Manote, pornografija ir lietuviškas dizainas nesusiję dalykai? Pamirškite, mes įrodysime, kad susiję. Tiesa, iš karto tenka pripažinti, kad erotiniai lietuvių „dizainai“ labai jau kuklūs ir davatkiški, o dėl to, matyt, kaltas elementarus šiaurietiškas, iš esmės gal net kiek frigidiškas temperamentas, griežtas auklėjimas, sekso nebuvimas sovietmečiu, per ilga žiema ir visokios kitokios aplinkybės…
Jeigu ieškosime, kaip tinkamai apibūdinti lietuvišką dizainą, kuriame galima atrasti ne tik nacionalinių formų ir vertybių, bet ir šiek tiek sekso bei pornoelementų, tai, kaip sako britai, būtų kažkas panašaus į „soft porn“ (švelnioji pornografija – angl.).
Iš pradžių teleportuojamės maždaug 100 metų atgal, į dvidešimtojo amžiaus pradžią, tarpukario laikotarpį, kai laikinosios sostinės ponios ir ponai naktimis šokdavo ant „Metropolio“ restorano stalų, Laisvės alėjos užkaboriuose klestėjo prostitucija, o europietišką lygį pasiekusios spaustuvės pradėjo spausdinti pirmuosius iliustruotus žurnalus…
Pornoelementų lietuviškuose reiškiniuose tikrai buvo ir yra. „Elementaru, Vatsonai“, – pasakytų Šerlokas Holmsas, vien užmetęs akį (ir akinį) į tarpukario Lietuvos bulvarinius žurnalus ir nekaltybės persmelktą erotikos paveldą… Taigi savo gana neįprastą „pornografinį“, visai (ne)žurnalistinį tyrimą, skirtą Valentino dienos progai ir žmonėms, mėgstantiems dizainą, bei šiaip meilužiams, pradedame ne visai įprastoje vietoje – lietuviškos spaudos archyve.
Tarpukaris – pornografijos pradžia
Iš apdulkėjusio archyvo traukiame pirmąjį erotinio pobūdžio lietuvių magaziną – „Aistros“! Šiame labiau įlaikraštį panašiame žurnale buvo publikuojama bulvarinio, erotinio pobūdžio lektūra ir pikantiškos istorijos iš Lietuvos bei pasaulio įžymybių gyvenimo, tačiau vargu ar galima tai pavadinti tikru pornografiniu žurnalu, jei palygintume jį kad ir su didžiausiu nuogų krūtinių, sėdmenų ir tada dar kartais plaukuotų pažastų platintoju „Playboy“ (jis, beje, atsirado 20 metų vėliau nei „Aistros“).
Tiesa, nepridengtų krūtinių ir sėdmenų „Aistrose“ taip pat nemažai, atsižvelgiant į tai, kad kalbame apie tarpukario laikų Lietuvą, kai iki hipių sukeltos sekso revoliucijos dar buvo likę kone pusę šimtmečio. Taigi tikėtis„Aistrose“ pamatyti sunkiosios pornografijos pavyzdžių būtų tikrai naivu.
Modernaus dizaino, nedaug teatsilikusio nuo tuomečių užsienietiškų „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“ leidinių, „Aistrų“ žurnalas buvo leidžiamas 1931–1933 m. ir kainavo 1,50 lito. Redaktoriaus Eduardo Streiko kuriamą žurnalą praleido net karo cenzūra ir jis buvo sėkmingai spausdinamas Kaune, vienoje geriausių šalies spaustuvių „Typolit“.
Lietuviško flirto paveldas
Bene labiausiai lietuviškos erotikos paveldo temą vos prieš metus dvejus išnagrinėjo ir išnaudojo „LT identity“ kūrybinis susivienijimas – mados dizainerių Jolantos Rimkutės, Ievos Ševiakovaitės ir grafikos dizainerio Edvardo Kavarsko trijulė, sukūrusi visą drabužių, aksesuarų ir net interjero detalių kolekciją „Obsceniška“.
Įkvėpimo jie sėmėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriuje, kuriame sukauptos didžiulės, pasirodo, dar ir ne visai padorios talalinių, t. y. satyrinių liaudies dainų, sankaupos. Dvidešimtojo amžiaus pradžios lietuviško flirto paveldą dizaineriai perkėlė į šiuolaikinį kontekstą ir net ant „Mados infekcijos“ podiumo… Taip atsirodo erotinio pobūdžio pagalvėlės, kompiuterių dėklai bei marškinėliai su subtiliai nešvankiais tekstais: „Dieve mano, kas čia yra: trečią dieną noriu vyro“; „Tu mergyte nežinai, kaip rugiuose bus gerai“; „Aš nenoriu, man nereikia, aš neduosiu, man nesveika“ ir t. t.
Beveik visi šie erotiniai tekstai, pasitelkiant pikselius ir šilkografijos stakles, ant šiuolaikinių daiktų buvo „išsiuvinėti“ tradiciniu kryželiu, o su jais kolekcijoje susiporavo ir firminiai „LT identity“ augaliniai motyvai, nuo senų senovės Lietuvoje susiję su lytiškumu: rūtos, ąžuolo, lelijų lapai ir net rugių varpos…
LIETUVIŠKO DIZAINO FETIŠAI
Sekso dizainas: ekologiški botagėliai ir prezervatyvų slapukai
Ko gero, didžiausiais fetišistais lietuviško dizaino sferoje būtų galima pavadinti vizualinės komunikacijos studiją „Prim Prim“. Grafikos dizainerės Kotryna Zilinskienė ir Ieva Butkevičiūtė bei architektas Vytenis Zilinskas, norėdami šiek tiek pasišaipyti iš pasaulį apsėdusios ekologijos manijos ir atrasti ten šiek tiek sekso, sukūrė projektą „Morka Project“.
Į ekologišką dizainą nusprendę pažvelgti per sekso prizmę, jie sukūrė ir tiesiai į rinką paleido (prekiavo tuo net Kaziuko mugėje) ekologišką fetišistinę kolekciją „Eko-fetish“. Tai iš sprogusių dviračio kamerų pinti botagėliai, iš faneros atliekų pjaustytos segės-apatiniai, iš nebereikalingų atraižų pasiūti prezervatyvų slapukai ir net seksualūs, aistrą keliantys rankų darbo muileliai…
„Biblija“
Į fetišų skyrių nusprendėme įtraukti ir fetišą savaime – Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės bendros kūrybos vaisių – rankinę „Bibliją“, gimusią iš perkamiausios visų laikų knygos, sukurtos Dievo ir jo pasiuntinių.
Rankinę „Bibliją“ nukabinome iš jau kultinės A&V knygų rankinių kolekcijos, neturinčios pabaigos, bet esančios limituoto tiražo ir kainuojančios šventvagiškai daug. Ši rankinė – fetišas pats iš savęs, kaip kokie leopardiniai Christiano Louboutino aukštakulniai su raudonais padais arba Livetos Kazlauskienės šukuosena, kurią turbūt laisvai galima pavadinti nacionaliniu Lietuvos paveldu… Atsiprašome, kad nukrypome nuo temos.
„Karjeros kamasutra“
Grįžtant prie lietuviško dizaino fetišų temos, būtina paminėti mažai kam žinomą, bet mums giliai į smegenų vingius įstrigusį suolą. Susipažinkite, tai dizainerio Eugenijaus Juozapavičiaus sukurtas suolas „Paslaugusis“ – pagrindinis biuro baldų serijos „Karjeros kamasutra“ modelis. Nėra ką labai daug apie jį pasakoti, kaip galima ant jo sėdėti matote patys…
„Pornodizainas“: grafinės provokacijos
Pornografija ant drabužių: nuo Vilniaus iki Paryžiaus
„Mother Eleganzos“ dizainerių trijulė – broliai Remigijus ir Egidijus Praspaliauskai bei Džiugas Valančiauskas turbūt yra didžiausi pornografijos ant drabužių platintojai Lietuvoje. O gal didžiausi provokatoriai, niekada nevengiantys ant savo kuriamų marškinėlių šilkografijos būdu atspausti labai jau drąsių grafikos darbų, dažniausiai su pornoelementais. Be to, broliai siautėja ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje. Pavyzdžiui, vasarą atidarytoje lietuviško dizaino galerijoje „YéYé Paris Store“ visiems užsukusiems jie siūlė šokti ant šviežiai luptų bananų žievių…
Lipdukai suaugusiesiems
Lipdukai su idėja ir ne tik… „Stickers Design“ gimdytojas – grafikos dizaineris Marius Bartkus, dailės akademijoje dėsto studentams dizainą, pats kremta doktorantūros mokslus ir turi nuosavą dizaino biznį (studija „Moira Visuals“), tačiau viso to jam pasirodė per maža ir taip jo galvoje gimė dar vienas gana seksualus projektas…
Tai nuoboduliui „ne“ sakančių praktiškų lipdukų suaugusiesiems serija, kuri pasirodė ir su kiek skandalinga, visai nuoga reklama, t. y. lipdukais apsiklijavusiomis visai nuogomis merginomis… Marius po to sakė, kad šitaip tiesiog ieškojo naujų reklamos priemonių. Nors ne visi leidiniai leido sau spausdinti nuogas lipdukų nuotraukas, tokia reklama turėjo būti tikrai veiksminga.
Raktas į matriošką…
Seniai visų nužiūrėti ir tik nedaugelio šiek tiek panešioti pornografiniai riboto tiražo marškinėliai „Matrioška“, „Raktas“ ir „Ledai“, galima sakyti, jau pateko į lietuviško dizaino istoriją. Grafikos dizainerio Denio Kuchtos sukurti marškinėliai yra skirti nesuvaržytoms personoms, mėgstančioms išsiskirti iš minios, o kai vieni į juos žiūrėdami mato raktus ir ledus, kiti – visai ką kita…
- Žurnalas „Aistros“ (www.epaveldas.lt).
- „LT identity“ kolekcija „Obsceniška“ (www.studijalt.eu).
- „Eko-fetish“ kolekcija (www.primprim.lt).
- „A&V“ knyga rankinė (http://shop.aandv.lt).
- Eugenijaus Juozapavičiaus suolas „Paslaugusis“ iš kolekcijos „Karjeros kamasutra“.
- „Mother Eleganzos“ marškinėliai (www.mothereleganza.com).
- „Stickers Design“ lipdukai suaugusiesiem (www.stickerdesign.eu).
- Denio Kuchtos marškinėliai (www.deniskuchta.com).
