Kronos Quartet / Bryce Dessner
Aheym
2013-11-05
Anti-
Šio albumo ėmiausi ne tik todėl, kad laikas atiduoti duoklę ir šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjams (o tokių nemažai!). Ėmiausi norėdamas parodyti vieną įdomią įvairiapusę asmenybę, šiaip jau labiausiai žinomą roko muzikos pasaulyje. Matyt, nereikia pristatyti recenzijose jau aprašytos „The National“? Taip, jau girdžiu visus och ir ak. Taigi štai. „The National“ gitaristas, o šiaip jau multiinstrumentalistas Bryce’as Dessneris yra ne tik dailių, švelnių, dažnai primityvių (ne blogąja šio žodžio reikšme) gitarinių pasažų autorius ir atlikėjas. Akademinės muzikos pasaulyje iš daktaro Džekilo jis virsta Misteriu Haidu – ypač jautriu, išmaniu ir subtiliu kompozitoriumi. Profesionaliu kompozitoriumi. Jo lygį galima iliustruoti dviem faktais. Pirmiausia, B.Dessneris yra tas, į kurį su užsakymais parašyti muzikos kūrinių kreipiasi Amerikos kompozitorių orkestras (American Composers Orchestra). Antra, albume „Aheym“ jo muziką groja „Kronos“ kvartetas. Išgirdus šį vardą daugiau įrodymų melomanui paprastai nebereikia. Užtat reikia su nuostaba pastebėti, kokia įvairiapusė yra B.Dessnerio asmenybė, – gebanti kartu su melancholiško roko žvaigždėmis džyrinti penkias šešias natas ištisas valandas, o kartu kurti absoliučiai puikią, sudėtingą, jautrią, subtilią muziką (klausant į galvą nuolat grįždavo Arvo Pärto vardas), kurios kokybę pripažįsta tokios akademinio pasaulio žvaigždės (oksimoronas?!) kaip „Kronos“ kvartetas.
80/100
Teeth Of The Sea
Master
2013-10-07
Rocket Recordings
Ničnieko nežinojau apie šį Londono ketvertuką. Tačiau negalėjau atsispirti britų elitinės muzikinės spaudos kone vienabalsėms liaupsėms, pasirodžius „Teeth Of The Sea“ (toliau TOTS) albumui „Master“. Perklausiau. Reikia pasakyti įspūdis labai keistas. Turite tai išgirsti. Nesvarbu, esate elektroninės, kokio low-fi, drone ar roko (kad ir ypač sunkaus) gerbėjas. Čia yra visko. Juolab, jei išmanote muzikos kontekstą, jei jums nereikia ilgai aiškinti, kas yra industrial, kraut-rock ir pan. Nes tai yra ir tai. Ir dar psichodelika. Tokia… Na tokia, kokios galėjai tikėtis nebent iš radikaliausių „Radiohead“ darbų. Londone TOTS jau senokai žinomi dėl savo beprotiškų gyvų pasirodymų, neeilinės garso energijos. Gyventojų skundai policijai per juos – jau rutina. Pirmi albumai „Orphaned By The Ocean“ (2009 m.) ir „Your Mercury“ (2010 m.) neprilygo gyviems grupės pasirodymams ir negalėjo perteikti TOTS energijos, kuri ir yra šio kolektyvo išskirtinumas. O štai „Master“ išties smogia… Visa jėga. Jei reiktų pabandyti bent kiek tos energijos perteikti žodžiais, bandyčiau jums papasakoti apie „Pink Floyd“, kurie pabėgo nuo policijos į Vokietiją ir ten, perėję prie sunkesnių narkotikų, tapo kraut-rock grupe, galiausiai ėmusia eksperimentuoti su elektronika, priartėjusia prie industrial tamsumos ir savo muziką prodiusuoti patikėjusią Thomui Yorke’ui, kaip tik pasukusiam link eksperimentinės muzikos. Atrodo, į įrašus buvo užsukęs ir kažkas iš „Rammstein“…
80/100
Arcade Fire
Reflektor
2013-10-28
Merge, Sonovox
„Arcade Fire“ pradėjau klausyti nuo nuostabaus pirmojo albumo („Funeral“), džiaugiausi geru antruoju („Neon Bible“), kraipiau galvą, taip ilgai laukęs neblogo trečiojo („Suburbs“)… Čia ir sustokime. Nes su šiuo albumu grupė pasuko konceptualumo link. Albumas tapo ne šiaip albumu, o vientisa žinute, alegorija, metafora, gana pretenzingu meno kūriniu. Nesvarbu, kad tam reikia aukoti potencialiai geras dainas ar pridėti potencialiai silpnų. Tačiau „Suburbs“ idėja, meninė koncepcija dar buvo bent kiek aiški ir pateisinama, o su „Reflektor“ nueita per toli… Jei tai būtų kinas, sakyčiau, kad arkeidai ima imituoti Puipą ar Bartą. Tačiau intelektualinė pretenzija, išstenėta ar ištraukta padarius Cezarį, pagimdyta nenatūraliai, visada liks pretenzija. Aišku, vieniems pasirodys giliamintiška. Kai kam ir Lana Del Rey atrodo giliamintiška. Tačiau aš lieku prie meilės pirmiems arkeidų albumams, kai vyro ir žmonos Wino Butlerio bei Régine Chassagne GPS buvo nustatyta pirmiausia į gerą dainą. Apie „Reflektor“ kaip nuviltas mylimasis galėčiau rašyti labai ilgai, bet užteks paties didžiausio minuso – trukmės. Dvigubas albumas su ištęstomis išsikvėpusius „Talking Heads“ primenančiomis kompozicijomis, prasidedantis 10 minučių ambientu… Spėja nusibosti dar neįpusėjęs. Ir negelbsti jokie bowie. Konceptualumo užgožtą kaifą akimirkai grąžina „Awful Sound (Oh Eurydice)“, bet tik tiek…
60/100
Los Campesinos!
No Blues
2013-10-29
Wichita
Šešių žmonių grupė iš Velso „Los Campesinos!“ išleido patį geriausią savo albumą. Tai muzika, kurios vektorius nukreiptas ne į save pačią, o į klausytoją. Lyg ekspresionistinis paveikslas. Nieko šokiruojančio, nieko dar negirdėto XXI a. Tačiau kiekviena daina kerta taip staigiai, tiesiai ir paprastai, kad „No Blues“ užkabina nuo pat pirmų akordų ir nepaleidžia iki paskutinių. Plačiausia prasme tai indie rock arba indie pop, tačiau reikia paaiškinti kontekstą. Albume galima išgirsti „The Strokes“, „Pixies“, „Pavement“, „My Bloody Valentine“, gal net ankstyvųjų „Arcade Fire“ įtaką. Taigi, norom nenorom peršasi ir terminas post-punk revival. Tačiau labiausiai šis albumas man susisieja su amerikiečiais „Modest Mouse“ ir nuostabiu jų albumu „We Were Dead Before the Ship Even Sank“ (2007 m.). „Los Campesinos!” vokalisto Garetho Paisley dainavimo maniera net šiek tiek primena Isaaco Brocko ekspresyvią, žodžius išspjaunančią dainavimo manierą. Pridėkite dar keistus metalofonus, kurie primena „Architecture in Helsinki“, ir gausite „No Blues“ – energingą albumą. Dar vienas pliusas yra puikūs tekstai. Išradingi, nebanalūs. Įsiklausius į juos albumas įgauna dar vieną dimensiją, kuri gali būti ir neatrasta anglų kalbos nesuprantančių klausytojų. Po gana primityviais, nors nebanaliais rifais, melodinėmis slinktimis, kapotais ritmais slepiasi visai ne kvailai džiugi „nuotaika gera“ stiliaus žinutė. Puikiai dvigubą albumo dugną nusako eilutė iš paskutinės dainos: „I’ve been telling jokes while selling rope to you.“
85/100
Death Grips
Government Plates
2013-11-13
Nemokamas internetinis leidimas
Ties šios grupės muzika norisi dėti ženklą N16. Visiški bepročiai, absoliutūs frykai, Céline Dion gerbėjams galintys sukelti infarktą. Sakramento noise rap karaliai netikėtai išleido naują albumą ir davė jį atsisiųsti nemokamai! Maža to, prie albumo pridėta 11 naujų vaizdo klipų. Katalikiškų institucijų tarnautojams griežtai nerekomenduojama! Taip, „Death Grips“ turi kažką velniško, net šėtoniško. Tačiau tai ne kvailai juokingas grimas, kuriuo įspūdį kuria Marilynas Mansonas ir panašūs, ne apversti death metal „pabaisų“ kryžiai. Tai kažkas pirmapradiškai žiauraus ir agresyvaus. Kažkas, ateinantis iš gilių gentinių ritualų, iš Afrikos šamanų. Tą siaubą galima palyginti su įspūdžiais stebint legendinę Alano Parkerio „Angelo širdį“. Ir tas velniškumas tikrai ne vien vizuali Stefano „MC Ride“ Burnetto ekspresija, tačiau ir purvini Zacho Hillo ritmai (kartais numanomi), triukšmas, šio nenusakomo eksperimentinio hiphopo spalvos. Tiesą pasakius, nežinau nė vienos kitos tokios grupės, nors greičiausiai čia kaltas menkas mano hiphopo scenos išmanymas. „Government Plates“ siūlo naują bjaurių, piktų ritmų, paklaikusių murmėjimų, sugedusios elektronikos, agoniškų šauksmų mišrainę. Tačiau šioje beprotybėje yra kažkoks dieviškas pradas, lyg visi minusai galiausiai virstų vienu dideliu pliusu. Ir burna pati žiojasi „Death Grips“ kalba sušukti – tai skamba su**stai gerai!
80/100
