Rašė: Inga Minkauskaitė
Nuotraukos: „Gluck“ archyvo
Naktinio gyvenimo erdvių sostinėje vis daugėja. Kiekvienos naujos vietos šeimininkas jaučia didžiulę riziką ir atsakomybę: ar idėja pasiteisins, ar sulauks tas jo „kūdikis“ bent jau pirmojo gimtadienio? 2012-ųjų lapkritį duris atvėręs naktinis klubas „Gluck“ ką tik užpūtė savo pirmąją žvakelę ant torto. Per tuos metus alternatyvusis Baltojo tilto simbolis surengė daugiau nei 200 vakarėlių, neretai trukusių iki ankstyvo ryto, atrado „savą“ žmogų ir toliau tęsia naktines keliones. O kaip šioje kelionėje sekasi, „37O“ pasakoja „Gluck“ komandos nariai Indrė Ginkevičiūtė ir Doctah Jahngle.
– Kaip gimė „Gluck“?
Indrė: – „Gluck“ gimė, nes atsirado reikalingos patalpos. Unikalios patalpos prie upės po Baltuoju tiltu, kuris jungia senąją ir naująją miesto dalis. Įdomu tai, kad mes atsidarėme tada, kai tiltas sulaukė pilnametystės, t. y. 18 metų (tiltas pastatytas 1995 m. – aut. past.).
– Kas nerizikuoja – negeria šampano. Ar jūsų pradžiai tinka šis posakis?
Indrė: – Kas geria daugiau, kas negeria visai, bet visi linksminasi ir jau laukia antrojo „Gluck“ gimtadienio.
– Kodėl „Gluck“?
Indrė: – „Gluck“ iš vokiečių kalbos išvertus reiškia „laimė“. Pavadinimą galvojome ilgai – buvo pasiūlyta įvairių variantų. Norėjosi, kad pavadinimas būtų iš širdies, taip „Gluck“ ir triumfavo. Be to, norėjosi, kad interjere būtų šiokių tokių gliukų. Štai taip viskas išsivystė ir dabar gyvenam toliau po tiltu su savo gliukais. (Juokiasi.)
– Kaip pristatytumėte „Gluck“ tiems, kurie ten dar nebuvo?
Indrė: – Dažniausiai gera yra žinoti, kur eini ir kodėl. Bet taip pat didžiulis džiaugsmas yra palikti vietos netikėtumui, eiti be išankstinių nusistatymų. Mes organizuojame vakarėlius, kviečiame atlikėjus iš Lietuvos ir svečių šalių. Tuos, kurie verti būti išgirsti, tuos, kurie išjudina šokių aikštelę.
– Paklausiu tiesiai šviesiai – kokie garsai atėjusius į jūsų klubą priverčia judinti kūnus?
Doctah: – Turime minčių išsiplėsti į visus stilius, kurie dabar yra elektroninėje muzikoje, tik labiau į alternatyviąją jos pusę. Aš ankščiau bijojau žodžio „andergraundas“. Tačiau po to, kai vienas iš drum and bass lyderių Big Bud (jis neseniai viešėjo pas mus) pasakė, kad gera elektronika netampa meinstrymu, net jei ją groja per radiją ar televiziją, mano nuomonė pasikeitė. Juk iš tiesų andergraundas nebūtinai turi asocijuotis su kokia nors baisia skyle. Tai gali būti ir gera vieta, kur vyrauja kokia nors savita ideologija, kur grojami tam tikri atlikėjai, tam tikri muzikos stiliai.
Mes kiekvieną mėnesį stengsimės atvežti ką nors stambaus iš andergraundo scenos atlikėjų – iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Olandijos, Belgijos klubų… Kitais metais taip pat kaip ir šiemet mylėsim techno, dnb, jungle, dubstep, breakbeat, garage. Tiesiog mylėsim muziką.
– Kartą teko būti „Gluck“, kai ten vyko visiškai kitokio stiliaus renginys – elementarus lietuviškos grupės gyvo garso koncertas. Tai buvo išimtis iš taisyklės?
Indrė: – Mes nesibaidome naujų projektų ir su gyvu garsu, atlikėjais, šokėjais ir kitų sričių menininkais. Jei mūsų erdvė sudomina kūrėjus, džiaugiamės galėdami prisidėti.
– Ko gero, užteko metų, kad suprastumėte, koks yra tas „Gluck“ žmogus?
Indrė: – Mylintis naktinį gyvenimą, didžiąją savo laisvalaikio dalį skiriantis muzikai ir komunikacijai su draugais bei naujai atrastais žmonėmis. Mūsų žmogus yra toks pat kaip ir mes. Jis mėgsta tą pačią kultūrą, tą pačią muziką, jam patinka įlįsti į tamsų rūsį ir vakarėlį baigti 8, o gal net ir 11 val. ryto…
– Ar jūsų lūkesčiai pasiteisino?
Doctah: – Kuo daugiau savęs įdedi į tai, ką darai, tuo daugiau vienu ar kitu būdu visko sugrįžta. Geriausia, kai matai daugybę žmonių klube, kuriems gera čia būti.
– Kas teikia didžiausią kaifą organizuojant renginius?
Doctah: – Man labiausiai patinka, kad manimi „Gluck“ šeimininkai pasitiki. Aš galiu daryti tai, ką noriu, aš galiu pristatyti atlikėjus, kurie mane žavi, kuriuos gerbiu ir noriu matyti mūsų scenoje. O labiausiai džiaugiuosi, kad kai kuriuos atlikėjus mes į Vilnių pakvietėme patys pirmieji: Liondub (JAV), Big Bud (Jungtinė Karalystė), „Bonafide“ (Izraelis) ir kt.
– Kokių įspūdžių patys atlikėjai išsiveža iš „Gluck“?
Doctah: – Jiems patinka pati vieta, vakarėlio atmosfera, jiems patinka žmonės, kuriuos mums pavyksta sutraukti. Kartais užtenka ir 200 ar 300 žmonių – jie sugeba padaryti nemažesnę audrą nei visas tūkstantis. Žinoma, vakarėlio atmosferai įtaką daro ir patys atlikėjai, aplinka. Geriausias mūsų klubo įvertinimas yra tai, kai atlikėjas praėjus mėnesiui ar dviem parašo laisvas datas, kada galėtų vėl atvykti pas mus. Vėliau bendravimas tęsiasi daugiau kaip su draugais, o ne kaip su atlikėjais, kuriuos nusisamdai per įvairaus plauko agentūras, nuėjęs tikrus kryžiaus žygius.
– Ką ypatingo ruošiate šventiniam laikotarpiui?
Doctah: – Šventiniai vakarėliai bus labai smagūs ir subalansuoti tiems, kuriuos vienija ta pati ideologija, kultūra, muzika, – žodžiu, viskas, ką randame po „Gluck“ stogu. Antroji Kalėdų diena sutaps su „Rastadieniu“ – įprastu renginiu mūsų kalendoriuje. Su „Rastadienio“ vėliava šventėme Žolinę, Heloviną, vasaros sezono pradžią ir pabaigą. Visi „Rastadieniai“ ypatingi, kalėdinis – ne išimtis. Išduosiu tik tiek, kad tą vakarą pas mus svečiuosis talentingas užsienio atlikėjas, kuris itin vertinamas tarp mėgstančių jungle, bass stiliaus muziką.
Na, o per pačius Naujuosius metus tradiciškai vidurnaktį lipsime ant tilto. Žinoma, ne be šampano.