Trečiadienio vakarą vienoje gražiausių miesto erdvių bet kokiam renginiui – Nacionalinėje dailės galerijoje – buvo pristatyti 14-ikos jaunųjų dizainerių modeliai. Nešališkus „Injekcijos“ įspūdžius, kolekcijų konceptų aprašymus ir fotografijas jau spėjote peržiūrėti svetimuose portaluose iš karto po renginio, tad čia pateiksime paprasto žiūrovo komentarą.
Stebėjau ne kolekcijas, o aplinką. Įstrigo, bet nepavyko savo muiline įamžinti: apsauginis, kuris akimis sekė kiekvieną modelį, pagrindinis rėmėjas „Absolut“, nors 80% auditorijos buvo žmonės iki 21 metų, ir paskutinė kolekcija, kuri buvo žemiau mokyklos lygio, bet įsiminė kaip gražus pabaigos akcentas, jog kievienas gali būti dizaineriu. Paskutinė kolekcija nuo Chamių (ta, kur Indija ir grafiti maišyti) sukėlė dvi mintis: jei ši pateko į keturioliktuką, kokios turėjo būti kitos? O kita mintis rimtesnė – kur dingo kriterijai?
Smagiausia buvo stebėti publiką. Išties, čia juk ir vyko tikrasis šou. Įsidėmėjau merginą su vienu egzotiškiausių derinių: deimantai (tikri?), kailiai (tikri?) ir treningai (tikri). O apie kitas dvi: pirmoje eilėje prie podiumo ir su Ugg boots? No, no, no! Tarp kokių penkiolikos fotografų buvo ir tokia mergina gražiu gėlėtu sijonu. Stebėjau ją visą vakarą – ji nepadarė nė vieno kadro, tiesiog rymojo ten pasirėmusi į sieną. Nesupratau jos motyvo, bet draugė pasiūlė mintį – gal tiesiog nebuvo ką fotkinti?
Vis tik buvo! Man asmeniškai labiausiai verta NDG sienų pasirodė Atėnės Malinauskaitės kolekcija. „Labàdienà“ (nors ir iškart nešiojami ir atrodė kaip nuo parduotuvės lentynos), manau, neturėjo varžytis „Mados injekcijoje“ – taigi jie juk jau žinomas label’as ir nelabai turi to avangardinio šarmo. Dar smagūs buvo vokiečiai „Balagans“ su savo džinsais vaikinams.
Reziumė: mados šou daugiau įdomaus veiksmo vyksta per vėlavimo valandą ir ilgąsias pertraukas. Koncentruokitės ne į podiumą, bet šalia jo. Tada vakaras neprailgs ir bus linksma.