„ŽUVĖDRA“
ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 27 D.
OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)
Penkioliktąjį sezoną švenčiančiame OKT / Vilniaus miesto teatre režisierius Oskaras Koršunovas pirmą kartą ėmėsi moderniosios dramos klasiko Antono Čechovo. Tiesa, į „Žuvėdrą“ žiūrovai kviečiami kaip į peržiūrą – taip savotiškai siūloma tapti kūrybinio proceso dalimi (abejojantiems, ar verta eiti į peržiūrą, o ne į premjerą, paaiškinimas: verta). Minimalistinėmis priemonėmis nedidelėje OKT studijos erdvėje sukurtas spektaklis iš esmės remiasi aktoriais ir jų kūrybos galia. Jis gyvai patvirtina teatrinį priežodį, kad „mažų vaidmenų nėra“, – kiekvienas šio spektaklio personažas pilnakraujis, egzistuojantis savame sudėtingame pasaulyje.
„Žuvėdra“ – tai spektaklis apie teatrą, apie kuriančius, gyvenančius ir kenčiančius jame. Taip pat lyg ir apie meilę – apsėdančią, nuviliančią ir deginančią. Visi šios kažkada autoriaus kaip komedija įvardytos pjesės personažai myli, tik, deja, visi ne tuos. Nuo paprasto, atrodo, nereikšmingo pokalbio prasidedantis spektaklis įsibėgėja iki stingdančios aktorinės įtampos ir baigiasi kurtinančiu sprogimu (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme).
Iki šiol neatradusiems Martyno Nedzinsko talento šis spektaklis – puiki proga susipažinti su šio jauno aktoriaus vaidybos amplitude, atsiskleidžiančia kuriant Treplevo vaidmenį. Ypač žavus ir jo kartu su Nele Savičenko kuriamas motinos ir sūnaus duetas, sustyguotas iki mažiausių niuansų.
Čia pat, šalia publikos sėdintys ir kasdienius kostiumus (dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė) dėvintys aktoriai, organiškai tariantys šiandien suprantamus, o ne aną šimtmetį menančius žodžius (iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis), suvilioję žiūrovus paprastumu, pustuštėje scenoje atskleidžia sudėtingą jausmų bei santykių dramą.
Rekomenduojama pasiilgusiems stipraus aktorinio teatro.
Nerekomenduojama kostiuminių dramų gerbėjams.
ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 30 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
Atrodo, gausi nedidelio spektaklio pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę kūrybinė komanda atsidūrė visiškoje nuošalėje. Gyčio Padegimo režisuota šiuolaikinė absurdo pjesė dėl itin keistų režisūrinių sprendimų virsta deklamuojamu tekstu, kurio prasmė išnyksta kažkur ore, dar nepasiekusi žiūrovų salės.
Monumentalios dekoracijos (kažin kur vedantys didžiuliai laiptai), nuolat keičiami kostiumai (dailininkė Birutė Ukrinaitė), muzikos bangos (kompozitorius Gintaras Kizevičius), netikėti šviesos, vaizdo ir vaizdo efektai – spektaklis pilnas ir perpildytas išorinių raiškos priemonių. Dvi kažkur netoli teatro scenos egzistuojančias ir mintimis besidalijančias būtybes kuria Neringa Bulotaitė ir Diana Ancevičiūtė. Vilės ir Milės pokalbius jos perteikia vis keisdamos formą – nuo rečitatyvo iki klounados. Visos šios išorinio veiksmo kūrimo ir vystymo priemonės ima viršų prieš pjesės turinį: ilgainiui spektaklis virsta besikeičiančių ne pačių įdomiausių paveikslėlių rinkiniu, kurie galėtų būti sudėlioti ir atsitiktine tvarka. Pjesės tekstas nustoja prasmės, nes kas kartą ieškant vis naujos formos, kaip jį perteikti, nukenčia kūrinio mintis, o galiausiai tampa nebe taip jau svarbu, kas iš tiesų kalbama ar ką norėta pasakyti. Šis spektaklis skatina kelti klausimą, kodėl dalį režisierių vilioja ir taip komplikuotas absurdo pjeses interpretuoti kiek įmanoma sudėtingiau?
Rekomenduojama prisiekusiems Gyčio Padegimo gerbėjams.
Nerekomenduojama visiems likusiems.
ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 21 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programa „Ateinantys“ dešimtosios laidos pristatymą pradėjo Loretos Vaskovos spektakliu „59’Online“, siekiančiu papasakoti, ką per mažiau nei valandą galima nuveikti internete.
Atsispyrusi nuo minties, kad šiuolaikinės medijos iš esmės keičia mūsų mąstymą ir jo būdus, spektaklio kūrybinė komanda scenoje mėgina atskleisti fragmentuoto mąstymo atvaizdą: kompiuteriai, vaizdo ekranas, interneto žinių portalų antraštės – visa tai skaido spektaklio erdvę (scenografė Agnė Kupšytė) ir atspindi kompiuterio darbastalio su daugybe atidarytų langų modelį.
Interneto realijas ir bendravimo ypatumus išradingai mėginama atskleisti muzikiniais pasažais, čia primenančiais tautines sutartines, čia virstančiais hiphopo ritmu (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė). Skirtingas interneto gyventojų grupes atspindinčius vaidmenis kuria jauni aktoriai Dainius Jankauskas ir Dovilė Karaliūtė. Be galo žavios jų įkūnijamų „tarptautinių ekspertų“ diskusijos apie interneto žalą ir naudą, žongliruojant užsienio kalbų stereotipais.
Spektaklio turinį sudaro dviejų vaizdo dienoraščius kuriančių paauglių istorijos – naivios bei gana vaikiškos (ir paties pasakojimo, ir atlikimo požiūriu). Internetinis paauglės maištas, pasibaigiantis komentatorių areštais, – lokalizuota istorija, vargu ar galinti atskleisti virtualios visuomenės lūžius. Spektaklio kūrėjų iškelta problema pasimeta nesuvaldytoje spektaklio struktūroje: čia dominuoja naivus pasakojimas, o interneto užvaldyto mūsų gyvenimo ypatumai ir kylančios gilesnės problemos nors švelniai ir konstatuojamos, tačiau nenagrinėjamos bei atskleidžiamos gana siaurai.
Rekomenduojama paaugliams ir tik pradedantiems naudotis internetu.
Nerekomenduojama tiems, kam virtuali erdvė – darbo ir laisvalaikio kasdienybė.