Nors šiandien dar gyva lietuvių liaudies dailė beveik neteko savo praktinės funkcijos, ji svarbi ne tik atitinkamos estetikos mėgėjams, patiems tautodailininkams, tęsiantiems tautines tradicijas, ar meno tyrinėtojams. Amžių tradicijas saugantys kūrėjai suteikia nemažai peno šiuolaikiniams menininkams – tiek konceptualaus pagrindo savo projektams besidairantiems postmodernistams, tiek praeito amžiaus pradžios konservus kartkartėmis atidarantiems moderniosios dailės atstovams, kuriems daug svarbesni vizualūs motyvai.
Kai prieš kelerius metus Vilniuje buvo atidaryta Niko Pirosmani paroda, dar mokiausi dailės mokykloje. Apie neeilinį įvykį žinojau, tačiau, kaip ir dauguma mano aplinkos bendraamžių, primityvizmui jaučiau tam tikrą alergiją, todėl pasinaudoti galimybe gyvai pamatyti pasaulinio mąsto modernaus tapytojo kūrybą delsiau, o gal net ir vengiau. Mano pasyvumą palaužė meno istorijos mokytoja, sugebėjusi įteigti, kad parodoje vis dėlto verta apsilankyti.
Ji išvystė minimalaus biudžeto, tačiau labai veiksmingas viešųjų ryšių ir reklamos kampanijas (ne veltui vartoju daugiskaitą – šias kampanijas buvo galima nesunkiai atskirti, tačiau, žinoma, tik praėjus tam tikram laikui, kai jau galėjau suvokti, kokios manipuliacijos su mano sąmone buvo atliktos), kurios sėkmingai nuviliojo į N.Pirosmani parodą.
Jeigu tiksliai atsimenu, viskas prasidėjo nuo susimąstyti skatinančių klausimų, išdėstytų ne elektroninėje pateiktyje, o paprastame teksto rengyklės lape. Pagrindinis klausimas buvo „Kas yra dailininkas?“, kiti klausimai šį konkretizavo. Kiekvienas buvome priverstas pagalvoti, ar dailininkas yra atitinkamą aukštąją mokyklą baigęs profesionalas, ar liaudies meno tradicijas tęsiantis tautodailininkas, ar iš nuobodulio sąsiuvinio paraštėse vizualinius pranešimus konstruojantis moksleivis. O gal tai kiekvienas žmogus – kiekvienas be jokios išimties? Dėl to, kad kūryba yra vienas pagrindinių asmenybės poreikių ir kad nekurti neįmanoma niekam?
Išlikusios sistemos unikalumas
Mūsų jaunose galvose kirbant įvairiausioms mintims ir vienoms spėlionėms keičiant kitas, gavome teorijos užtaisą, gana formaliai išaiškinantį mums subtilų ryšį tarp primityvizmo – tų amžinųjų neprofesionalų bandymų sukurti savitą, kokybišką estetiką ir tų modernizmo srovių pagautų XX a. pirmos pusės kūrėjų, kurių pavardės mirga mokykliniuose dailės istorijos vadovėliuose, veiklos – ir liaudies meno, išlaikančio iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, turinčio aiškias ne tik estetines, tačiau ir mitologines bei praktines funkcijas. Gerokai paglamžytame dėl nuolatinio formos ir pozicijos keitimo vis dažniau perdegančio projektoriaus šviesą atspindinčiame ekrane keitėsi koplytstulpių, rūpintojėlių, pakelės kryžių, kilimų, mitologinius baltų motyvus mėgdžiojančios metalo kalvystės, liaudies tapybinę nuovoką atspindinčių medžio raižinių, išskirtinai lietuviškų austų juostų pavyzdžiai. Tada dar nežinojome, kad tarybiniais metais dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje (tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute) lietuvių tautodailininkai gavo progą įgyti aukštąjį išsilavinimą kartu su jį liudijančiu diplomu ir tapti būtent liaudies meno srities specialistais. Mūsų platumose pavėlavusio modernizmo eros saulėlydžio spinduliuose amatas tapo specialybe, o miesto kultūros ir teorinių sąvokų nepažįstanti amžių tradicija rado prieglobstį Vilnelės krante įsikūrusioje aukštojoje mokykloje.
„Nors bėgant amžiams tautodailė buvo gaji visoje Europoje, iki šiandien išlikusiomis tradicijomis, bent jau pakankamai plačiu mastu, galime pasigirti tik mes, šiek tiek – slavai ir Šiaurės tautos į vakarus nuo Uralo. Mūsų unikalumas – sistemos išlikimas. Praktinei funkcijai beveik netekus savo prasmės, mes nenustojome vertinti savo vaizduojamojo liaudies meno estetikos, suvokėme jo išskirtinumą ir tradicijų tąsos svarbą, susiejome visa tai su savo tautine tapatybe“, – kalbėjo mokytoja. Galiausiai viskas buvo pritempta iki to, kad modernizmo eros primityvistai yra nepaprastai artimi lietuvių liaudies menininkams – bent gamtos (o N.Pirosmani atveju – ir tautiniais) motyvais bei išsilavinimo stoka. Tokių gana keistų argumentų mums užteko, kad į gruzino parodą nueitume visi draugiškai ir beveik visiškai savanoriškai. Tiesa, vienintelis parodoje matytas menininko darbas, kurio visas detales atsimenu, – garsioji „Meška mėnesienoje“. Turbūt būtent šio kūrinio estetika tuo metu man buvo visiškai priimtina ir suprantama.
Teorinė tradicijos prasmė
Šiek tiek kitaip negu mūsiškėje anglosaksiškoje tradicijoje pati teorinė „tradicijos“ sąvoka yra aiškinama pasitelkiant „nusistovėjusios praktikos“ arba „pastovios praktikos“ sinonimus. Žvelgiant į Lietuvos kultūrines tradicijas iš teorinio taško, praktinis jų „pritaikymas“ iš esmės būna dvejopas – tai tradicijos tąsa ir tradicijos atgaivinimas, šiai tąsai tam tikromis aplinkybėmis nutrūkus. Tačiau šiuolaikinis menas, jautriai reaguojantis į aplinkos pokyčius, yra budrus ir tradicijos transformacijoms, kartais pats inicijuoja vienokias ar kitokias metamorfozes. Atgaivinta tradicija jau savaime yra kitokia, kitokia ji tampa laikui bėgant ir tęsiasi nenutrūkstamai.
Bandant apžvelgti nenutrūkstančios tradicijos pokyčius, norom nenorom prisimenu apsilankymą vienos Dzūkijos tautodailininkės dirbtuvėse. Menininkei pasiūlius parodyti savo audimo stakles, pakilome į jos kolektyvinio sodo namelio palėpę, kur tarp didžiulių siūlų ritinių ir begalės skirtingais būdais sudėtų jau išaustų juostų ir kilimų nemažame kambaryje bolavo tas didžiulis agregatas. Pasigrožėjęs kūrėjos darbais ir porą minučių stebėjęs jos darbo procesą, pabandžiau bent šiek tiek perprasti iš pažiūros nepaprastai sudėtingą (tačiau realybėje neretai dar sudėtingesnį) audimo staklių veikimo principą. Labiausiai nustebino šiais laikais gana paprastu laikomas ir neretam programuotojui šypseną galintis sukelti perfokortų naudojimas. Naudojamos audimo staklėse nuo pat pramonės perversmo pradžios, t. y. jau beveik tris šimtus metų, perfokortos po daugiau nei amžiaus, kai buvo pritaikytos, padarė lemiamą įtaką kompiuterių ir apskritai informatikos raidai. Hermanas Hollerithas, įvardijamas vienu iš IBM įkūrėjų, 1890 m. pasitelkė perfokortų principą automatiškai nuskaitomai informacijai, kurią šiandien suvokiame kaip skaitmeninius duomenis, įrašyti. Principas „siūlas yra – siūlo nėra“ kompiuterių eros aušroje tapo principu „srovė yra – srovės nėra“, mūsų laikais vizualizuojamu nulių ir vienetų pavidalu.
Nemažai visuomenės dėmesio sulaukė praėjusių metų pabaigoje interneto aukcione parduodamas rūpintojėlis, vaizduojantis vieną žinomiausių mūsų šalies politikų, nors, žiūrint iš kitos pusės, galbūt iš tikrųjų tai buvo politiko, vaizduojančio rūpintojėlį, skulptūra. Įdomu ne tik tai, kad rūpintojėlio pardavėjas neatskleidė skulptūros autoriaus tapatybės ar kad pradinė kūrinio kaina aukcione siekė 99 dolerius. Įdomu tai, kad rūpintojėlis tam tikrais elementais atskleidė aktualų kontekstą – lentelė jo rankoje kalbėjo apie ekonominę šalies situaciją ir vaizduojamo politiko įtaką jai, o pats faktas, kad skulptūra buvo parduodama būtent tokiu laiku, priminė apie artėjančius rinkimus ir labai tikėtiną valdžios kaitą, turėsiančią didžiulę įtaką ir pačiam politikui, ir visuomenės santykiui su juo.
Kai kurie tyrinėtojai įvardija tradicinio lietuvių rūpintojėlio žvilgsnį kaip „susimąsčiusį apie žmogų arba žiūrintį į tą patį žmogų“, kiti – kaip „žiūrintį į amžinybę“. Postmodernizmo eroje minėtas rūpintojėlio pavyzdys atsiriboja nuo amžinybės – jis įpinamas į labai aktualų ir gana tiksliai apibrėžtą laikotarpį, rūpintojėlis tampa šiuolaikiškas, tradicija atkeliauja į šiandieną ir primena, kad yra savita, susijusi su konkrečia tauta, kuriai atstovauja konkretūs žmonės, tačiau jie atstovauja čia ir dabar.
Liaudies motyvai modernizme ir postmodernizme
Menotyrininkė Rita Mikučionytė užsimena, kad postmoderniame mene liaudies tradicijų gajumas tam tikrais atvejais pasireiškia koncepto ieškojimu ankstyvajame lietuvių istorijos periode – pirmo ir antro tūkstantmečių sandūroje. Šiuolaikiniame mene jaučiant tam tikrų konceptualių elementų poreikį, liaudies tradicijos kartais kapstomos ypač giliai – ieškant teorinio pagrindo tampa prasminga nukrypti į pagonybės laikus. Čia peno suteikia bene kiekvienai religijai būdingas filosofinis pamatas. Ryškiausias to pavyzdys – Artūro Railos projektas „Žemės galia“.
„A.Raila faktiškai grįžta prie pagonybės laikų, pačią pagonybę interpretuodamas savaip. Projektas „Žemės galia“ vystytas kartu su bioenergetikais, todėl yra labai įdomus. Vystant jį užkabinta sakralios erdvės arba šventovės problema. Projektas susideda iš didelių spalvotų fotografijų, kuriose pavaizduoti įvairūs baltų mitologijos objektai, pavyzdžiui, akmuo, alkas, ąžuolas. Kai projektas buvo pristatytas ŠMC, ant grindų buvo išdėliotas didžiulis žemėlapis, vaizduojantis Vilnių kaip mistinę, sakralinę vietą; faktiškai tai buvo Šventaragio slėnio žemėlapis. Tai yra visiškai konceptualus priėjimas prie reiškinio, konceptualus problemos atskleidimas“, – teigia R.Mikučionytė.
Pasak menotyrininkės, kalbant apie santykį su tautodaile, šiuolaikiniame Lietuvos mene yra ir tam tikra problema – labai dažnai į liaudies meną žiūrima gana paviršutiniškai. „Tautodailė labai dažnai susiaurinama, į ją žiūrima išoriškai, tarkime, pereinama į ornamentiką arba stilistiką. Tai būdinga modernistinei plastikai. O postmodernizme ryškesni kosmopolitiniai dalykai. Globalizacijos eroje užduodame sau klausimą, kuo mes čia esame tokie išskirtiniai? Tačiau tada labiau einama per jausminius, dvasinius dalykus, o ne formalius, kurie lengvai atpažįstami“, – paaiškina pašnekovė.
R. Mikučionytė atkreipia dėmesį, kad modernizmui būdingo atsigręžimo į liaudies meną, kai interpretuojami paviršutiniški, vizualūs tautodailės elementai, mūsų dienų lietuvių kūrėjų praktikoje išties nemažai. Tačiau tai „tradiciškesnės“ vizualiojo meno formos. Jos dažnos tapyboje, grafikoje, o tarpdisciplininiuose menuose daug retesnės. „Pagal mąstymą ir plastiką tai (aptariama tradicinė tapyba ir grafika – aut. past.) praėjusio amžiaus menas – rutuliojamos XX a. pirmos pusės idėjos, tačiau jis yra kuriamas šiais laikais“, – sako menotyrininkė. Ji teigia, kad menininkai modernistai labai mėgsta ne tik konkrečius tautodailės elementus, tačiau ir tam tikrus principus, tokius kaip deformacijos efekto kūrimas, tarkime, išdidintų galvų ir smulkesnių galūnių vaizdavimas tapyboje, grafikoje, skulptūroje. Ypač tai ryšku grafikoje, o į tapybą liaudies meno motyvai ateina modifikuojant ,,Ars“ tradicijas – visų pirma dėl didžiulės šio judėjimo įtakos lietuvių tapybai. Sakykime, natiurmortai su lietuvių liaudies skulptūrėlėmis yra vieni ryškiausių „Ars“ tradicijos vystymo pavyzdžių. O tekstilėje, pasitelkiant kompiuterines stakles, iš tam tikrų abstrakčių geometrinių elementų sukuriamas ir optinis menas.
Abipus žvyrkelio
Būdamas vilnietis, iki penkiolikos metų nebuvau aplankęs nė vieno lietuviško kaimo ar mažesnio miestelio. Ledai prasilaužė dešimtoje klasėje, kai klasės draugė pakvietė aplaistyti ką tik baigtų mokslo metų Svėdasuose. Žinoma, nuvažiavus į gimtąjį Vaižganto kraštą, niekas iš mano draugų nepastebėjo, kaip stipriai išgyvenu naują kultūrinį potyrį, nes jiems tai tebuvo eilinė išvyka į gamtą. O aš atkakliai bandžiau sugerti kiekvieną iki šiol man nežinomą socialinę ir kultūrinę detalę – miestelio aplinkoje tam buvo suteiktos visos galimybės. Kai popiet iki pat horizonto nutįsusiu dulkėtu kaimo žvyrkeliu patraukėme prie ežero, dairiausi į kairę ir į dešinę, atidžiai apžiūrinėdamas viską, ką mačiau aplinkui. Praėjome, atrodo, neseniai sandėliais tapusius pastatus, tarp jų išvydau jau ilgą laiką apleistą gaisrinės automobilį – senovinį, baigiantį surūdyti antikvarinį GAZ modelį, tokio jau seniai nebepamatysi Lietuvos miestų gatvėse. Sandėliai buvo išpaišyti estetiškai tikrai neblogai atrodančiais grafičiais, o sunkvežimis puikiai – tiek spalviškai, tiek kompoziciškai – įsipaišė į bendrą vaizdą.
Šiek tiek toliau, prasidėjus neseniai užsėtų ir dar geltonų atspalvių įgauti nespėjusių javų laukams, kitoje kelio pusėje, nesupama nieko, išskyrus dirbamos žemės plotus, stovėjo senovinė kaimo koplytėlė – tokia maža, kad keturiese joje vos tilpome. Pilna itin didelį estetinį pasigerėjimą man suteikusių apdailos elementų (visi kiti elementai, išskyrus įmantriai išraižytą nedidelį medinį kryžių, turėjo tik sakralinę vertę) ji kūrė itin ryškų kontrastą kitoje kelio pusėje stūksantiems sandėliams, išmaniai išmargintiems šiuolaikinių kaimo primityvistų. O vieną nuo kito labai aiškiai skyrė lyg iš geografijos vadovėlio iliustracijos ištrauktas kaimo žvyrkelis, turintis nepakartojamą ypatybę net giedriausią dieną viską aplinkui paslėpti tirštame rūke, kai tik juo pravažiuoja bent du šimtus kilogramų sverianti transporto priemonė.
Mūsų dienų mene tradicija ir inovacija, senosios technikos ir naujosios technologijos, kartų patirtis ir novatoriški išradimai, nusistovėjusios praktikos ir modernios koncepcijos nėra atskirti metafizinio žvyrkelio. Menininko pasąmonės rūke vis tai susitinka ir sugeba susilieti į šviežumu dvelkiančius kūrinius, kurie vis dar gali išsaugoti savyje aliuziją į tai, kas keliauja per amžius ir net kintant geba būti atpažinta.
Rašė: Erlend Diagilev
Iliustracija: Tomo Mozūros koliažas