Rašė: Lukas Kivita
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Šlovė, dėmesys, audringi vakarėliai, pinigai, pažintys su garsenybėmis. Tokį įvaizdį apie muzikos žvaigždes susidarome stebėdami MTV ar skaitydami bulvarines žinutes žiniasklaidoje. Tačiau ar pavydžiai stebėdami muzikos žvaigždžių gyvenimą kada susimąstome, nuo ko prasidėjo jų kelias į muzikos olimpo viršūnę?
Šiuolaikinę jaunimo muziką šiurkščiai suskirstyti galima taip: populiarioji (angl. – „mainstream“), arba trumpiau – popmuzika, ir pogrindinė (angl. – „underground“), arba alternatyvioji. Kalbėsime, aišku, apie pastarosios bėdas, nes popmuzikai žiniasklaida ir taip per daug dėmesio skiria. Na, ne kiek muzikai, o kiek ją atliekančių žvaigždžių asmeninio gyvenimo detalėms.
Vis dėlto net ir tos ryškiausios (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio) žvaigždės savo karjerą greičiausiai pradėjo nuo repeticijų šaltame rūsyje ir koncertų nedideliuose klubeliuose už porą bokalų alaus, o ne salėse, kuriose telpa tūkstančiai, su „daug garso ir šviesų“.
Apie pogrindžio scenos pranašumus ir trūkumus (be abejonės, šių yra daugiau) kalbamės su dvejus metus gyvuojančios vilniečių post grunge grupės „Re-Act“ lyderiu Žygintu Abromaičiu, rap-metal grojančios ketveriukės „Part Time Porn“ gitaristu Edgaru Jokubausku, indie roko kolektyvo „Kazam!“ gitaristu Luku Aranausku ir žinomu hiphopo muzikos didžėjumi bei visuomenininku Vitalijumi Puzyriovu-Vaiperiu.
Pinigai, pinigai, pinigai…
Būtent jie yra geriausias variklis, na, o jų trūkumas – didžiausias stabdis. „Net ir mažai žinomas muzikinis kolektyvas išleidžia nemažai pinigų tam, kad galėtų palaikyti veiklą. Kad grupė galėtų kurti dainas, pirmiausia ji turi kur nors repetuoti. Savo muzikos studiją įsirengti labai brangu, todėl dažniausiai pasirenkamas nuomos variantas. Studijos (dažniausiai kokiame rūsyje) nuoma paprastai kainuoja nuo kelių šimtų iki pusės tūkstančio litų per mėnesį, priklausomai nuo dydžio, studijoje esančios aparatūros kokybės, garso izoliacijos ir t. t“, – pasakoja „Re-Act“ lyderis Ž.Abromaitis.
Negana to, reikia mokėti už degalus, kurie sunaudojami važiuojant į koncertus, ką jau kalbėti apie pačius instrumentus, kurie muzikantams atsieina tūkstančius. „Pinigų reikia daugeliui dalykų, apie kuriuos kiti žmonės net nepagalvoja. Kas susirinks į barus pasiklausyti nežinomos grupės? Pirmiausia reikia pasidaryti dainų įrašų, kurių vieno kaina prasideda nuo kelių šimtų litų“, – toliau skaičiukus dėlioja atlikėjas.
O juk dar reikėtų ir kokią nors fotosesiją susiorganizuoti – nuotraukų reikės plakatams, apie muziką rašantiems žurnalams ir portalams, feisbuko profiliui.
Pinigų trūkumas nebūtų tokia didelė bėda, jeigu ne juokingai maži honorarai, kuriuos pogrindžio grupės gauna už pasirodymus. Daugelis gyvos muzikos klubų ar tiesiog kabokų už vienos ar kelių valandų trukmės pasirodymą muzikantams sumoka kelis šimtais litų, o neretai vietoj pinigų pasiūlo kitokios, į galvą trenkiančios, valiutos – alaus. „Patys pirmieji koncertai dažniausiai iš viso nemokami. Tai normalu, nes grupė pirmiausia turi prisistatyti auditorijai. Bet kai kelerius metus grojanti grupė į barą pritraukia šimtą ar net daugiau žmonių, o pasidalijus honorarą kiekvienas narys gauna po 50 litų, švelniai tariant, nelabai malonu. O jeigu po koncerto su tavim alumi atsiskaito, tai lieka jame paskandinti kartėlį, kad buvai neįvertintas“, – pasakoja „Re-Act“ lyderis.
Reperis V.Puzyriovas-Vaiperis mano, kad atlikėjus nemokamai arba už labai simbolinę kainą pasirodyti kviečiančių klubų savininkų požiūris, kad muzikantas turi groti nemokamai, neteisingas: „Kad tokia politika Lietuvoje egzistuoja – faktas. Net ir aukšto lygio atlikėjai neretai susiduria su tokia situacija, kai už pasirodymą jiems siūlomas visiškai neadekvatus atlyginimas. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad atlikėjas prieš reikalaudamas pinigų turi turėti ne tik vardą, bet ir įdėti daug darbo į muzikos atlikimo kokybę. Kitaip tariant – jis turi turėti argumentų, kodėl baras turėtų jam mokėti pinigus. Jeigu suvoki savo vertę ir įdėtas pastangas, tuomet nekils ir klausimas, ar sutikti groti už baro siūlomą honorarą.“
Jeigu grupės netenkina menkas atlyginimas, kurį siūlo baro savininkas, visada atsiras kitų, kurie sutiks su sąlygomis ir pagros už mažus pinigus ar netgi už dyką. Paprastai kalbant, tai užburtas ratas…
Kur jūs, muzikantai?
Rap-metal stiliumi grojančios grupės „Part Time Porn“ gitaristas E.Jokubauskas pritaria, kad finansai yra gana opi problema, tačiau pogrindyje yra ir kitų bėdų. Pavyzdžiui, ne gitara, o kitais instrumentais grojančių muzikantų trūkumas.
„Ypač trūksta bosistų ir vokalistų. Kiek žinau, grupės jų randa sunkiausiai“, – teigia E.Jokubauskas. Kolektyvo nariai gali būti labai motyvuoti kurti muziką, tačiau negali to iki galo realizuoti, jei trūksta kurio nors instrumento. O jeigu grupės veiklai įsivažiavus iš kolektyvo pasitraukia kuris nors narys, ši turi vėl eiti kryžiaus kelius, kol suranda jam pamainą.
Kita bėda, kad atlikėjai ne visada randa laiko susirinkti į repeticijas, nes daugumai grojimas yra tik hobis. „Dažnai būna taip, kad vienas mokosi, kitas dirba, o štai trečias kaip tik visada laisvas. Sunku su visais susiderinti ir kryptingai vykdyti veiklą – tai didžiausia problema“, – įsitikinęs muzikantas.
Klubuose, kuriuose rengiami pogrindžio renginiai, neretai vyksta ir konkursai. Čia jaunesni bei daugiau patirties turintys kolektyvai turi galimybę pristatyti savo kūrybą didelei auditorijai ir tarpusavyje varžytis dėl pagrindinio prizo.
Tokių muzikinių varžybų esmė – iš daugelio dalyvių išrinkti geriausią kolektyvą. Paprastai konkursas skirstomas į turnyrinius etapus, kuriems pasibaigus komisija atrenka geriausiai pasirodžiusias grupes, o prasčiau pasirodžiusios iškrenta. Visus kolektyvus įveikusi grupė laimi pirmą vietą. Prizas – nuo vieno iki kelių tūkstančių litų. Žinoma, jaunai grupei tai gana solidūs pinigai, tačiau iš tiesų renginį organizuojantis kabokas iš to gauna gerokai daugiau naudos.
Muzika – ne sportas
Indie roko grupė „Kazam!“ yra dalyvavusi daugybėje baruose ir klubuose rengiamų jaunų grupių konkursų. „Įsivaizduokite, kad dėl pagrindinio prizo varžosi keliolika grupių. Kiekviena jų sukviečia visus savo gerbėjus, nes paprastai tarp pasirodymo kriterijų būna punktas „publikos palaikymas“. Iš viso per 3–5 konkurso etapus, kurių kiekviename dalyvauja bent po tris grupes, klube apsilanko masė žmonių ir šis uždirba didelę krūvą pinigų, todėl išlaidos, skirtos pagrindiniam prizui steigti, – tik lašas jūroje. Kita vertus, muzikiniam kolektyvui tai proga prisistatyti didelei auditorijai“, – pasakoja gitaristas. Nors, jo manymu, tai puiki galimybė grupei parodyti savo potencialą, kai kuriuose renginiuose pasitaiko ir korupcijos. Pašnekovas prisimena, kad kartą jo grupei viename konkurse buvo pasiūlyta „susitarti“ – atsisakyti pagrindinio prizo, bet užtikrintai laimėti pirmą vietą ir pasiimti visus pinigus už bilietus.
Nemažai muzikinėmis varžytuvėmis nusivylusių grupių turi priekaištų organizatoriams dėl komisijos objektyvumo vertinant grupių pasirodymus. „Part Time Porn“ nario E.Jokubausko manymu, nereikėtų tam skirti per daug reikšmės: „Maksimaliai objektyviai vertinti neįmanoma, nes dažnai vertinimo kriterijų būna kiek per daug. Pavyzdys – publikos palaikymas. Šiuo atveju vertinimas nelabai adekvatus, nes kas atsives daugiau draugų, tas gaus ir daugiau balų. Svarbiausia, mano manymu, yra tai, kad daugelio konkursų žiūri nariai bent jau stengiasi būti kuo objektyvesni. Bet kuriuo atveju, manau, kad tokių konkursų rezultatų nereikėtų pernelyg sureikšminti. Juk tai muzika, o ne sportas.“