Rašė: Deimantė Tamutytė
Man muzikos klausymasis beveik visada asocijuojasi su visokiomis kūno vibracijomis, kai muzika keliauja per tave ir išlenda keistais judesių sūkuriais, – liaudyje tai vadinama tiesiog taškymusi. Ir, žinoma, begaliniu malonumu, kylančiu būtent iš tokio klausymosi. O ką apie tokias vibracijas mano tie, kurių atliekama muzika verčia vienaip ar kitaip reaguoti? Į „370“ klausimus sutiko atsakyti keturi scenos vilkai ir vilkės: Domantas Razauskas, Benas Aleksandravičius (ba.), Justė Starinskaitė („Saulės kliošas“) ir Eglė Sirvydytė.
Ar tau taip būna, kad po nuostabaus koncerto kartais dar kokią valandėlę niekaip negali nuleisti itin užsirietusių lūpų kampučių, net jei ir suvoki, kad toks keistai ilgas šypsojimasis kiek gąsdina aplinkinius? Kai esi TOKS, be galo sunku suprasti KITUS, tuos santūriuosius, kurie net taškančios muzikos fone sugeba išstovėti it įkalti ar geriausiu atveju droviai palinguoti į taktą.
– Kaip manote, kodėl žmonės skirtingai reaguoja į mėgstamą muziką? Kodėl vieni net sėdėdami ant kėdės sugeba įsijausti visu kūnu, o kiti net stovėdami dievinamos grupės koncerte tik šiek tiek pasvyruoja, visąlaik taip ir pralaikydami alaus stiklinę rankoje. O gal judantis kūnas vis dėlto ne visada yra įsijautimo rodiklis?
ba.: – Kiekvienas žmogus mėgaujasi muzika skirtingai. Man, žinoma, smagiau tada, kai žmonės susirenka kuo arčiau scenos ir atiduoda visas jėgas, nei tada, kai sėdi su arbatos puodeliu ar alaus bokalu per 5 metrus nuo scenos. Perteikdami emocijas žiūrovai labai keičia koncerto atmosferą. Esu ganėtinai priklausomas nuo žiūrovų. Jeigu jie tūsina, aš tikrai nestoviu ramiai, o jeigu sėdi, tada tiesiog atrodytų keistai, jei pradėčiau nertis iš kailio.
Kad yra žmonių, kurie varžosi, tai tikrai no doubt, bet juk daug kas koncerte nori tiesiog gerai praleisti laiką ar pabendrauti su žmonėmis gyvos muzikos fone. Kiekvienas į renginius eina turėdamas savo tikslą.
J.S.: – Manau, kad tai priklauso nuo daugelio dalykų: nuo žmogaus būdo, nuotaikos. Nuo atlikėjo, kaip jis tave įtraukia per pasirodymą, nuo to, kiek tau ta muzika artima. Jei nedaug, tai ir nuo alkoholio kiekio. (Juokiasi.)
D.R.: – Aš nežinau, ką jūs turite galvoje sakydama „įsijautimas“, „rodiklis“ „reaguoti į muziką“ ir pan. Tokiomis kategorijomis negebu mąstyti apie muziką jau vien todėl, kad ji yra gerokai daugiau už visas kategorijas. Ir mane patį.
E.S.: – Na, man pačiai kartais būna, kad išgirdusi ką nors visiškai nuostabaus sustingstu į akmenį ir nė pajudėt negaliu, kol nuskamba paskutinė nata. Tokiu atveju, jei kas nors imtųsi įvertinti (?!) mano „įsitraukimą į muziką“ kaip atskaitos tašką paėmę mano fizinio kūno judesius, drąsiai galėtų į pažymių knygelę įpilti kuolą. Bet kartais, išgirdus nerealiai gerą muziką, kožna ląstelė pradeda judėti ir šokti, staiga pamirštu laiką, erdvę, pametu mintis, gal net savo vardą. Todėl nemanau, kad yra koks nors standartas, kuriuo reiktų imti matuoti. Skirtingumo kriterijų yra tuzinas, gal net neverta apie juos pradėti postringauti. Nes viename žmoguje telpa visa visata. O visoje visatoje telpa tikrai ne vienas žmogus.
– Kaip patys reaguojate į muziką? Ką jaučiate, matote, kas verčia judėti ir pan.?
ba.: – Į muziką reaguoju skirtingai. Labai priklauso nuo nuotaikos. Kartais užtenka atsistoti minios gale ir stebėti koncertą bei atlikėją, bet jeigu esi minios pradžioje prie pat scenos, juk ramiai nestovėsi, kai visi aplinkui trypia kaip išprotėję ir mėgina prarėkti gerkles. Aišku, daug kas priklauso ir nuo atlikėjo, ir nuo jo grojamos muzikos. Sunku pasakyti. Kartais judu kaip medis, o kartais – kaip beždžionė. Dažnai koncertuose stengiuosi ne tik judėti, bet ir ko nors pasimokyti. Nes iš kitų atlikėjų visada yra ko pasimokyti: ką daryti, kaip elgtis ir ko galbūt atsisakyti. Elgesys scenoje man tikrai svarbu. Tik neseniai supratau, kaip svarbu yra bendravimas su publika. Visada reikia kuo nors sužavėti naują klausytoją ir nenuvilti to, kuris ateina į koncertą ne pirmą kartą.
J.S.: – Man patinkanti muzika kelia džiaugsmą. O kaip išreiškiu džiaugsmą ? Garsiai dainuoju, noriu šokti, o kartais su ašarom akyse tiesiog stoviu ir negaliu pajudėti…
D.R.: – Manęs muzika neverčia judėti, nejudėti, jausti, matyti ar nematyti. Muzika nėra jėgos institucija, kuri galėtų versti ką nors daryti. Yra kaip tik priešingai.
O apie reakciją į muziką tegaliu atsakyti taip: į gerą muziką reaguoju gerai. Į blogą nereaguoju išvis.
E.S.: – Gera muzika lygu geras tripas. Jei geras muzikantas (beje, kartais net visai nesvarbu žanras!), jis geba paimti tave už rankos (ar už širdies?) ir nusivesti į gerą gerą tripą. O kelionėj (visi, kas keliavę, suvokia) ir laikas, ir jausmai, ir mintys kitaip teka. Tarytum priimi jo taisykles, jo (muzikuojančio) laiko suvokimą. Ir tuomet mėgaujiesi: pasakojama istorija, pasaulio suvokimu, garsovaizdžiais (kraštovaizdžiais), asociacijomis, analogijomis, aliuzijomis į tai, kas tau labai artima. Judėti ir mėgautis niekas neverčia ir net negali priversti, ar ne? Arba siela šoka, džiūgauja, verčiasi kūliais, arba – ne. Vaizdiniai (vizualiniai) muzikoje man retai kuriasi. Bet! Galėčiau įvardyti, kad viduje generuojasi kitokie vaizdiniai – garsiniai. T. y. tai nėra akimis regimos spalvos, formos, bet garsinės struktūros, dažniai, garsinės spalvos… Tiesą sakant, niekad anksčiau apie tai nebuvau pagalvojusi… Geras!
– Ar jūsų muzikos suvokimas, reakcija į ją per laiką kaip nors keitėsi? Jei taip, tai kaip? Kas pasikeitė?
ba.: – Pradžioje klausiau daugiau roko, paskui – daugiau elektronikos. Dabar šiek tiek atsibodo sintetiniai garsai, todėl stengiuosi grįžti prie instrumentinės muzikos. Dabar klausau indie muzikos, bet nepamirštu ir elektronikos. Galbūt dėl šios priežasties ir pats ne nuolat kuriu.
J.S.: – Manau, kad muzikos suvokimas auga kartu su manimi, tampa brandesnis. Kalbant apie reakciją, tapau kiek jautresnė. Nepakeliu sau nepatinkančios muzikos ir atlikėjų, negaliu praleisti tokių pro ausis.
D.R.: – Kasdien suprantu, ko nebuvau supratęs, išgirstu, ko nebuvau girdėjęs. Tai, kas kadaise rodėsi gera muzika, tampa prasta muzika. Ir atvirkščiai. Tai natūralu, kai nusikratai muzikos kaip mados, muzikos kaip įpročio, muzikos kaip reginio ar šokinio (toks žodis prašėsi). Kai kasdien muzikos mokaisi. Visų pirma mokaisi klausyti ir atpažinti. Tai sunkiausia. Tik tiek ir keičiasi.
E.S.: – Keitėsi, keitėsi. Ir tam labai daug įtakos turėjo sceninė patirtis. Išdrįsti kurti, atlikti, susitikti su publika. Su laiku man daug įdomesnė tapo garsinė tekstūra. Vis įdomesni tampa garsai, kurių nesu anksčiau niekur aptikusi. Kompozicija, kompozicinė logika. Jei tai gyvas atlikimas, visada įdomu, kaip įgarsinti instrumentai, vokalas? Kokia gyvo atlikimo koncepcija? Koks muzikantų santykis su muzika ir auditorija? Koks muzikantų santykis su savimi pačiais? Kiek autentiška yra vidinė muzikantų būsena, kiek autentiška ir asmeniška yra jų atliekama muzika? Jei tai įrašas, tai kokia garsinė koncepcija, kokia idėja, pozicija? Ir čia daugiausia veikia analitinis protas, kuris klausia vieno klausimo: įdomu? Bet galiausiai pats svarbiausias kriterijus yra tikrumas. Show up yra liūdna. Ausys, akys ir širdis iškart atliepia: tuščia. Žinoma, kad ne visą pasaulio muziką gebu suvokti, tinkamai įvertinti. Bet yra kažkokia vidinė pajauta (net ir kalbant apie tuos žanrus, kuriuos mažiausiai išmanau), kuri pasako, kad arba tai tikra, arba ne. Kai vyksta muzika, ant scenos nebematyti žmonių (muzikantų), jie tampa it nebesvarbūs. Nebematyti, ar gražiai apsirėdę, ar gražiai juda, netgi nebesvarbu, ar 100 procentų intonuoja, ar yra kokių nors mažų techninių nesklandumų… Kai vyksta muzika, tikrai vyksta (nelabai randu tinkamesnio žodžio), visa tai tarsi persikelia į transcendentinį lygmenį. Ir visi – tiek muzikantai, tiek publika – tampa to liudininkais. Tarsi išnyktų kūnai ir pradėtų sielos vaikščioti. Jei muzikantas geba padėti savo ego į šalį ir tapti nebesvarbus (išmoksta nesusireikšminti), va tada būna stipru, neįtikimai stipru.
– Gal yra kokia įsiminusi gerbėjo (-ų) reakciją į jūsų atliekamą muziką?
ba.: – Žmonės reaguoja skirtingai. Buvo koncertų, kur visi sėdėjo, bet esam turėję ir tokių, kur dar nepasirodę scenoje jau girdėjome, kaip minia skanduoja dainų tekstus, todėl hype’as kyla nuo pirmų sekundžių. Žmonės rėkia, kodėl nusiskutau, kad mes zjb… ar kad… mano gražios kojos. Per „Granatų“ (festivalis – aut. past.) koncertą po kojom maišėsi pirmas į sceną mestas lifakas (liemenėlė – aut. past.). Su kiekvienu koncertu žmonės vis garsiau mus pasitinka ir vis labiau laisvėja. Tai džiugina.
J.S.: – Nežinau, ar tai reakcija į mane, ar į muziką, bet nekalbėsiu apie nusirengiančius vaikinus. (Juokiasi.) Tačiau kartą buvau nukelta nuo scenos ir nešiojama po šokių aikštelę. Buvo ir juokinga, ir kiek baisu. Bet vaikinai buvo labai atsargūs ir saugiai grąžino mane ant scenos… (Šypsosi.)
D.R.: – Mane labiausiai džiugina ir stebina, kad manęs tiesiog ateina klausytis. Visa kita – smulkmenos, kurių stengiuosi galvoje nenešioti. Tiesą pasakius, reakcija į muziką mane domina gerokai mažiau nei pati muzika. Ar žmogus purtosi, aikčioja, šoka, verkia, o galbūt žagsi, niurzga ar puola muštis, žudytis – ką tai pasako apie muziką?
E.S. – Būna, kad prieina po koncerto ir pasakoja matę spalvas, šviesas, švieseles, švytėjimus. (Šypsosi.) Smagu! Tikiu, kad mus supa įvairios esybės, būtybės, kurių nematome plika akimi (jas mato tik tie, kurie apdovanoti matyti daugiau). Gal ir tos būtybės susirenka kartu pritarti savais varpeliais, smuikais ir arfomis? Tikrai nenustebčiau. (Juokiasi.)
P.S. Nežinau, kaip jums, bet pasikalbėjusi su muzikantais supratau, kokia neištyrėta yra muzikos suvokimo sritis. Eidama į kitą koncertą ar šiaip kokį pasisėdėjimą iškelsiu užduotį į muziką pažvelgti kitaip. Įdomu, kur tai nuves!
