Rašė: Lina Žukauskaitė
Nuotraukos: Ugnės Henriko
A.Kavaitė. Skrendanti
Prancūzijoje gyvenanti Alantė Kavaitė daugeliui yra Beatričė, įsiūbuojanti Raimundo Banionio „Džiazą“. Taip pat ne vieną tarptautinį festivalį aplankiusių „Laiko garsų“ režisierė. Į Lietuvą ji grįžo statyti savo antrojo pilnametražio filmo „Sangailė“. Susitinkame prie „Neringos“ baseino, į kurį Dainiaus Kazlausko Andrius „Džiaze“ įstūmė iškalbų sovietų karininką. Bet ne dėl šios priežasties susitikimo vietos pakeisti negalima.
– „Neringos“ vizitinė kortelė – rašytojo Romualdo Lankausko žodžiai, skelbiantys kad dėl lankytojų įvairovės restoranas buvo tapęs vieta protui treniruoti. Jūsų atveju – ir aktoriniams įgūdžiams lavinti. Nepakeičiama asmeniniuose maršrutuose?
– Mano teritorija – Žvėrynas ir senamiestis. Kai buvau paauglė, pėsčiomis keliaudavau į senamiestį, bastydavausi po jį, kaip ir visi, eidavau rūkyti į tą pačią bromą Pilies gatvėje. Vakare, kai nebevažiuodavo troleibusai, Gedimino prospektu grįždavau namo. Tai mano vietos.
Būdama Lietuvoje dažnai leidžiu laiką „Neringoje“, bet ne dėl nostalgijos „Džiazui“, – kartais netgi pamirštu, kad jį čia filmavome! – o dėl fantastiško interjero. Tai viena iš tų nedaugelio vietų, kurios iki šiol nepasikeitė ir yra gyvas skoningo sovietinio interjero pavyzdys. Labiau už viską gaila sunaikintų „Nykštuko“ freskų. Liūdna žinoti, kad tavo vaikystės kavinės sienos dabar yra baltos…
– „Džiaze“ Andrius klausia Beatričės: „Beta, koks tavo mėgstamiausias miestas?“ Ji atsako: „Joks, man patinka Mėnulis!“ Ar griuvus sienoms sprendimas išvykti gyventi į Prancūziją prilygo skrydžiui į Mėnulį?
– Labai sunku atsakyti. Taip susiklostė, kad mano išvykimas sutapo su didele nelaime. Jei ji nebūtų nutikusi, gal būčiau išvažiavusi trumpesniam laikui, gal viskas būtų buvę kitaip. Negali žinoti. Turėjau išvykti metams. Įstojusi į Avinjono nacionalinę aukštąją menų mokyklą grįžau į Lietuvą tvarkyti dokumentų, o parvažiavus į Prancūziją po dviejų savaičių mirė mano mama. Tai buvo ne Mėnulis, o didžiulė praraja. Mano gyvenimas yra prieš tai ir po to. Lietuva man yra mamos šalis, o lietuvių kalba – jos kalba. Tas žmogus man buvo be galo svarbus ir artimas. Jo išėjimas sutapo su mano išvykimu – taigi tada Lietuva man atrodė toliau negu Mėnulis.
Lygiai dvidešimt vienus metus gyvenu Prancūzijoje ir dabar didesnę savo gyvenimo dalį esu praleidusi ten, o ne čia. Keista, kad po tiek laiko intuityviai parašiau scenarijų visiškai lietuviškam filmui, – jis negalėtų vykti niekur kitur. Tai nebuvo išmąstyta ar iškentėta istorija, ji tiesiog atsirado. Gal taip nutiko todėl, kad susigyvenau su savo prisiminimais, o dvidešimt metų Lietuvoje pakeitė dvidešimt metų Prancūzijoje. Pirmą kartą grįžimas į Vilnių mane džiugina. Ankstesni apsilankymai būdavo ašaringi ir labai sunkūs.
Su filmu atsirado naujos energijos, naujos šviesos. Neįtikima gyventi vaikystės bute, vaikščioti tais pačiais šaligatviais, o į darbą žingsniuoti tuo pačiu keliu, kuriuo anksčiau skubėdavau į senamiestį gerti kavos. Tai turi labai daug magijos.
– Avinjone ir Paryžiuje rinkotės studijas, tiesiogiai nesusijusias su kinu.
– Studijavau medijų meną – video, fotografiją, instaliaciją. Iš kino gilinomės tik į eksperimentinį. Prieš dvejus metus Avinjono aukštoji menų mokykla pakvietė mane vertinti diplominių darbų. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu vėl sugrįžti, pažiūrėti, pabūti tarp tų pačių sienų, – man tai be galo svarbu. Santykiai su direktoriumi ir dėstytojais išliko puikūs, jaučiuosi mylima ir vertinama, tačiau nuvykusi ten supratau, kad į mane žiūrima kaip į kino industrijos atstovę. Atsirado temų, kuriomis nebegalime kalbėtis. Buvo gana skaudu suvokti, kad nebesu jų žmogus. O kartu kai kuriems kino žmonėms įtarimą kelia mano meninis išsilavinimas. Teikdama paraiškas gauti finansavimą sulaukiu patarimų nutylėti, kad taip ilgai studijavau meno dalykus. Kartais kyla jausmas, kad gyvenu ne tik tarp dviejų šalių, bet ir tarp dviejų pasaulių.
– Tačiau matymo ir vaizduotės horizontus tai tik praplėtė?
– Man atrodo, kad į kiną apskritai labai gerai ateiti iš kitur. Iš ligoninės, iš meno pasaulio, svarbu, kad būtų kas nors išgyventa. Dirbti pagal akademinius metodus – ne išeitis. Dėl studijų niekada nesigailėjau. Priešingai. Man tik juokinga, kad skirtingi pasauliai gali būti tokie uždari. Savo išsilavinimą suvokiu kaip pranašumą. Kinas ir vizualusis menas galėtų daugiau maitintis vienas kitu. Užtenka peržvelgti kino istoriją, kad pamatytume, kokią didelę įtaką jai tiek formos, tiek plastikos požiūriu padarė dailė.
– O garsas, kine dažniausiai suvokiamas kaip savaime suprantamas arba antrarūšis elementas? Pirmajame savo filme užsiimate savotiška jo anatomija, suteikiate jam teisę kurti pasakojimą.
– Pirmajame filme garsas buvo siužeto dalis. Jis atliko ne tik emocinį, bet ir pasakotojo vaidmenį. Su garsu visada dirbsiu taip, kaip dirbu su vaizdu, – man neatrodo, kad jis ne toks svarbus. „Laiko garsuose“ dėmesys jam gimė iš labai asmeniškos patirties. Mūsų atmintis vaizdinė ir garsai joje ištirpsta kur kas greičiau negu spalvos ar formos. Istoriją pradėjau rašyti supratusi, kad nebeatsimenu savo mamos balso, kad vis sunkiau išlaikau atmintyje jo skambesį. Savo personažei suteikiau galimybę, kurios niekada neturėjau pati. Už ją tikrai daug atiduočiau.
– Skatinate ir žiūrovo sąmoningumą. Pasitelkdama garsą nemanipuliuojate jo emocijomis, nediktuojate žiūrėjimo ir suvokimo krypties.
– Labai keista, kad apie tai labai mažai kalbama. Šia tema būtų galima diskutuoti ir su studentais, ir su žiūrovais. Iki šiol prisimenu Vincento Gallo „The Brown Bunny“ pristatymą Kanuose. Kai kuriose filmo vietose nėra garso, o kai kuriose vaizdą keičia juodas ekranas. Pirmu atveju publika pradėdavo ploti ir šaukti „Garso, garso!“, antru – „Vaizdo, vaizdo!“. Jaučiausi kaip beprotnamyje arba vaikų darželyje. Tokių radikalių pavyzdžių yra daug. Žmonėms sunku juos analizuoti.
– Užsienio spauda jūsų kino estetiką lygina su Romano Polanskio filmografija. Kaip vertinate panašius atsiliepimus?
– Nemanau, kad R. Polanskio estetika tokia vienalytė, kaip, tarkime, Michaelio Haneke. Jis tuo ir unikalus, kad kiekvienas jo filmas gali būti vis kitoks. Man patinka kinas, kurio autorystė ne iš karto atpažįstama, kuriame matomas ne vardas, o idėja. Netgi Davidas Lynchas, kurio jau ne tik estetika, bet ir visas pasaulis savitas, yra sukūręs įvairių filmų.
Panašus palyginimas man atrodo labai skubotas ir paviršutiniškas. Aš iš Lietuvos, R.Polanskis iš kaimynės Lenkijos, abu gyvename ir kuriame užsienyje – atrodo, žurnalistai sukūrė sensacingą naujieną, ir tiek. Argi galima lyginti pasaulinio garso režisierių ir mane, statančią dar tik antrą savo filmą?
– Prieš kelerius metus dalyvaudama „Šeršėliafam“ atidaryme sakėte, kad idealiame pasaulyje tokio festivalio nebūtų. Matote ne režisierių vyrą arba režisierę moterį, bet stiprų arba silpną kūrinį?
– Paprastai kategoriškai atsisakau kvietimų dalyvauti moterų režisierių festivaliuose. Mane tai žeidžia. Kuo skiriasi kuriantis vyras ir kurianti moteris? Tuo, kad moteris gali gimdyti vaikus? Bet juk yra moterų, kurios to nedaro, nes negali arba nenori. Jei kūrybą apibrėžia gebėjimas suteikti arba atimti gyvybę, reikėtų surengti negimdžiusių moterų arba žmogžudžių festivalį – juk tai irgi atskiros kategorijos. Aš nepasirinkau gimti moterimi, nepasirinkau turėti rudas akis ir būti lietuve. Noriu būti vertinama už savo gebėjimus, o ne priklausymą vienai ar kitai grupei. Pasaulyje, kuriame moteris gali balsuoti ir pasisakyti už savo teises, panašių festivalių organizavimas yra didelis žingsnis atgal. Tikroji lygybė prasidės tada, kai baigsime skirstyti savybes į moterų ir vyrų. Yra visokių moterų, yra visokių vyrų.
– „Sangailės“ aktorių sudėtis gana nestandartinė – joje ir Lietuvos kino peizaže reti veidai, ir neprofesionalūs aktoriai. Kaip jie susitiko su savo personažais?
– Vienintelė profesionali ir iki šiol dirbanti aktorė „Sangailėje“ yra Nelė Savičenko. Kiti – kaip, tarkime, Martynas Budraitis – turi aktorinį išsilavinimą, tačiau daug metų nevaidina. Džiaugiuosi, kad filme apie jaunus žmones pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meno studentai. Jie visi iš to paties kurso, gerai vienas kitą pažįsta, todėl dirbti su jais neįtikimai paprasta. Jų kuriami vaidmenys pilni jaunatviško autentiškumo.
Pagrindinio vaidmens atlikėją, fotografijos ir medijų studentę Juliją Steponaitytę, man pasiūlė viena prodiuserė. Peržiūrėjau trumpametražį filmą, kuriame ji vaidina, ir supratau, kad radau Sangailę. Žinoma, vėliau buvo daug bandymų – turėjau įsitikinti, ar žmogus gerai jaučiasi prieš kamerą, ar vizualiai dera su kitais aktoriais. Daug kalbėjomės, išgėrėme daug puodelių kavos.
Jurgio Kairio vaidmeniui iš pradžių rinkome aktorių, tačiau galiausiai apsisprendėme, kad jį turi atlikti pats pilotas. Sangailės mama – buvusi balerina. Reikėjo, kad aktorės laikysena būtų atitinkama, kad ji būtų patyrusi fizinių traumų. Vieną vakarą gugle įvedžiau žodžius „buvusi balerina lietuvė“ ir radau Jūratę Sodytę. Visi filmo aktoriai labai artimi savo personažams. Tai neginčijamas jų pranašumas.
– Kokius klausimus kelsite naujausiame filme?
– Pirmiausia – paauglystės. Tai ne mano istorija, tačiau joje yra daug asmeniškai išgyventų spalvų. „Sangailė“ pasakos apie mergaitę, kuri viską turi, tačiau nieko negali, ir apie kitą mergaitę, kuri neturi nieko, bet gali viską. Tai istorija apie pagalbą kitam ir tapimą savimi. Juk kartais viskas, ko mums trūksta, yra žmogus, galintis įkvėpti pasitikėjimo ir užauginti sparnus. Bus lėktuvų. Skrisim.
– Kas skraidina jus? Ar pati diktuojate oro sąlygas?
– Tas noras skristi yra viduje. Kartais jis prigęsta, bet niekada neišnyksta. Tai matyti net vykdant aktorių atrankas – yra žmonių, kuriems kitaip neišeina. Jų veidai švyti. Kūrybingumas, gebėjimas skristi arba yra, arba ne. Ir tik jis suteikia gyvenimui skonį.