„Lietuva, Lietuva, tu mums šventa“, – tas ne lietuvis, kuris nežino šitų Kipro Mašanausko dainos eilučių. Plačiajai visuomenei jis ir liko vienos dainos atlikėju. Kiek labiau išsilavinę tautiečiai žino jo puikų albumą „Requiem“, kuris buvo įvertintas „Bravo“ apdovanojimu, o kino gerbėjai žavisi jo kurtais garso takeliais lietuviškiems filmams. Nors daugiausia laiko kompozitoriaus gyvenime suėda kinas, vis dėlto jis tikisi kada nors įrašyti ką nors panašaus kaip „Requiem“. Gal net šiemet…
– Jūsų daina „Lietuva“ tapo neatsiejama nacionalinių švenčių dalimi, neoficialiu himnu. Kaip jūs pats manote, kas yra šios dainos stiprybė?
– Nežinau, tikriausiai tai, kad ji parašyta tuo laiku, kai jos labiausiai reikėjo. Ji nebuvo kuriama specialiai tam, kad taptų himnu, patektų į topus ir t. t. Tai buvo nuoširdus darbas, o tai žmonės jaučia.
– Kas įkvėpė jus, tuomet aštuoniolikmetį moksleivį, parašyti tokį kūrinį?
– Pirmiausia – mano šeimos istorija. Mano senelis – karo gydytojas – 13 metų praleido tremtyje Sibire. Mes visada buvome tarsi opozicijoje tai santvarkai. Ir, kai atsirado tas plevenimas ore, pranašaujantis permainas, supratau, kad reikia iššauti. Aišku, rizikavau, bet nuo savęs nepabėgsi.
– Kokie jausmai apima dabar išgirdus šią dainą per radiją ar TV?
– Pastaruoju metu vis atsiranda naujų šios dainos versijų. Jau net nežinau, kiek tų versijų yra. Gal net ir 20. Net per vaikų dainų šventę ji buvo atliekama. Įdomu išgirsti, bet, žinoma, ne visi variantai man patinka.
– O išgirdus originalią versiją?
– Tie laikai grįžta tą pačią sekundę. Tarsi seną nuotrauką pamačius. Tik fotografijoje tu matai vaizdą, o su daina sugrįžta jausmas.
– Vietoj popmuzikanto kelio pasirinkote studijas LMTA. Iš kur tiek valios geležinės?
– Daug metų mokiausi muzikos M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje ir turėjau tikslą studijuoti kompoziciją LMTA. O popmuzika buvo tik žaidimas, norėjau išmėginti ir šį žanrą.
– Bent kiek spėjote paragauti tos šlovės vaisių?
– Visko buvo paragauta. (Šypsosi.) Ir ture po dvi savaitės dalyvavau, kur rinkosi stadionai. Ir gerbėjų minios… Pavyzdžiui, guli paplūdimy sau ant pilvo ir girdi, kaip aplink šnabždasi: „Čia gi tas, Mašanauskas.“ Jau buvo blogai. (Juokiasi.)
– Nepriklausėte tiems dešiniesiems anų laikų pankams, kurie turėdavo savo susirinkimo taškus Vilniaus senamiestyje?
– Kai mokiausi LMTA, tas vietas irgi apeidavome, nes buvo netoli. Bet iš tiesų, mes, kompozitoriukai, turėjome savo vietas. (Šypsosi.) Pavyzdžiui, kavinė „Do Re Mi“.
– Grįžkime prie kūrybos. Dar ir dabar kartais išsitraukiu kasetę su jūsų ir Romo Lileikio bendru darbu „Requiem“ (deja, CD neturėjau pinigų), kuris jums 1997 m. pelnė „Bravo“ apdovanojimą. Tai vienas iš nedaugelio lietuviškos muzikos albumų, kuriuos ne gėda parodyti net ir užsieniečiui melomanui. Gal papasakotumėte, kaip gimė šis kūrinys?
– Jis atsirado per lemtingą pažintį su Romu Lileikiu. Su Romu labai greit radome bendrą kalbą, sutapo mūsų skoniai. Kartu klausėmės įvairiausios muzikos. Nepamenu, ar aš, ar jis pasiūlė sukurti ką nors bendra. Pamenu tik, kad jis atėjo pas mane su trimis tekstais, parašytais ant servetėlių. Sako, čia turbūt nedainuojama, ką aš padariau. Po kelių dienų pasikviečiau jį į „perklausą“. Sakau, pažiūrėk, man atrodo visai dainuojama. (Šypsosi.) Taip gimė pirmas albumo kūrinys „Miego bažnyčioje“, kuris turbūt ir buvo pats sudėtingiausias. Supratome, kad reikia judėti toliau ta kryptimi.
Įrašai užtruko beveik metus. Pusę metų kūrėme muziką ir tekstus, du mėnesius įrašinėjome, dar tiek pat užtruko įrašo suvedimo darbai.
– Didžiausias stebuklas, kad šitą albumą išleido leidybos bendrovė, – kaip jums pavyko tai pasiekti?
– Mes negalvojome, ką su tuo albume darysime. Tiesiog įrašinėjome ir stengiamės, kad tas įrašas būtų aukščiausios kokybės. Tais laikais 24 bytų įrašas Lietuvoje buvo neregėtas dalykas. Teko netgi skolintis įrangą iš užsienio. Įrašą parodėme leidybos bendrovės „Bomba“ vadovams, kurie pasiūlė nedelsdami jį ir išleisti. Na, jiems jau net nelabai ką reikėjo daryti – įrašas buvo padarytas, net pinigų už jį mokėti nereikėjo. Investuoti reikėjo tik į viršelius, paties albumo gamybą. Beje, įrašinėdamas „Requiem“ ir įkūriau savo studiją, kuri dabar vadinasi „UP Records“.
– O kodėl nebuvo tęsinio? Ko gero, tiek jūs, tiek Romas dar turite ką pasakyti?
– Išduosiu paslaptį: kai kas jau įrašyta, ir kada nors išleisime albumą. Ar šiais metais? Na, dar tik metų pradžia. Visko gali būti. (Šypsosi.) Iš tiesų mums su Romu tai skaudi tema. Mes ir norime, ir galime, bet vis pritrūksta tam laiko.
– Minėjote, kad prieš gimstant „Requiem“ su Romu klausėtės įvairios muzikos. Ar ir Peterio Gabrielio? Tiesą sakant, jūsų „Requiem“ savo nuotaika man primena P.Gabrielio albumą „Passion: Music for The Last Temptation of Christ“ (Martino Scorsese’s filmo garso takelis)… Bet tai ne priekaištas, o komplimentas, nes šis darbas yra vienas mano mėgstamiausių albumų…
– Taip, neklysti, P.Gabrielis yra mano guru. Savo laiku daug iš jo išmokau. Gaila, neakivaizdžiai – deja, nesame pažįstami. (Šypsosi.) Yra tekę būti jo koncerte –2010 m. Londone, kur jis pasirodė su simfoniniu orkestru. Verkiau…
O grįžtant prie to, ko klausėmės… Tai buvo ir Laurie Anderson, ir „Dead Can Dance“, ir Davidas Sylvianas, ir daugybė kitų, kurie kūrė (ir iki šiol kuria) ką nors įdomaus.
– O ko klausotės dabar?
– Tik geros muzikos. (Šypsosi.) Kai važiuoju automobiliu, klausausi klasikos. Grįžęs namo po darbų užsidedu avangardo, noise stiliaus įrašų. Bet iš tiesų ne tiek daug ir klausau. Kai dirbi su muzika, nuo jos ir pavargsti. Tikrai nėra taip, kad sėdėčiau ir klausyčiau valandų valandas vieną albumą po kito.
– O lietuviška muzika (tiek popmuzika, tiek alternatyviąja) nors kiek pasidomite?
– Šlamšto į ausis ir į akis patenka nori nenori, bet kartais išgirstu ir gerų dalykų. Kokių? Negirsiu nieko. (Šypsosi.) Tik mane liūdina tendencija, kad iš kur nors atsiradę tie nauji bei neblogi atlikėjai labai greitai ima ir paslaptingai pradingsta. Įdomu kur.
– Turbūt laikas būtų pakalbėti apie dabartinius jūsų darbus – filmų garso takelius. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Mane, tuomet dar 22 metų studentą, kompozitorius Laimis Vilkončius rekomendavo režisierei Audronei Slavinskienei, kuri kūrė filmą „Atostogos“. Tai buvo tikras iššūkis, nes filmas buvo pilno metro, o paprastai studentams tenka pradėti nuo trumpo metro filmų. Iš tiesų, kinas mane domino nuo vaikystės, bet galutinai į šį žanrą įsitraukiau nuo to filmo.
– Kuris iš darbų kine jums buvo sunkiausias, bet kartu ir brangiausias širdžiai?
– Sunkiausias – ne būtinai brangiausias. (Šypsosi.) Sunkiausias filmas – „Tadas Blinda. Pradžia“, nes teko atlikti ne vieno, o kelių žmonių darbą. O širdžiai brangiausias – pirmas R.Lileikio filmas „K+M+B“ apie Užupį. Iš tiesų, kiekvienas darbas brangus, nes su juo susiję daug smagių prisiminimų, juolab kad kino kūrimas – komandinis darbas. O ir filmografija nemenka. 47 filmai.
– Žinome, kad turite dvi Sidabrines gerves. Vieną už filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ takelį, kitą – už „Taip Laimė lėmė“. Bet, ko gero, tų apdovanojimų yra daugiau ir netgi tarptautinių?
– Jeigu peržiūrėtume visą tą filmų sąrašą ir suskaičiuotume, kiek jų yra pelnę apdovanojimus, tai kraitis būtų tikrai nemažas.
Mano uždavinys dirbant su filmu yra jį dar pagerinti. Be to, esu svarbus filmo komandos narys. Taigi, jeigu filmas pelno apdovanojimą, tai reiškia ir mano talento įvertinimą. Kitaip tariant, jeigu laimi filmas, laimi visi – ir režisierius, ir operatorius, ir kompozitorius.
– Jūsų studijoje yra svečiavęsi daugybė Lietuvos garsenybių. Gal ir žymių svečių iš užsienio buvo užsukę?
– Taip, buvo. Bet iki šiol tai buvo paslaptis, kurią jums dabar išduosiu. (Juokiasi.) Prieš keletą metų gelbėjome filmą „The Golden Compass“, kuriame filmavosi Danielis Craigas. Danielis filmavosi Lietuvoje kitame filme, kai paaiškėjo, kad „The Golden Compass“ jo balsas įrašytas su broku. O iki premjeros buvo likęs vos mėnuo. Prodiuseriai susirado mus, tad gerbiamas Džeimsas Bondas po filmavimų atvažiuodavo į studiją savęs įgarsinti. Taip gelbėjome Europą. (Juokiasi.) Jis mums pasirodė labai šiltas bei malonus žmogus, ir, žinoma, aukščiausios klasės profesionalas.
Kitas garbingas svečias – Johnas Malkovichius, kuris Lietuvoje filmavosi italų kuriamoje juostoje. Prodiuseriai norėjo apsidrausti ir pergarsino pas mus kai kurias vietas. Žinote, jo grafikas įtemptas, paskui gali būti sunku pagauti.
– Lietuvių kinas tarsi kokia našlaitė. Kritikai ir žiūrovai į jį žiūri skeptiškai, o kūrėjai teisinasi, kad neturi pinigų geram produktui sukurti. Nors esate smarkiai susijęs su lietuvišku kinu, vis dėlto tikiu, kad turite objektyvią nuomonę šia tema…
– Viskas priklauso nuo žiūrovų lūkesčių, ko jie tikisi iš to lietuviško kino. Daugelį metų kino kūrėjai orientavosi į nekomercinį, festivalinį kiną, kuris Lietuvos žiūrovui nelabai priimtinas. Dėl mažos rinkos ir, žinoma, pinigų stygiaus, negalėjo reikštis kitokio – komercinio, žiūroviško – kino kūrėjai. Bet štai keletą metų jau matome pirmąsias tokio kino kregždes – Emilį Vėlyvį, Donatą Ulvydą, kurie tiesiai šviesiai pasakė: „Mes norime daryti tokį kiną, kurį žiūrėtų.“ Žinoma, kritikai į tai žiūri kreivai. Bet, mano nuomone, turi būti vietos ir tokiam, ir tokiam kinui. Kino žmonės patys kalti, kad nesugeba išsireikalauti didesnio finansavimo. Operos ir baleto teatras gauna daugiau pinigų nei visi lietuviško kino kūrėjai kartu sudėjus. Ir tai neteisinga. Per tiek metų neatsirado nė vieno žmogaus, kuris trinktelėtų per stalą, prie kurio sėdi tie kostiumuoti dėdės iš ministerijų, ir pasakytų, kad kinui reikia tiek ir tiek pinigų.
– Čia galėtų nuskambėti jūsų įmonės reklama… Jūsų studija „UP Records“ – vienintelė šiame regione, turinti „Dolby“ licenciją. Visi esame girdėję žodį „Dolby“, bet nežinome, kas po juo slepiasi.
– Britų bendrovė „Dolby“ dar prieš daugelį metų standartizavo studijų ir kino salių garso kokybę. Gauti tokį sertifikatą labai nelengva, neužtenka geros aparatūros, reikia turėti daug techninių žinių. Aukščiausios kokybės erdvinį „Dolby“ formato garsą savo studijoje turime teisę kurti nuo 2003 m. Broliai latviai ir broliai estai pavydi, nes jie neturi nė vienos tokios studijos. Todėl jiems tenka atvažiuoti pas mus atlikti galutinio garso suvedimo. Šiame procese dalyvauja ir iš kurios nors Europos šalies atvykęs „Dolby“ specialistas, kuris paskutinę dieną prapučia studiją, patikrina techniką ir galiausiai užkoduoja tą garsą, kuris eina į kino teatrus. „Dolby“ formatų yra ne vienas, viskas priklauso nuo filmo kūrėjų turimų finansų. Pats geriausias ir brangiausias dabar – „Dolby Digital“.
– Kaip vyksta garso takelio kūrimo procesas?
– Darbas prasideda dar montuojant vaizdo medžiagą. Kartu su režisieriumi tariamės, kokios trukmės turėtų būti tas ar kitas muzikinis momentas, gal jis galėtų vieną ar kitą planą pailginti. Ir kai jau užrakintas vaizdas atkeliauja į garso postprodukcijos studiją, tuomet kaip siuvėjas devynis kartus matuoju ir tik tada kerpu. Tada vėl pasikviečiu režisierių ir pademonstruoju, ką esu sugalvojęs, kartu sudedame kertinius akmenis. Po to prasideda kūryba. Gabaliukas po gabaliuko. Tų gabaliukų, kurie susijungia į vieną visumą, gali būti ir visas šimtas. Tas procesas ilgas, trunka kelis mėnesius. O kur dar pergarsinimas, fonininiai triukšmai, atmosferų parinkimas, suvedimas… Tie garsai, kurie įrašomi aikštelėje, yra labai toli nuo to, ką paskui žiūrėdami filmą išgirsta žiūrovai. Pridedame dar tūkstančius garsų, kad filmas įgautų garsinį kvėpavimą. Galima suskaičiuoti. Pavyzdžiui, filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ garso takeliui sukurti prireikė 100 dienų. Kasdien po 8 valandas. Spėkite, kiek kartų aš peržiūrėjau tą filmą? (Juokiasi.)
– Kokius grandiozinius darbus šiuo metu dirbate?
– Liepos 6-ąją Lietuva perims vadovavimą ES. Ta proga bus rengiamas iškilmingas koncertas, kuriame skambės mano kūrinys, atliekamas su muzikantais iš 28 šalių. Iš viso dalyvaus apie 300 muzikantų iš Lietuvos ir apie 120 iš užsienio. Muzikantai gros savo šalyse, o į koncertą įsilies pasitelkiant šiuolaikines technologijas.
Be to, šiuo metu dar kuriu garso takelį Audriaus Juzėno filmui „Ekskursantė“, kuriame nusifilmavo ne tik lietuvių aktoriai, bet ir nemažai aukščiausio kalibro Rusijos žvaigždžių. Šis filmas dvejus metus sumontuotas pragulėjo, nes Kultūros ministerija nerado papildomų lėšų filmui užbaigti. Laimė, prisidėjo privatūs rėmėjai. Tikimės, kad šis filmas jau balandį pradžiugins Lietuvos ir Rusijos žiūrovus.
Nuotraukos: Gedimino Bartuškos