„BAKCHANTĖS“
ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 26 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
XXI a. pasauliui atnešė vien nelaimes ir destrukciją, kaip, pasitelkęs antikinės tragedijos klasiko Euripido tekstą, naujajame spektaklyje „Bakchantės“ byloja režisierius Gintaras Varnas.
Graikų teatro architektūros struktūrą atkartojanti Gintaro Makarevičiaus scenografija vaizduoja Akropolį, tačiau ne antikos dievus menantį, o masių traukos centrą Vilniuje. Miestą valdo Mariaus Repšio Pentėjo vadovaujami bedieviai kostiumuočiai, o jiems priešinasi margas feministuojančias „Greenpeace“ aktyvistes primenančių bakchančių choras. Ir vieniems, ir kitiems griūvančiame pasaulyje lemta pasiekti krachą. Sceną užpildančiose projekcijose (autorius Mikas Žukauskas) vienas kitą keičia ekologinių katastrofų, skerdžiamų gyvulių ir griūvančių miestų vaizdai. Šio griūvančio šiuolaikinio pasaulio fone vienintelis teisus lieka žmoniją už nuodėmes baudžiantis, pasaulį sukurti ir sugriauti gebantis androginiškas Dionisas. Tiesa, gamtos, vyno ir teatro dievas Dionisas čia – vienas dievas trijuose asmenyse: jį įkūnija aktorius Martynas Nedzinskas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas ir operos solistas Viktoras Gerasimovas (sumanymas puikus ir motyvuotas, tačiau iki galo nesuvaldytas).
Iš pirmo žvilgsnio G.Varno pasiryžimas kalbėti apie šiandien itin aktualias ekologijos problemas ir noras jas derinti su kaip harmoningos visuomenės pavyzdžiu nuolat iškeliamos Antikos tekstu – įdomus ir sveikintinas. Tačiau pagarba Euripido tekstui, regis, pakišo koją erudicija ir preciziškumu pasižyminčiam režisieriui. Tekstas čia ne interpretuojamas, o deklamuojamas, panardinant jį šiuolaikiniam pasauliui atstovaujančiose detalėse. Tad antikinis jambas ne atgyja, o, atrodytų, priešinasi mėginimams juo kalbėti apie šiandieną. Todėl spektaklyje ima dominuoti teisuoliška didaktiška intonacija (o mąstant apie iškeltas problemas kyla šiokia tokia abejonė dėl šio spektaklio, kaip produkto, ekologiškumo).
Rekomenduojama gamtosaugininkams.
Nerekomenduojama gamtosaugininkams.
„GUPELĖ“
ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 22 D.
VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilniuje)
Arvydo Lebeliūno režisuotas spektaklis „Gupelė“ pagal jauno, pripažinto rusų dramaturgo ir scenaristo Vasilijaus Sigarevo pjesę – iš tiesų „beveik komedija“ (taip savo kūrinį įvardija ir pats dramaturgas). Tik kaip byloja rusų priežodis, „gaila, kad „beveik“ nesiskaito“.
Pirmasis spektaklio veiksmas – Aldonos Bendoriūtės kuriamos Tamaros ir Giedriaus Arbačiausko herojaus Pavelo dialogas – iš tiesų sudaro mielos, kiek naivokos, bet tuo savitai žavios buitinės komedijos įspūdį. Jaudulys ir nejaukumas bendraujant su nepažįstamuoju, virtinė buitinių nesusipratimų kuria jaukią atmosferą ir kelia švelnią šypseną. Didžiausi nuopelnai čia tenka aktoriams, ypač A.Bendoriūtei, kuri keistuolės, vyro užguitos Tamaros personažą kuria atidžiai ir su atjauta.
Tačiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme užgriūvantis antras spektaklio veiksmas, pažeriantis daugybę staigių, ne visada logiškų siužeto posūkių virtinę, tiesiog kelia neviltį. Buitinė komedija staiga virsta niekaip nesibaigiančia groteskiška melodrama. Dramaturgas neatsispiria pagundai pamokyti ir pagąsdinti, o režisierius aklai sekdamas pjesės tekstą plaukia pasroviui ir palieka aktorius pačius kapanotis vis seklėjančiuose dramaturgijos vandenyse.
Rekomenduojama norintiems ramaus, nesudėtingo vakaro teatre, bet žiūrėti reiktų tik pirmą veiksmą.
Nerekomenduojama nemėgstantiems rusiškų buitinių serialų.
„GRONHOLMO METODAS“
LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRE (J. Basanavičiaus g. 13, Vilniuje)
ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ
Bene produktyviausias savo kartos režisierius Agnius Jankevičius Rusų dramos teatre ėmėsi garsiausios katalonų ir ispanų kalba kuriančio dramaturgo Jordi Galcerano-Ferrero pjesės „Gronholmo metodas“.
Multinacionalinės korporacijos konferencijų salėje keturi žmonės, atėję į darbo pokalbį dėl aukštų pareigų, patenka į keistą ir žiaurų eksperimentą. Susirinkusiems pateikiamos itin asmeniškos ir visiško atsivėrimo nepažįstamiems reikalaujančios užduotys, priešinančios juos vieną su kitu, o vienintelė galimybė pasitraukti – išeiti ir prarasti teisę į trokštamą darbą. J.Galcerano-Ferrero pjesė, nors ir buvo parašyta 2003 m., dar iki pasaulį užgriuvusios finansinės krizės ir taupymo priemonių padarinių, satyriškai atskleidžia, kam konkurencinėje kovoje gali pasiryžti korporacijos.
Scenoje jaunieji Rusų dramos teatro aktoriai Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Valentinas Novopolskis ir Jevgenija Gladij kiekvienas savitai atskleidžia asmenybės virtimą į visiškai išeksploatuotą žmoniškąjį išteklių. Tačiau, nepaisant itin jautrių kiekvieno jų solinių scenų, spektaklis lieka abstraktus ir šaltas lyg jame vaizduojama bendrovė „Dekia“. Režisierius A.Jankevičius koncentruodamasis į atskirus personažus ir taip varijuodamas žmogiškumo tema pameta pjesei itin svarbios socialinės realybės kontekstą. Tad sceninis vyksmas tampa pasakojimu apie psichologiškai žiaurų, absurdišką eksperimentą, o projekcijose šmėžuojančius kadrus su alkstančių bedarbių miniomis ir korporacijos šūkiais sunku susieti su protestais Ispanijos, Graikijos ir kitų Europos šalių gatvėse.
Rekomenduojama detektyvų mėgėjams ir aktorinio teatro gerbėjams.
Nerekomenduojama mėgstantiems politinį-socialinį teatrą.
„HAMLETAS MIRĖ. GRAVITACIJOS NĖRA“
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ
Globalėjančiame, besiplečiančiame ir vis garsiau „pirk pigiau“ šaukiančiame pasaulyje vis mažiau juntama sena gera žemės trauka, o laiko ir erdvės sąvokos nyksta, – tokį vaizdą siurrealistiškoje pjesėje „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ formuoja austrų dramaturgas Ewaldas Palmetshoferis. Šią pjesę režisavusiam Pauliui Ignatavičiui teko nemenka užduotis suvaldyti itin sudėtingos struktūros dramaturginio teksto linijas ir potekstes.
Pasąmonės srautą primenantys monologai, čia pat pereinantys į dialogus ar komentarus, formuoja retrospektyvinį pasakojimą, kurį į vieną visumą, atidžiai sekant sceninį veiksmą, tenka surinkti patiems žiūrovams. Tiksli ir estetiškai preciziška Neli Ivančik scenografija kuria baigtinio rezultato erdvę: veiksmo vieta – kapinės. Būtent čia, prie šeimyniniu stalu virstančio antkapio, susėda susvetimėjusi šeima, čia gimsta ir greitai miršta jausmai. Skirtingus skilinėjančio pasaulio polius kuria trys nuolat scenoje esančių aktorių poros: vertybių irimui tradicinėje santuokoje atstovaujantys Rimantės Valiukaitės Karo ir Algirdo Dainavičiaus Kurtas, desperatiškai savos prasmės šiuolaikinėje kasdienybėje beieškantys, ant incesto ribos balansuojantys jų vaikai Elzės Gudavičiūtės Dani ir Tado Gryn Manis ir „teisingai“, „normaliai“ gyvenantys, tačiau dirbtinumo bei plastiko kvapo persunkti Virginijos Kuklytės Bynė ir Tomo Stirnos Olis.
P.Ignatavičius pjesės neinterpretuoja (taip, kaip tai esame pripratę suprasti), o ją „įžemina“ ir paverčia suprantama čia ir dabar. Nors daliai mizanscenų dar trūksta tikslumo, o spektakliui – minties vientisumo, šiuos trūkumus kompensuoja puikios aktorių solo scenos ir preciziška sceninė estetika.
Rekomenduojama galintiems ar norintiems suprasti, kodėl „dangus – tai aparatas, išduodantis numerius“.
Nerekomenduojama norintiems teatre atsipalaiduoti, o ne įtemptai mąstyti.
„TYLOS!“
ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 14–19 D.
VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)
Vilniuje jau penktą kartą vykstantis debiutų festivalis „Tylos!“ šiemet tampa tarptautinis. Gegužės 14–19 d. Vilniaus mažojo teatro scenoje bus galima išvysti ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų bei Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius, bet ir Maskvos teatrinio meno universiteto GITIS ir J.Vachtangovo antrosios studijos darbus. Pasak vienos pagrindinių festivalio organizatorių režisierės Gabrielės Tuminaitės, „festivalyje „Tylos!“ debiutuojančių darbai turėtų būti nauja injekcija į mūsų teatro gyvenimą“.
LMTA studentų iniciatyva 2008 m. gimęs festivalis siekia publikai pristatyti pirmuosius jaunų teatro kūrėjų darbus ir padėti šiems susipažinti su teatro publika. Iš viso festivalyje bus parodyti devyni įvairaus žanro spektakliai, vyks LMTA studentų suburtų muzikinių grupių „Neteisėtai padaryti“ ir „Kamanių šilelis“ koncertai, veiks Vilniaus dailės akademijos scenografijos studentų paroda. Publika ir jaunieji kūrėjai iš arčiau galės susipažinti festivalio „Tylos!“ rengiamuose susitikimuose bei diskusijose po spektaklių
Taigi, kaip ir kasmet, festivalis reikalaus tylos, nes į sceną žengia jaunieji.
Programa: www.vmt.lt
Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo, Simo Sirutavičiaus
