Arbata
Kiekvienas teisus
2013-09-28
Išleido patys
„Arbata“ labai gudriai apsidraudė. Pavadinti albumą „Kiekvienas teisus“ (frazė iš dainos „Man visko“) reiškia turėti neatremiamą argumentą bet kokiai kritikai. Nors lygiai taip pat galima pavadinti albumą „Visi skirtingi“, „Visi mes žmonės“. Algirdas Julius Greimas apie tokias frazes sakydavo: „Malkos buvo medinės.“ O apie muziką? Reikia pasakyti, kad tai pats kokybiškiausias „Arbatos“ albumas (jau ketvirtas!). Labai mielos, šiltos, jaukios, skaniai ir gražiai sugalvotos aranžuotės, instrumentuotės, gražiai įrašyta, gražiai suvesta. Puikus apipavidalinimas. Čia greičiausiai reikėtų pagirti įrašo prodiuserį Germaną Skorį („The Perfect Pill“). Vienintelis švelnios kritikos besiprašantis yra Zalos (Andriaus Zalieskos) vokalas. Ne dėl to, kad trauktų pro šalį. Dažnai iš ypač kokybiško mikso vokalas iškrenta dėl sproginėjančių „p“ ir „b“ priebalsių, mažesnio skaidrumo. Gal taip ir buvo sumanyta? Abejoju, nes šiuo atveju tai nedera prie ypač tvarkingo viso likusio mikso. Tai galima nurašyti Zalos artikuliacijai, kuri yra (tenesupyksta brangus bičiulis) silpniausia albumo pusė. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad nesupratau nė vienos dainos teksto nuo pradžios iki galo, tik atskiras frazes. Žodžiai kai kur praryjami, kai kur nukandami. Tad nieko apie tekstus. Telieka tenkintis muzika. O tai nėra blogai, nes daug ką atperka „Arbatos“ šiluma, mažoras ir ypač teigiamos intencijos. Kartais intencijų ir užtenka. Kartais. Aš teisus?
70/100
Another Self Portrait
2013-08-27
Columbia
Kažkada kritikas Greilas Marcusas, išgirdęs Bobo Dylano albumą „Self Portrait“ (1970 m.), parašė recenziją, kurioje tiesiai šviesiai paklausė: „Kas čia per šūdas?“ Praėjus daugybei metų ir paaiškėjus, kad vienas gyvų Žemės genijų specialiai leisdavo nekokybiškus albumus, dėdavo tas dainas, kurios – jis buvo tikras – nepatiks jo gerbėjams, kilo klausimas, o tai buvo ir kitų dainų? Buvo. Po daugiau nei 40 metų pagaliau pasirodė dešimtasis Bobo Dylano butlegų albumas „Another Self Portrait“, kuriame pirmą kartą paviešintos dainos, nepatekusios į albumus tais metais, kai Bobas erzindavo savo vis nepatenkintus gerbėjus, bandydamas bent kiek nusimesti nuo savęs kvailą pranašo etiketę. 1969–1971 m. į albumus „Self Portrait“ ir „New Morning“ nepatekę kūriniai vos tilpo į du CD. Ir aš neatsimenu, kada tiek kalbų ir liaupsių buvo sulaukęs kuris nors kitas butlegas. Kritikai ir gerbėjai griebėsi už galvos: kodėl, o Viešpatie, kodėl šių dainų nebuvo albumuose??? Iš jų būtų išėję ne pora prastų, o kokie keturi stebuklingi albumai! Bet Bobas taip norėjo. Ironiška, kad anotaciją albumui „Another Self Portrait“ parašė tas pats G.Marcusas, kadaise klausęs „Kas čia per šūdas?“. Tiesa, dainos šiame butlege yra ne vien paties Dylano, čia yra tradicinių liaudies dainų dylaniškų versijų, kitų autorių kūrinių. Tačiau tai Dylanas iš savo geriausios pusės. Piktdžiugiškai kikenantis iš tų, kurie prieš 40 metų sakė: „Viskas, išsisėmė… Nurašykime jį.“ Mhm.
85/100
Surrounded
2013-09-03
Merge
Man kartais priekaištauja: kodėl neaprašei to, kodėl ano? Va kad ir dabar, mielieji, sąmoningai ignoruoju naujus „múm“, „Arctic Monkeys“, „Nine Inch Nails“ ir net Eltono Johno albumus. Kodėl? Todėl, kad noriu rašyti apie tai, kas man pačiam patiko. Na, dar kartais priminti apie Lietuvoje gyvuojančias grupes. O patiko man naujas R.Bucknerio albumas. Labiau, nei visų aukščiau išvardytų kartu sudėjus. Jau ne kartą esu rašęs, kad nemėgstu epiteto „įdomus“, kalbant apie muziką. Jau geriau neįdomus, bet tikras. R.Bucknerio albumas „Surrounded“ kam nors gali pasirodyti neįdomus, jei ieškote keistų, dar negirdėtų garsų, sąskambių. Bet jis tikras. Iki kaulų čiulpų tikras. Visada atsimenu Justiną Vernoną („Bon Iver“), kurio pirmas albumas tikras, o vėliau prasidėjo įdomybės, kad ir puikios. R.Buckneris neina tokiu keliu, todėl jis veikiausiai niekada nebus toks populiarus kaip J.Vernonas. Ir nebandys savęs džiaze, elektroninėje, avangardinėje muzikoje. Jis tiesiog sėdi savo Edmontone, Albertos provincijoje, Kanadoje, ir kuria dainas. Šis albumas jau 12-as! Tik nesuklyskite, R.Buckneris nepriklauso jokiai kanadietiškai bangai, jis –amerikietis ir groja tai, ką galima būtų pavadinti alternatyviu country. Ir, man rodos, jis vertas būti apžvelgtas. Tave, brangus Eltonai, ir taip visi aprašys.
75/100
Stitches
2013-09-03
Dead Oceans
Viena geriausių, išradingiausių grupių pasaulyje per XXI a. Susiurbusi viską, kas yra geriausia, iš pačių įvairiausių muzikos tradicijų – nuo „The Beatles“ iki R.E.M., nuo punk iki lo-fi. Ir vis tiek, kad ir kiek stengčiausi, negalėčiau pasakyti, ką groja „Califone“, koks tas pasakiškas Tomo Petty ir Hugh Cornwello („The Stranglers“) bendro vaiko vokalas, nes taip yra su geriausiais – juos gali lyginti su visais, bet nieko taip ir nepasakyti. „Califone“, be jokios abejonės, yra reiškinys, vertas didesnio dėmesio, nei gauna jo už savo gimtųjų JAV ribų. Grupę netikėtai aptikau dar 2009 m., pasirodžius jų „All My Friends Are Funeral Singers“. Atrodė, kad geriau jie jau nepadarys. Bet „Sometimes Good Weather Follows Bad People“ (2012 m.) išlaikė tą patį lygį, o naujausias, jau 13-asis, albumas „Stitches“ išvis smogė žemiau juostos. „Califone“ taip gerai žino, ką daro, ir taip ramiai eina savo keliu, kad net pavydu. Kai tik paspaudžiu „play“, apima toks keistas apgailėtinas jausmas (panašiai kaip klausant Dylano), kad visi aplinkui labai stengiasi ir plėšosi, o išties talentingiems užtenka prisiliesti prie stygos ar klavišo ir viskas išeina savaime, be pastangų. Ir dar taip, lyg klausytum seniai pamirštos muzikos. Ir nieko niekam nebereikia įrodinėti. „Everything’s true / Nothing else provable“, – skamba šiek tiek lenoniškoje „Magdalene“. Ir tai, po galais, sumautai nuostabu!
95/100
Engravings
2013-08-26
Tri Angle Records
Forest Swords yra vienas žmogus – britų elektroninės muzikos kūrėjas Matthew Barnesas. Rodos, jis išsilaisvino iš žemiško kūno ir dabar nori mums parodyti bent dalelę pasaulio iš anapus. Jo kuriama muzika, garsai turi mažai ką bendra su mūsų įprastine aplinka, įprastais garsais, harmonijomis. Tai tarsi užburianti odisėja į nežinią, baisiai viliojančią ir tuo pat metu gąsdinančią. Iš esmės albumo klausymas yra kitos realybės išgyvenimas. Jį galima palyginti su vaikščiojimu visiškai svetimu, nepažįstamu paviršiumi. Gal kitos planetos, gal kitos dimensijos. Rodos, viskas lyg ir labai primena namus, įprastą jausmą ir vaizdą, bet tai, ką matai ir girdi, yra paliesta kažkokios kitos jėgos. Kažkieno iš už sienos. Išties neeilinis albumas, neeilinis išgyvenimas. Kaip rašė vienas kritikas, „Engravings“ įrašas, sukurtas pasaulyje, kuriame žemiški ir magiški dalykai susipynė“. Tokios elektronikos labai reta. Ir jau tikrai niekada neteko nieko panašaus girdėti Lietuvoje. „Engravings“ neturi nė plaukelio „aš“, noro pasirodyti, ką nors nustebinti. Priešingai, M.Barnesas specialiai delsė su albumu, kad nurimtų aistros po debiutinio EP. Jis sakė: „Visada reikia atsitraukti. Aš mačiau daug grupių, kurios iššaudavo tada, kai būdavo įkaitusios, ir galiausiai pačios apsidegindavo.“ Įdomi detalė: M.Barnesas turi rimtų klausos sutrikimų, dėl kurių negali visavertiškai girdėti, ką pats sukūrė. Tik nujausti.
90/100