Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotrauka: asmeninio archyvo
Žiema – tai metas, kai skaičiuojami lietuviškos muzikos viščiukai: jau sausio 11 d. vyks popmuzikos apdovanojimai M.A.M.A., netrukus savo pjūklus alternatyviosios muzikos atstovams išdalys ir T.Ė.T.Ė. Ta proga susiradome lietuviškos muzikos patriarchą (šito įvardijimo autorinės teisės priklauso „Eurovizijos“ atrankos finalo vedėjui Andriui Rožickui) Andrių Mamontovą ir privertėme jį pasakyti savo nuomonę apie buvusius bei dabar rengiamus lietuviškos muzikos apdovanojimus. Andriaus spintose dulkes renka ne viena dešimtis statulėlių (jų suskaičiuoti dainininkas niekada nemėgino), o viena jų ypač vertinga, nes guli Neries dugne. Bet tegu kalba jis, mes patylėsim ir pritariamai (arba ne) pajudinsim galvas.
1989 m. pabaigoje įrašėme plokštelę „Žodžiai į tylą“, o pirmieji lietuviški muzikos apdovanojimai įvyko 1990 m. pradžioje. Jeigu gerai pamenu, juos rengė Kultūros ministerija, o vienas iniciatorių buvo Edmundas Žalpys. Mes tada gavome Geriausio metų albumo apdovanojimą – plokštelės matricą, rodos, iš vario. Iš tų laikų dar pamenu keistos formos apdovanojimą, kurį greičiausiai irgi įsteigė Kultūros ministerija. Jį gavau kaip Metų populiariosios muzikos kompozitorius.
Pirmieji „Bravo“ apdovanojimai (tai buvo pirmieji nepriklausomi, t. y. ne valstybiniai, apdovanojimai) įvyko 1994 m. pradžioje, tada mes tapome Metų popgrupe. Naujokais buvo pripažinta grupė „Airija“, šioje kategorijoje buvo nominuota ir SEL. Pamenu, kaip Egis graudžiai verkė negavęs apdovanojimo…
Šių apdovanojimų iniciatorius buvo Aurelijus Silkinis, įrašų bendrovės „Tango records“ vadovas. „Litpoliinter“ televizijos patalpose įsikūrusi studija buvo pati geriausia Lietuvoje tais laikais, joje įsirašinėjo beveik visi. Šalia buvo ir Gedimino Zujaus studija MA, kurioje taip pat daug kas darydavo įrašus. Taigi čia, Mažosiose Lapėse šalia Kauno, virte virė muzikinis gyvenimas. Muzikantai čia galėjo netgi gyventi – buvo įrengti kambariai. Mes su „Foje“ čia įrašėme albumą „Kai perplauksi upę“, tad viską mačiau savo akimis.
Nenuostabu, kad būtent čia įvyko pirmieji muzikos apdovanojimai ir jie turėjo savo vertę. Norėčiau pabrėžti, kad A.Silkinis buvo labai gerbiamas visų muzikantų. Ir dabar gerbiamas, nors šiuo metu aktyviai šou versle ir nebedalyvauja. Tuomet jis daugeliui grupių padėjo įrašyti savo albumus, o kai kuriems netgi suteikė galimybę išleisti juos palankiomis sąlygomis. Tai, kad jis buvo „Bravo“ organizatorius, tiems apdovanojimams suteikė ypatingumo.
Neatsimenu, kuriais metais (jeigu „Vikipedija“ nemeluoja, 2000 m. – red. past.) „Bravo“ apdovanojimus į savo rankas perėmė Arūnas Valinskas, vėliau jis juos perleido Gyčiui Daugėlai. Neturiu nieko asmeniška prieš A.Valinską, tačiau kai jis pradėjo rengti šiuos apdovanojimus, jie įgavo labai ryškų televizinį atspalvį. Jie tapo tokia pat TV pramoga kaip „Auksiniai svogūnai“ ir, mano nuomone, nustojo būti muzikiniais apdovanojimais. Buvo labiau stengiamasi dėl žiūrovų, o ne dėl tų, kuriems tie apdovanojimai skiriami. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko nustojau į juos vaikščioti.
Pasikeitus organizatoriams, pasikeitė ir statulėlių dizainas. Smulkmena, ar ne? Bet juk tai irgi įvaizdžio dalis. Ne be priežasties „Oskarų“ statulėlės daug metų atrodo taip pat. Pavyzdys: jaunas atlikėjas gauna statulėlę, paskui išpopuliarėja ir gauna vėl, tik kitokią, nors apdovanojimai tie patys. Juk nesąmonė, ar ne?
Panašiai nutiko ir su radijo stoties „Radiocentras“ rengtais muzikos apdovanojimais. Visą dešimtąjį dešimtmetį „Radiocentras“ buvo reikšmingiausia lietuviškos muzikos stotis. Kiekvieną šeštadienį buvo skelbiamas „Lietuvos Top 20“, jis buvo pagrindinis lietuviškos muzikos topas – labiausiai klausomas, labiausiai mėgstamas.
„Radiocentro“ pradėti rengti apdovanojimai turėjo tokį patį svorį, kaip ir „Lietuvos Top 20“. Bet kažkuriuo metu viskas pasikeitė: ar dėl to, kad atsirado naujas programų direktorius, ar tiesiog norėta ką nors pakeisti, padaryti geriau. To padarinys – buvo sugriautas „Lietuvos Top 20“. Jeigu gerai pamenu, tas topas tapo bendras su užsienietiškomis dainomis. Lietuviškos muzikos gerbėjai nusisuko nuo jo, nes jis nebebuvo lietuviškas. Man atrodo, jie paskui mėgino sugrąžinti, kaip buvo, bet tas bandymas nebuvo sėkmingas.
Paskui atsirado visi tie komerciniai dalykai, kaip, pavyzdžiui, „formato“ ir „neformato“ sąvokos. Prasidėjo neaiškūs bandymai bet kokiu būdu pritraukti reklamos užsakovų, bėgimas paskui reitingus. Bet tą patį darė visos komercinės radijo stotys, ne tik „Radiocentras“.
Grįždamas prie topų ir apdovanojimų temos noriu pabrėžti, kad bebėgiodamas paskui reitingus „Radiocentras“ prarado svarbiausią dalyką – įtaką. Juk būtent minėtas „Lietuvos Top 20“ suteikė galimybę naujoms grupėms bei atlikėjams atsirasti ir išpopuliarėti. SEL yra per „Radiocentro“ topą išgarsėjusi grupė. Tą patį galima pasakyti apie „Pompą“, ŽAS ir dar daugybę kitų atlikėjų bei grupių.
Beje, dar buvo tokia radijo stotis „Ultra Vires“, kuri kažkuriuo metu perėmė lietuviškos muzikos vairą iš „Radiocentro“. Tik koją kišo tai, kad stotis buvo ne Vilniuje, kur verda visas muzikinis gyvenimas, o Kaune.
Visi pamena istoriją apie išmestą „Radiocentro“ apdovanojimą 2009 m. pradžioje. Iki šiol sulaukiu klausimų, kodėl taip padariau. Į upę apdovanojimą įmečiau intuityviai, pagautas impulso. Būtent dėl šio poelgio apdovanojimas įgijo didžiulę pridėtinę vertę: jį visi žino, visi atsimena. Jeigu kas nors jį surastų ir ištrauktų iš Neries, jį būtų galima brangiai parduoti aukcione ir tuos pinigus skirti labdarai. J
Dabar manau, kad taip pasielgiau todėl, jog visus metus „Radiocentras“ grojo vienų atlikėjų muziką, o apdovanojimams nominavo kitus. Tais metais nė viena mano daina nepateko į „Radiocentro“ topus (kaip tik tais metais siūliau „Geltona. Žalia. Raudona“, bet ji kažkodėl netiko), tačiau buvau nominuotas ir gavau apdovanojimą. Suprantu, kad mano dainos gali netikti radijui dėl vienų ar kitų priežasčių – to aš negaliu paveikti. Bet kodėl nominuoja, jei negroja? Tai veidmainystė ir toks apdovanojimas negali būti vertingas.
Dabar su „Radiocentru“ mano santykiai yra geri – kai iš LATGAA išėjau į NATA, tai viena iš nedaugelio radijo stočių, kuri groja mano dainas.
Prasmingiausiais iš visų naujai atsiradusių pavadinčiau A.LT apdovanojimus. Jie buvo įsteigti norint paskatinti kurti jaunus, nežinomus alternatyviosios muzikos atlikėjus. Tai labai gera iniciatyva. Jų misiją tęsia apdovanojimai T.Ė.T.Ė. Šių apdovanojimų rengėjams primygtinai siūlau pasikeisti pavadinimą, nes dabar jis skamba kaip M.A.M.A. reklama. Bet kokiu atveju, mano nuomone, alternatyviosios muzikos apdovanojimai Lietuvoje turi didesnę prasmę nei panašaus pobūdžio populiariosios muzikos renginiai.
Pernai atsiradę M.A.M.A. apdovanojimai taip pat yra viso labo televizinis produktas. Ir nors jie reklamuoja, kad tai šventė muzikantams, vis dėlto tai šventė televizijos žiūrovams. Nebeliko tos pridėtinės vertės, apie kurią jau kalbėjau, todėl jautiesi lyg dalyvautum televizijos koncerte-laidoje, kurios tema – apdovanojimai.
Kita problema tai, kad jie elgiasi panašiai kaip kažkada „Radiocentras“: eteryje visus metus rodo vienus atlikėjus, o apdovanoja kitus. Apdovanojimai vyksta TV3 eteryje, tad būtų logiška, kad tos grupės, kurios yra nominuojamos, tuos metus ir būtų rodomos per televiziją. Turėtų būti aiškus ir logiškas tęstinumas. Kas iš to, kad kartą metuose parodysi? Juk prie kai kurių atlikėjų muzikos reikia priprasti po truputį, ji ne iš karto prilimpa. Minėtoji TV3 visus metus transliuoja visokius talentų šou, būtų logiška, kad jų dalyvius ir apdovanotų. Mano nuomone, tada net sėkmingesnis renginys būtų. Bet jeigu nori apdovanoti rimtus atlikėjus, kurie patys kuria muziką, o ne perdainuoja kitų kūrybą, galėtų juos bent kartkartėmis per metus ir parodyti. Neabejoju, kad kai kuriuos žiūrovus ištinka šokas, kai per M.A.M.A. pamato visiškai nežinomų atlikėjų. Gyvenantys didmiesčiuose gali nueiti į muzikos klubą ir pažiūrėti vienos ar kitos grupės pasirodymą. O ką daryti tiems, kurie gyvena provincijoje? Jie visą informaciją gauna iš televizijos. Ir tikrai neretai būna, kad kai kuriuos atlikėjus pamato pirmą kartą, nors jie nominuojami kaip metų geriausi.
Tiesą sakant, nebesijaučiu lietuviškos muzikos dalimi – bent jau tos, kurią propaguoja radijas, televizija. Nors norėčiau. Kartais dalyvaudamas kokiame nors renginyje jaučiuosi lyg užėjęs pas ką nors į svečius. Nežinau, ar aš vienas taip jaučiuosi. Manau, tokių yra ir daugiau.
Asmeniškai man dabar geriausias apdovanojimas yra pilnos salės žiūrovų. Šis apdovanojimas turi vertę ir leidžia pragyventi. O iš tų, kuriuos esu gavęs, labiausiai vertinu pirmuosius „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimus. Grupė „Foje“ tuomet iš tiesų buvo lyderių pozicijose, ir kai gaudavome Metų grupės apdovanojimą, žinojome už ką. Todėl viskas atrodė tikra, nors ir nedvelkė prabanga.
Dar man labai svarbus iš Galinos Dauguvietytės rankų gautas auksinis Boriso Dauguviečio auskaras. Šį apdovanojimą gavau kaip aktorius už Hamleto vaidmenį. Taip pat labai vertinu Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje gautą prizą už geriausią garso takelį (Mariaus Martinsono filmui „Nereikalingi žmonės“ – red. past.). Tai buvo aukščiausias taškas mano apdovanojimų epopėjoje. Čia, Lietuvoje, kartais gali paveikti tai, kad mane pažįsta, gerbia. Ten manęs niekas nežinojo. Pasaulinio lygio komisija įvertino tik už tą darbą, o ne už praeities nuopelnus. Šis apdovanojimas man itin brangus, nes parodė, kad esu gerame kelyje, ir įkvėpė siekti daugiau.
NE TIK GERBĖJAMS
Baigiant rengti pirmąjį2013 m. „370“ numerį A.Mamontovas paskelbė, kad šį spalį didžiausiose šalies arenose švęs savo kūrybos 30-metį ir į sceną pakvies ne tik dabartinius, bet ir buvusius bendražygius. Nors žiniasklaida tai prilygino „Foje“ atsikūrimui, pats atlikėjas akcentuoja, kad to nebus: „Atsikūrimas būtų, jei vėl pradėtume kurti naujas dainas. To nebus.“ Net neabejojame, kad arenos bus sausakimšos, nors daug garso bei šviesų, kaip Selas, Andrius ir neprižadėjo. Taigi pats laikas pirkti bilietus, nes jų gali ir nelikti.