Paulas McCartney
New
2013 10 11
Virgin EMI Records
Ką čia ir beparašyti… Prie ko tik seras prisiliečia, tai įgauna harmoningą melodiją ir ilgainiui tampa dainarašystės klasika. Nėra kito tokio. P.McCartney galima nemėgti, bet jo niekada su niekuo nesupainiosi. Taip pat sunku ginčytis, kad jis vienas įtakingiausių kūrėjų per visą žmonijos istoriją. Pavidoliai murma, kad jam senokai laikas pakabinti savo vintažinį bosą ant vinies ir susikoncentruoti į „Viagros“ reklaminę sklaidą su savo… kelinta ten žmona??? Bet šitiems ponuliams seras lengvai gali nušluostyti nosį: „Kaip man išeiti į pensiją, jei jūs vis dar uostot mano padų dulkes?“ Ir jis teisus. „New“ nušluosto nosį daugeliui chaltūrščikų ir pseudo-menininkų, manančių, kad sukūrė šį tą patvaraus šimtmečiams. Špygą. Va jums paprastumas, harmonija, rodos, paprasčiausi lovsongai, bet kas gali parašyti geresnį už P.McCartney? Pats pavadinimas žada, jog turėtų būti kas nors nauja. O aš sakyčiau, kad greičiau priešingai: „New“ primena stipriausius senus „Wings“ albumus. Taip, yra šiek tiek elektroninių pažaidimų kai kurių dainų aranžuotėse, vietomis sero balsas rodosi pasenęs (baladėje „Early Days“ jis primena priešmirtinį Johnny Casho vokalą), tačiau iš esmės tai tas pats Paulas. Vietomis ypač smagus ir grakštus, vietomis melancholiškai nuobodokas, net banalokas. Kam jis nepatiko, matyt, niekad ir nepatiks. O tiems, kas geba juo pasimėgauti, tai – vienas geriausių sero albumų per 10, o gal net 20 metų.
80/100
Sons of Kemet
Burn
2013 09 10
Naim Jazz
Labai įdomus atradimas. Tai pats pirmas visiškai naujos grupės albumas. Retai tokius apžvelgiu (vadovaujuosi taisykle, kad apie muzikantą geriausiai kalba jo antras, o ne pirmas darbas), tačiau šis albumas vertas būti išgirstas. Londonas… Kažkaip pastaruoju metu iš čia kyla labai daug niūrokos, tačiau velniškai geros elektronikos (pavyzdžiui, Burial), niūrėja ir tamsėja brit-pop kvapu vis dar atsiduodantis indie-rock. Dar vienas ne pačios linksmiausios muzikos pavyzdys – „Sons of Kemet“. Tai muzika be žodžių, be balsų. Grupę sudaro du (!) būgnininkai iš eksperimentinės muzikos scenos („Polar Bear“, „Menlo Park“ narys Sebas Rochfordas bei Tomas Skinneris iš „Zero 7“) ir du pūtikai iš Londono post-jazz pasaulio (saksofonininkas bei klarnetininkas Shabaka Hutchingsas ir tūba grojantis Orenas Marshallas). Įdomi sudėtis. Ir, patikėkite, labai gera muzika, kurią sunku įvardyti. Tai instrumentiniai kūriniai, kuriuose – vos juntami dub elementai ir Naujojo Orleano, Vakarų Afrikos perkusinių ritmų samplaika. Džiazas pačia plačiausia prasme. Lietingas, niūrokas kaip lietuviškas lapkritis. Muzika ne fonui, ne linkčioti į taktą (nors yra kūrinių, verčiančių tai daryti), muzika klausyti. Tačiau ji turėtų patikti ne vien muzikantui profesionalui, džiazo melomanui. Nes „Burn“ turi kažką gatvinio, paprasto ir tai turėtų pavergti gerokai platesnę muzikos mėgėjų masę. Tai rodo ir pilnos salės per jų koncertus.
85/100
Motörhead
Aftershock
2013 10 21
UDR GmbH
Na, arba man galvoje negerai, arba vyksta kažkoks stebuklingas klasikinio sunkiojo roko prisikėlimas. Jei sekate recenzijas, skaitėte, su kokia nuostaba aprašiau įstabų naują „Black Sabbath“ albumą su grįžusiu Ozzy priešaky. Niekas negalėjo tikėtis tokio gero darbo iš visiškai nusiperdusių rokerių. Taigi, dabar įsivaizduokite mane, gyvenime nebuvusį „Motörhead“ gerbėju, net nežiūrėjusį į tą pusę, absoliučiai kaifuojantį nuo neįtikimai stipraus naujo angliškų kriošenų albumo „Aftershock“. Kas atsitiko? Kuo šie metai tokie ypatingi? Gal Didžiojoje Britanijoje atsirado kokių naujų narkotikų? Gal Lemmy su Ozzy susilažino prie „Jack Daniel’s“ butelio, kuris yra geresnis, ir dabar tai įrodinėja iš paskutiniųjų? O gal jaunos meilužės? Nežinau… Bet, mano galva, tai geriausias „Motörhead“ albumas. Draivas nuo pirmo kūrinio neapleidžia iki pat keturiolikto. Maža to, stiprėja su kiekvienu kūriniu. Ir, kas keisčiausia, „Motörhead“ nedaro ničnieko nauja, nieko neieško – tai vis dar tas pats šlykštus urzgimas, tie patys tekstai. Tad Dievas (kurio taip atkakliai nepripažįsta Lemmy) žino, kas atsakingas, kad 5, 9, 15 albumų iš eilės darant tą patį yra nykūs, o štai tas vienas staiga ima vežti. Na, gal ne vienas, yra juk pakvaišusių gerbėjų, kuriems tinka viskas. Tačiau kas nutiko, kad „Motörhead“ pradėjo vežti tą, kuris niekada jų nemėgo? Iš kur šio albumo draivas? Arba man tikrai galvoje negerai…
80/100
Roy Harperis
Man and Myth
2013 09 23
Bella Union
Roy Harperis yra britų folk, progressive folk, roko ir keistai sudėtingų melodijų atlikėjas, puikus gitaristas. Jis nėra toks žinomas kaip „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“ ar „Jethro Tull“, tačiau būtent šios grupės yra išreiškusios absoliutų susižavėjimą R.Harperiu, o Jimmy Page’as, Ianas Andersonas, Davidas Gilmouras yra ne kartą įvardiję šį kūrėją kaip vieną mokytojų. „Cepelinai“ savo albume „III“ yra net dainą pavadinę „Hats off to (Roy) Harper“. „Man and Myth“ – jau 22-as R.Harperio albumas, o nuo pirmojo – „Sophisticated Beggar“ – prabėgo 47 metai. Apie šio gitaristo ir ilgų baladžių autoriaus kūrybos specifiką būtų galima rašyti daug. Jis tikrai nėra tradicinis muzikantas; visada ieško netradicinių harmoninių subtilybių, sudėtingesnių apgrojimų. Jis tikrai nėra vienas tų, kurių dainą lengvai paimsi ir pagrosi, net ir gerai valdydamas instrumentą. Tuo jis artimas J.Page’o gitaros manierai. Tačiau R.Harperiui būdinga keista, beveik psichodelinė ramybė, net bardiškas nuobodulys, jei neklausai atidžiai, nesigilini. Čia, mano galva, didžiausias ir šio albumo minusas. Jis ne kiekvienam. Jei lygintume šį albumą su literatūros kūriniu, galėtume sakyti, kad jį perskaityti ir juo tikrai pasimėgauti gali tik tas, kuris skaitė ankstyvesnę autoriaus kūrybą, su ja susigyveno, perprato jos stilistines subtilybes, išmoko mėgautis šiuo savitu intelektualiu nuoboduliu. Albume yra vietų, kai norisi eiti plautis galvos, žinant, kad grįžus dainoje niekas nebus pasikeitę, o yra ir labai gražių keltiškų motyvų.
70/100
Yoko Ono / Plastic Ono Band
Take Me to the Land of Hell
2013 09 17
Chimera Music
O taip, tai ta pati kalė, kuri išardė bitlus… Kadaise ji buvo vienas nekenčiamiausių žmonių planetoje. Koks žavus sutapimas: dabar jos naujas albumas puikuojasi tame pačiame puslapyje, kaip ir P.McCartney! Bet pamirškime visas antipatijas, gandus, pasisakymus, kurie šitiek laiko yra aptemdę dangų virš Yoko Ono galvos, ir tiesiog apsimeskime, kad tai nežinomas vardas muzikos pasaulyje. Net jei taip, albumas yra geras. Nors tu ką. Nesu Y.Ono „meno“ gerbėjas, tačiau tarp jos „meno“ pasitaiko perliukų. Tai neišvengiama. Vienas geriausių to pavyzdžių – „Take Me to the Land of Hell“. Antra vertus, „Plastic Ono Band“ nėra vien ši ekstravagantiška japonė. Kai skaitai ilgą, labai ilgą sąrašą tų, kurie dirbo prie šio albumo, ima rodytis, kad jis tiesiog buvo pasmerktas tapti nedideliu šedevru. Paminėti galima vos kelis iš viso būrio: Lenny Kravitzas grojo klavinetu ir būgnais, Mike’as D (iš „Beastie Boys“) rūpinosi ritmais ir programavimu, Seanas Lennonas bosu ir gitaromis, albumo masteringą darė genijus Bobas Ludwigas. Pati Y. Ono įvardijama kaip kompozitorė ir pagrindinė vokalistė. Kad ir koks jos indėlis būtų, visas albumas yra labai vientisas, pačiumpantis ir nepaleidžiantis iki pat pabaigos. Pulsuojantis, ritmingas, niūriai stilingas, tačiau neperlenkiantis lazdos ir pernelyg nenuslįstantis į „meną“. Jei Y.Ono pragaras toks subtilus, nenuostabu, ko ji ten prašosi.
87/100
