisierius neatskleidžia. ,,Nors technika Niujorke šiek tiek pigesnė, už nemažą dalį filmavimo vietų turėjome susimokėti. Priešingai nei Vilniuje“, – pasakojo Romas.
Niujorkietiškoji filmavimo dalis baigėsi birželį, ir jau liepos pradžioje Romas grįžo į Vilnių tęsti pradėtų darbų. Sutvarkius būtiniausius organizacinius reikalus, kai orai jau truputį atšalo, prasidėjo dvidešimties dienų filmavimo maratonas.
Dvi scenos dimensijos
Kaip įprasta lietuviškajam nekomerciniam kinui, nemažą organizacinių reikalų dalį užėmė paraiškų įvairiausiems fondams rašymas. Paramos reikėjo tiek tolesniems filmavimo darbams, tiek filmui platinti – pasimokęs iš savo ankstesnių klaidų, šįkart Romas nusprendė nenukabinti rankų net susidūręs su pačia aršiausia kritika. Tačiau šįsyk sunkumai tykojo ten, kur jų buvo tikėtasi mažiausiai. Tarp didžiausių Kultūros rėmimo fondo prioritetų įvardytas debiutantų rėmimas to paties fondo buvo paradoksaliai nesuderinamas su sąlyga, kad filmas neturi būti sukamas kino juostoje. Nesupratęs tokio apribojimo priežasčių, režisierius nesileido į kompromisus. ,,Pats visada teikiu prioritetą juostai. Juosta yra gražiau, o estetikos aspektas man labai svarbus“, – savo pasirinkimą teisina Romas.
Nesuvirškinusius ,,Porno melodramos“ dėl, nemažos žiūrovų dalies nuomone, R.Zabarausko filmus iš esmės užgožiančio gay pulse, ,,Streiko“ anonsas turėtų bent šiek tiek nudžiuginti. Visame filme pasirodo tik vienas homoseksualus personažas – muzikos prodiuseris Andy, o kaip pabrėžia pats režisierius, pagrindinis personažas, atvykęs į Vilnių, įsimyli būtent merginą.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gana aktyviai į homofobijos problemą Lietuvoje dėmesį atkreipti besistengiantis režisierius, prisiminęs homoseksualumo tematika pergrūstą „Porno melodramą“, prisipažįsta, kad tąsyk būtent šia kalba kinematografines mintis dėstė dėl gėjų temos aktualumo jam pačiam. Būdamas homoseksualus, Romas teigia kalbėjęs apie tai, ką žino ir kuo iš dalies gyvena. ,,Porno melodrama“ – mano profesinis debiutas. Tai filmas gėjų tema, – sako kino kūrėjas. – Nematau priežasties, dėl kurios neturėčiau šia tema kalbėti. Homofobija ir gėjų teisės nėra temos, aktualios tik gėjams. Pavyzdžiui, ta pati homofobija yra sudėtinga problema. Ir tai nėra vien lietuvių problema. O ten, kur yra sudėtingų problemų, yra medžiagos menui ir kūrybai.“
Atsiriboję nuo ,,Porno melodramos“ homoseksualumo ,,varikliuko“, ,,Streike“ išvysime kitą varančiąją jėgą – muziką. Pažvelgus atidžiau, juostoje bus galima įžvelgti tam tikrą Niujorko ir Vilniaus muzikinės scenos kontrastą. ,,Vilniaus muzikinė scena yra gana įdomi. Esu šiek tiek susipažinęs ir su niujorkietiškąja, tačiau filme būtent Lietuvos sostinės muzikinis gyvenimas bus ypač svarbus, – kelias būsimojo filmo paslaptis atskleidžia Romas. – Juostos pagrindinis veikėjas Luke Niujorke yra ekstravagantiškosios muzikinės scenos dalyvis – šioje aplinkoje diegiamas nusistatymas, kad svarbiausia yra asmenybė, vietos scenoje būtent ji yra pagrindinis akcentas. Lietuvoje filmo herojus atranda kitokį gyvenimą. Čia pati muzika yra svarbesnė už jos kūrėjus ir atlikėjus. Patys žmonės čia yra labiau prie žemės.“
Ištirpusios dienos
Turėję vos dvidešimt dienų filmavimui Lietuvoje pabaigti, ,,Streiko“ kūrybinės komandos nariai gana sparčiai pagavo tempą – sutilpti į grafiką skatino ne tik prastėjantys orai, bet ir filmo biudžetas. R.Zabarauskas neslepia, kad tokią įtemptą darbotvarkę, be visų kitų priežasčių, lėmė ir faktas, kad išsinuomojus techniką vos trims savaitėms, kino juostos finansinė našta palengvėja gana smarkiai.
Vilniaus gatvės ir Naujamiesčio kiemai tapo ,,Streiko“ filmavimo aikštelėmis dieną, o naktį veiksmas persikeldavo į klubą ,,Loftas“ ir senamiesčio kavines. Nors darbo grafikas buvo nepaprastai įtemptas, sunkumai tykojo ir aktyviems darbams jau įsibėgėjus. Pagal pradinį planą Vilniaus miesto savivaldybės patalpose turėjusi filmuoti Luke apsilankymo pas merą scenas, ,,Streiko“ kūrybinė grupė su šia idėja buvo gana palankiai pasitikta už patalpų paskyrimą atsakingų savivaldybės darbuotojų, tačiau norėdami įtvirtinti formalų susitarimą, filmo kūrėjai netikėtai sulaukė neigiamo atsakymo. Kilo įtarimų, kad savivaldybės administracija nepalankiai sutiko filmą, kurio scenarijuje Vilniaus mero personažas piešiamas ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Iš valdininkų atėjo šiuos įtarimus turėjęs išsklaidyti atsakymas – esą dieną visi savivaldybės kabinetai užimti, o savaitgaliams administracija paprasčiausiai negali skirti pajėgų filmavimo grupei kuruoti. Po šių įvykių imtasi skubiai ieškoti alternatyvių patalpų, kur ,,bent jau vaizdas pro langą būtų panašus“, ir netrukus apsistota viename iš netoli centro įsikūrusio biuro masyvo kabinetų.
Atskiro paminėjimo vertos vakarėlių ir riaušių (kaipgi filme tokiu skambiu pavadinimu galima apsieiti be jų?) filmavimo scenos. Įrašyti savo vardą, o tiksliau veidą į lietuviškojo kino istoriją buvo kviečiamas kiekvienas norintis. ,,Rengtis kuo įdomiau, ryškiau ir ekstravagantiškiau!“ – skelbė režisieriaus asistentė Ieva Černiauskaitė feisbuko grupėje, skirtoje žmonėms į masinių ,,Streiko“ scenų filmavimą sukviesti. Per kelias dienas šios grupės narių skaičius viršijo keturis šimtus ir filmavimo aikštele virtęs Vilniaus ,,Lofto“ klubas sugebėdavo prisipildyti spalvingai apsirengusių šokančių žmonių net vėlyvą naktį, vos praėjus porai valandų po to, kai būdavo paskelbiamas kvietimas.
Grįždamas iš Briuselio, Romas dar spėjo porai dienų nulėkti į Paryžių, o lapkričio pabaigoje jau pasirodė Vilniaus ,,Pasakos“ kino teatre pasveikinti Vytauto Tinterio jo trumpametražio filmo ,,Tylus šauksmas“ premjeros proga. Pats nemažai prisidėjęs prie kito jaunojo režisieriaus debiuto, Romas nepraleido progos priminti, kad jaunus kūrėjus reikia palaikyti visada – nepriklausomai nuo to, ar visuomenė savo reakcija į jų kūrybą šią skatina, ar bando apkarpyti sparnus.