NE SAPNAS
– Kirilai, prie ko dabar dirbi?
– Vasarą su Oskaro Koršunovo teatru paskyrėme „Žuvėdros“ repeticijoms. Pirmuosius variantus parodėme publikai rugsėjį. Tai nėra baigtas rezultatas, tęsime darbą toliau. Rugsėjo pabaigoje Vilniaus mažajame teatre (VMT) atidarėm jubiliejinį, penktą, profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ sezoną. Netrukus turėtų prasidėti repeticijos su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi pagal Federico García Lorcos kūrybą. Po ilgos pertraukos VMT suvaidinome spektaklį „Brangusis atrakcionų parko dėdė“. Jis praeitais metais gavo Auksinį scenos kryžių kaip geriausias spektaklis vaikams. Ilgai negalėjome jo rodyti dėl artisto traumos. Spalį su mano režisuotu spektakliu „Motina (Vasa Železnova)“ važiuojame į tarptautinį festivalį „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge. Ruošiamės pradėti ir muzikinių improvizacijų programos „Eilinis elitas“ sezoną atnaujinta sudėtimi. Po Naujųjų metų ir pats turėčiau statyti.
Nueiti miegoti turiu prisiversti
Tomo Ivanausko nuotr.
Kirilas Glušajevas – aktorius ir režisierius, baigęs teatro režisieriaus specialybę Rimo Tumino vadovaujamame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar dirba Vilniaus mažajame ir Oskaro Koršunovo teatruose. Viskas taip. Tik kaip jis sapnuoja klausinėjamas?
– Kur prasideda ir kur baigiasi?
– Nei prasideda, nei baigiasi, o jeigu ir atsitinka, tai per atsitiktinumą.
– Ką tu pasakytum Stanislavskiui?
– Ačiū.
– Ką daryti gyvenime turi prisiversti?
– Nueiti miegoti.
– Ko nėra?
– Visada įdomi pozicija „nėra to, ko nežinau“. Žinia, kažkur Rusijos glūdumoje septyniasdešimt kažkelintais metais vienas kaimo žmogus, neturintis jokio aukštojo išsilavinimo, atrado vadinamąjį Niutono binomą, nežinodamas, kad jis jau atrastas. Tad jam nežinant, kad jau yra, jam ir nebuvo. Todėl atsakymas – nėra to, ko nežinau. Dar nėra nekakojančių gražuolių. Tai irgi faktas.
– Kaip padidinti jaunimo užimtumą?
– Pasitikėti juo.
– Ką reikėtų žinoti apie žmones?
– Aš perfrazuočiau. Tikslesnė formuluotė būtų ne „ką“, o „kiek“ reikėtų žinoti apie žmones. O jeigu sakome „ką žinoti“, tai žinoti tai, ką reikia apie juos žinoti. O jeigu „kiek“, tai tiek, kiek reikia žinoti.
– Kaip labai tau yra buvę gera?
– Iki ašarų.
– Iš ko sprendi, kad esi?
– Iš žmonių, kuriuos sutinku.
– Quo vadis, Kirilai?
– Į nežinią. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau šakų. Kuo toliau, tuo mažiau žinomumo, tad – į nežinią.
– Nesi skaitęs knygos, jei nesi skaitęs…
– „Permainų knygos“, „Giesmių giesmės“, „Idioto“. Nikolajaus Gogolio, Michailo Saltykovo-Ščedrino. Velimiro Chlebnikovo poezijos. Oberiutų („Objedinenije realnovo iskustva“, rus. – „Realiojo meno susivienijimas“, red. past.). Genadijaus Špalikovo. Dar daug būtų galima vardyti.
– Jei reikėtų įrodyti, kad Dievas yra moteris, aš…
– Jeigu atsispirtume nuo krikščioniškosios pozicijos, tai yra, kad Dievas yra meilė, – tai juk moteris irgi yra meilė. Bent jau man kaip vyrui.
– Neturiu nieko bendra su…
– (Ilga pauzė.) Su tuo, su kuo neturiu nieko bendra.
– Man keista, kai…
– Kai nesistebiu.
– Režisierius R.Tuminas man yra pasakęs, kad būtinai…
– Spektaklyje turi būti meilė.
– Ką pasakytum apie teatrą nebuvusiam jame?
– Ateik – parūpinsiu kvietimų.
– Žurnalas „37O“ – tai…
– Tai nemokamas leidinys, kurio naują numerį pamatęs aš visą laiką paimu ir įsidedu į krepšį. Bent jau tris eilutes iš jo visada perskaitau. Būna ir daug kas įdomu, o būna, kad perskaitai antraštę, nebespėji toliau paskaityti, paskui užkrenta, pasimeta. Bet jis visąlaik kažkaip yra.