Negalime skųstis ir įvairiausio plauko alternatyviąją muziką puoselėjančių festivalių trūkumu, o daugelis jų turi labai senas tradicijas. Prie alternatyvos neatsitiktinai priskyrėme ir vieną seniausių festivalių Lietuvoje „Bliuzo naktys“: juk šiais laikais bliuzo tikrai negali pavadinti meinstrymu.
Tiek šis, tiek kiti alternatyviosios muzikos festivaliai išsiskiria tuo, kad į juos susirenka ne atsitiktinė, o nuolatinė publika, neieškanti lengvų kelių, kitaip tariant, neklausanti to, kas yra madinga, populiaru ir (svarbiausia) plačiai priimta mūsų visuomenėje.
Mūsų kuklia nuomone, senąsias baltų tradicijas puoselėjančių festivalių „Kilkim žaibu“ ir „Mėnuo Juodaragis“ organizatoriai verti nacionalinių premijų už lietuvybės puoselėjimą – jų scenose vietos atsiranda ne tik sunkiosios ar eksperimentinės muzikos grupėms, bet ir folkloro atlikėjams.
„Kilkim žaibu“ (birželio 21–23 d.): tikėkis daug folkloro ir metalo. Lūksto ežero pakrantėje, Varniuose (Telšių r.), Rasas švęsti kviečiančio jau 14-ojo festivalio „Kilkim žaibu“ erdvė bus padalyta į dvi dalis.
Viena aikštė bus skirta senųjų tradicijų puoselėtojams: čia skambės senovinės dainos, atliekamos senojo ir modernaus folkloro kolektyvų, žvangės ginklai, amatų kaimelis pažindins su senaisiais amatais, taip pat vyks daugybė kitų netradicinių (bendrąja prasme) pramogų.
Kitoje aikštėje karaliaus jos didenybė Metalas įvairiausiais savo pavidalais: trash, simfoninis folk, viking, progressive ir post, death ir grindcore, atmosferinis folk ir black, pagan, occult black ir kt. Geriausius savo gabalus atliks JAV, Vokietijos, Skandinavijos šalių, Rumunijos, Ukrainos, ir, žinoma, Lietuvos muzikantai.
„Bliuzo naktys“ (liepos 5 ir 6 d.): tikėkis daug bliuzo ir tradicinės žuvienės. Pernai solidų 20 metų jubiliejų atšventęs festivalis lauks ištikimiausių gerbėjų įprastoje vietoje – Lūksto ežero pakrantėje šalių Varnių.
Kodėl sakome, kad ištikimiausių? Ogi todėl, kad Lietuvoje pradėjus rengti kitus festivalius, vykstančių į „Bliuzo naktis“ gerokai sumažėjo. O kas vilioja tuos, kurie nemeta kelio dėl takelio? Greičiausiai tradicijos, kurių tiek daug turi šitas festivalis, kažkada pramintas lietuvišku Vudstoku. Tai ir kasmet verdama bliuzasriubė (žuvienė), kuria pamaitinami visi išalkusieji, ir skambant festivalio himnui Lūksto ežere užsidegantis užrašas „Bliuzo naktys“, ir Lietuvos bliuzo karaliene tituluojamos Arinos pasirodymas. Pasirodys ji festivalio scenoje ir šiemet. Ne mažiau bliuzo gerbėjus turėtų pradžiuginti ir festivalio žvaigždžių Danos Fuchs, Hard Times, Mirramaze, Hilda Blues Band, Alvon Johnson Blues Band pasirodymai.
„Velnio akmuo“ (liepos 11–14 d.): tikėkis daug ekstremalios muzikos ir skandalingų pasirodymų. Ko gero, Anykščių (šio gražaus miesto pašonėje vyksta festivalis) verslininkai jau pradėjo skaičiuoti būsimą pelną, o davatkos melstis visiems šventiesiems, kad festivalyje nenutiktų ko nors baisaus.
O paprastai nutinka. Tai kas nors kraujais išsitepęs užlipa į sceną, tai apverstais kryžiais pasipuošia, tai dar kas nors. Šiemet skandalistų vaidmuo patikėtas švedų grupei Shining, kurios lyderis Niklas Kvarforthas yra visiškai neprognozuojamas. Metalo gerbėjų džiaugsmui taip pat koncertuos norvegai Enslaved (black), ispanai Avulsed (trash) ir Angelus Apatrida (death), švedai Vomitory (death). Kiek lengvesnę muziką mėgstantiems turėtų patikti lenkų Tides from nebula, vokiečių Kadavar ir Samsara Blues Experiment.
„Margos pievos“ (liepos 26–28 d.): tikėkis daug etnografijos (festivalis vyksta Rumšiškėse) ir lietuviško folk, roko bei folkroko. Neseniai gimęs šiuolaikinio folkloro ir alternatyviosios muzikos festivalis mėgina prisivilioti panašią publiką kaip „Mėnuo Juodaragis“ bei „Kilkim žaibu“ – patriotiškai nusiteikusį jaunimą, tik siūlo kitokį muzikinio kokteilio receptą.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio jis keistokas ir, regis, ne visos jo dalys dera tarpusavyje. Ypač iš konteksto krenta Pelenai: sunku juos priskirti prie šiuolaikinio folkloro, o dar sunkiau – prie alternatyviosios muzikos. Dėl šios priežasties jie bendroje programoje atrodo tarsi inkliuzas.
Panagrinėję toliau festivalio programoje aptinkame ir keletą pavadinimų iš užsienio (Italijos folkroko kolektyvas Folkstone, rusai Trol Bends Fir), bet pirmaisiais smuikais čia grieš lietuviai: Žalvarinis, Thundertale, Skylė ir kt.
„Mėnuo Juodaragis“ (rugpjūčio 23–25 d.): tikėkis daug folk ir latviškų dainų. Šešioliktasis „Mėnuo Juodaragis“, kuris, kaip jau įprasta, vyks Zaraso ežero saloje, pretenduoja būti latviškiausiu per savo ilgą istoriją – festivalyje gros net 8 Latvijos kolektyvai, bet vis dėlto kaip visuomet didžioji dalis atlikėjų – lietuviai, kurių sąrašo viršuje – Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“.
Beje, „Mėnuo Juodaragis“ vos netapo homofobiškiausiu festivaliu per visą Lietuvos istoriją. Gal girdėjote apie šiemetį skandalą, kai į paklausimą internete, ar festivalio šeimos bilietą gali įsigyti homoseksualios šeimos, kažkas iš organizatorių atšovė, kad iškrypėliai festivalyje nepageidaujami. Festivalio sielai Ugniui Liogei teko ilgai raudonuoti ir atsiprašinėti aiškinant, kad tai nebuvo oficiali festivalio pozicija.
Tačiau grįžkime prie muzikos. Kas gi, be latvių ir lietuvių, šiemet linksmins post-folk, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalio žiūrovus? Kadangi iki rugpjūčio dar nemažai laiko, organizatoriai pasiliko teisę sąrašą papildyti vėliau. O kol kas didžiausiomis festivalio žvaigždėmis reikėtų vadinti Changes (JAV), Rome (Liuksemburgas), Fire+Ice (Jungtinė Karalystė).