GRRR!
ABKCO, Universal Music Group
2012-11-12
Skaitantys šias recenzijas turėjo pastebėti, kad vengiu apžvelgti rinkinius. Tačiau šį kartą padarysiu išimtį, nes tokia grupė jos reikalauja. Ir rinkinys neeilinis. Taip taip, tai „The Rolling Stones“ – tie seni, susiraukšlėję, apkerpėję, susipykę pensininkai. Bet, matyt, jaunimas ne toks jau ir geras, jei tokie kriošenos vis dar sugeba pavaryti geriau. O gal Mickui Jaggeriui užtenka pakelti pirštą, ir mes jau regime rokenrolo apvaizdą? Daugiau nei po septynerių metų rolingai vėl susirinko kartu į studiją (net ir po to, ką neseniai memuaruose apie kolegas prirašė Keithas Richardsas!) ir įrašė naują dainą „Doom And Gloom“. Ir ne šiaip dainą, o visą himną tam pasauliui, kuris liko rokenrolui išsiblaivius ir perėjus narkomanų reabilitacijos programą. K.Richardso „Sticky Fingers“ stiliaus gitaros rifai, abejingas Charlie Wattso „kalimas“, kietas tekstas – jei taip rolingai išeina, tai išeina trenkdami durimis. Rinkinyje, pasirodžiusiame grupės 50-mečio proga, yra ir dar viena, ne tokia monumentali nauja daina – „One more shot“. Albumas pasirodė kaip „box set“ iš 2, 3, 4 arba 5 kompaktinių plokštelių pasirinktinai, taip pat kaip vinilinių plokštelių rinkinys, sudarytas chronologiškai ir galintis būti puikia dovana keistuoliui, vis dar nesusipažinusiam su viena geriausių visų laikų grupių. Pasigirdo gandų ir apie pasaulinį rolingų turą… Tiesa, kol kas patvirtinti tik 2 koncertai Londone ir Niujorke šių metų pabaigoje. Spėkite, ar yra bilietų?
90/100
Bish Bosch
4AD
2012-12-03
Scotto Walkerio kūrybinis kelias labai įdomus. Kažkada šis kompozitorius, prodiuseris, išskirtinio vokalo savininkas išgarsėjo kaip popbaladžių atlikėjas. Septintajame dešimtmetyje jis buvo vadinamas net popmuzikos ikona. Norėčiau pamatyti jūsų veidus, jei skaitote šiuos žodžius klausydami ką nors iš paskutinio S.Walkerio albumo! Nes to, kuo šis kūrėjas užsiima dabar, nepavadinsi niekaip kitaip, tik eksperimentine muzika. Beklausant į galvą šovė toks palyginimas: tai būtų kažkas panašaus, jei „Anthony and the Johnsons“ įrašytų bendrą albumą su ankstyvaisiais „Nick Cave & The Bad Seeds“ ir jį aranžuotų Antonas Webernas. Maždaug taip. Nors turite išgirsti patys, kokią muziką gali kurti 70 metų sulaukusi buvusi popžvaigždė. Daugybė įtampos, tokių tylių vietų, lyg stebėtum kokybišką siaubo filmą (garso takelio įspūdį kartais sukuria ir styginiai instrumentai), dainos po 20 minučių be posmų ir priedainių. Žodžiu, tikrai nestandartinis albumas. Tačiau priešingai, nei klausant kokios Björk, čia negirdėti jokio sumeluoto intelektualumo, jokios pretenzijos, vien seno žmogaus rauda. Rauda, kurios muzikinių ištakų reikėtų ieškoti ne tiek roko, kiek klasikinėje muzikoje, ypač vadinamosios Antrosios Vienos mokyklos kompozitorių kūriniuose. „Bish Bosch“ yra keturioliktas studijinis S.Walkerio albumas. Pats autorius jį vadina finaline trilogijos dalimi. Du ankstesni šios keistos trilogijos albumai – „Tilt“ (1995 m.) ir „The Drift“ (2006 m.).
70/100
EP
2012-12-17
„Kurak“ – ne grupė, o projektas, kurį subūrė Vygintas Kisevičius („Fusedmarc“, „Empti“), pakvietęs keturis skirtingus kūrėjus: Eglę Sirvydytę, Marką Palubenką, Karolį Ramošką ir Domą Strupinską. Kol kas yra tik 4 dainų EP, profesionaliai V.Kisevičiaus „padarytas“. Kūrėjai teigia siekiantys sukurti „ką nors naujo nerangioje mūsų scenoje“. Matyt, yra ne taip gerai, kaip galėtų būti, ir dabar bus geriau. Galbūt kokybiškai. Kokybiškai tai galėtų būti net mūsų šalies muzikos reprezentacija, tačiau muzika nėra vien kokybė. Daug svarbiau yra turėjimas ką pasakyti, kūrybinė jėga nenorint nieko nustebint, pasirodyt, surast, sugeneruot, pati sau pakankama. Tad jei šio projekto dalyviai būtų sukūrę ką nors lietuviška, su stipriais, akustiškai orientuotais tekstais (nes dabartiniai angliški yra padriki, suklijuoti lyg dėlionės, vietomis atrodo net pritempti), jį būtų galima vertinti aukščiausiu balu. Juoba kad žinau E.Sirvydytę tokio potencialo turint. Nes tikrai trūksta tų, kurie kalbėtų aiškiai savo kalba ir turėtų, ką pasakyti. Bet… Dabar šis projektas pasmerktas paskęsti tarp tūkstančių panašių, niekuo neišsiskiriančių grupių, atlikėjų angliškai dainuojančios muzikos pasaulyje. Ir šiuo atveju norisi, kad vokalų apskritai nebūtų buvę… Rašau tai suprasdamas visus kontrargumentus apie kūrybos laisvę ir pan. Tačiau yra vienas esminis dalykas: klausydamas dainos turi atpažinti save, bent dalį savęs. Tai puikias dainas skiria nuo neblogų, kurios šiaip velka.
70/100
Visas aš (beveik)
Vytauto Kernagio fondas
2012-12-18
Sunku patikėti, kad tai pirmas Andriaus Kulikausko albumas. Tiesa, kaip pats Andrius sako, „yra buvę eskizų“. O juk šio kompozitoriaus, aranžuotojo, puikaus muzikanto ir šiaip be galo smagaus, virš laiko pakibusio žemaičių lobių ieškotojo kūrybinis kelias yra toks ilgas, kad horizonte nematyti. Taip pat sunku suskaičiuoti tuos, su kuriais Andriui yra tekę dirbti, groti (aišku, pirmiausia reikia paminėti šviesaus atminimo Vytautą Kernagį ir „Dainos teatrą“), tuos, kurie dainuoja jo dainas. Kaip ir šioje kompaktinėje plokštelėje. Ne, ne tik joje! Kadangi į Andrių visada miela žiūrėti (jo plaukai yra tiesioginis ryšys su „Curiosity“ palydovu Marse), buvo nuspręsta pridėti ir DVD! Tai drąsiai galima vadinti „The best of Kulikauskas“, nes rinkinyje sudėtos geriausios, žinomiausios Maestro dainos iš pačių įvairiausių koncertų. Vis dėlto norėčiau išskirti dabartinę Andriaus grupę „Kuli Family“ (su „Atviro rato“ multiinstrumentalistais), kurios koncertai ne tik kad nedvelkia naftalinu, bet trykšta tokia energija, jog norisi slėptis. Šią kompaktinę plokštelę ir DVD reiktų vertinti ir kaip albumą, ir kaip antologiją, kūrybos sąvadą. Kūrybos, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, kad bėga laikas, kas nors keičiasi, kad atsirado kompiuteriai, kad kūrėsi ir skyrėsi grupės… Andriui, jo akordeonui ir senučiukei „Yamahai“ laikas nepavaldus. Vienintelis ir baisiausias priekaištas šiam rinkiniui yra tas, kad viršelyje Andrius nufotografuotas susišukavęs plaukus! Tai neatleistina!
80/100
Signed and Sealed in Blood
Born & Bred Records
2013-01-08
Kažkada rengdamas radijo laidas, vieną jų paskyriau šiuolaikiniam celtic punk. Įdėmiai perklausiau kelias dešimtis grupių ir pastebėjau, kad viena jų kiša galvą aukščiau už kitas. Tai „Dropkick Murphys“ iš JAV. Tie, kuriems celtic punk asocijuojasi visų pirma su bedančiu Shane’u MacGowanu ir „The Pogues“ yra… teisūs! Tik dar daugiau bedančių, dar daugiau viskio, „stauto“ ir šokių ant stalų. Tuo ir žavus šis lig šiol (daugiausia Amerikoje) gyvas muzikinis judėjimas. Jis absoliučiai laisvas nuo visų poreikių eksperimentuoti ir ką nors išradinėti. Žmonės susirenka tiesiog gerai pasilinksminti. To maža? Man rodos, to kaip tik labai labai trūksta daugybei be galo rimtų studijose užsidariusių muzikantų. Vienintelis „Dropkick Murphys“ trūkumas yra šiek tiek nulaižytas, „nukompresuotas“ amerikietiškas skambesys. Bet tai daugybės gerų roko grupių JAV bėda. Albumas „Signed and Sealed in Blood“ kaip tik būtų tikęs pasaulio pabaigai ir Kalėdoms, bet pasirodo tik sausį. Neįpareigojantis, bet smagus, tinkantis tiek šokti ir gerti, tiek muštis, tiek verkti kam nors ant peties pagiringais paryčiais. Ech, kažkokios magiškos galios turi tos airiško folk harmonijos: jos ir be proto linksmos, ir ilgesingai liūdnos vienu metu. Lyg išplaukiantys iš uosto laivai. Bet neapsigaukit, „Dropkick Murphys“ vyrukai šiurkštūs, ir jei jau liūdėti, tai tik po galono viskio ir muštynių sniege.
75/100