Nuotraukos: asmeninio archyvo
„Filmas ieško kritiko. Neidealiems nesikreipti.“ Ar į tokį šauksmą kas nors atsilieptų, teiraujuosi kinotyrininko Luko Brašiškio.
– Apie kiną šiandien rašo visi, priekaištauja vyresniosios kartos kino kritikai. Priekaištauja ne dėl entuziazmo. Dėl istorinio neraštingumo. Ar iš tiesų jaunajai kartai jo taip stinga?
– Aš būčiau linkęs matyti ne kartą, o konkrečius jaunajai kartai priskiriamus žmones. Vieni jų labai domisi kino istorija ir (arba) skiria daug jėgų bei laiko gilintis į kino teoriją, kiti rašo vedami pradinio susidomėjimo ir entuziazmo. Įvairovė yra gerai. Taip, nemažai jaunosios kartos atstovų rašydami apie kiną pasirenka žurnalistinį rašymo stilių – jų apžvalgoms, recenzijoms iš tiesų trūksta istorinių žinių ir platesnio skirtingų kontekstų išmanymo. Kita vertus, šiandien taip pat nebepakanka būti kino kritiku-istoriku. Informacija tapo lengvai pasiekiama ir eksperto vaidmuo prarado svorį. Susan Sontag jau prieš porą dešimtmečių įvardijo, kad šiuolaikinėje visuomenėje ekspertinis žinojimas nebėra prioritetas.
– Nebent kūrybingai prakalbintas?
– Kūrybingumą apskritai vertinu kaip vieną svarbiausių kino kritiko savybių. Vien istorijos išmanymas neleidžia diktuoti savo vertybių ir primesti savo meilės objektų. Taip, tam tikrų režisierių autoritetas ir indėlis į kino istoriją neginčytinas, tačiau lygiuojantis vien į juos užsikonservuojama praeityje. Vien todėl, kad Federico Fellini sukūrė tobulą filmą apie XX a. 8-ojo dešimtmečio italų aukštuomenės gyvenimą, neverta nurašyti Paolo Sorrentino.
Kinas yra glaudžiai susijęs su esamuoju laiku, todėl svarbu gebėti kūrybiškai ir aktualiai interpretuoti praeitį gyvenant dabartyje. Šiuo atveju kino kritikui tenka nelengva užduotis – jis turi suvokti skirtingus laikus ir jų sąryšį, atpažinti, kaip praeitis atsispindi dabartyje, ir netgi numatyti ateitį. Mano manymu, keliavimo laiku ir kūrybinio rašymo įgūdžių derinimas turėtų būti interneto amžiuje gyvenančio kino kritiko siekiamybė.
– Kiek kino kritikui svarbus kitų – filosofinių, socialinių, kultūrinių – kontekstų išmanymas?
– Mano manymu, idealiam kino kritikui būtinos ir istorinės, ir teorinės žinios. Būtų puiku, jei aktualias įžvalgas kultūrinėje spaudoje jis papildytų gilesniais filosofiniais apmąstymais. Kai manęs klausia, kuo aš užsiimu, visada vartoju kinotyros terminą, – jame telpa ir kino istorija, ir teorija. Puiku, jei į kiną gebama pažvelgti iš įvairių pozicijų. Tarkime, pastaraisiais metais retai rašau filmų recenzijas, nes daugiau dėmesio skiriu teoriniams apmąstymams. Man rūpi išsiaiškinti kino prigimtį, rūpi suvokti savo susidomėjimo kinu priežastis. Galbūt vėliau šias žinias galėsiu pritaikyti ir kino kritikoje.
Visada prisimenu prancūzų filosofo Gille’io Deleuze’o kalbėjimo apie kažką kritiką. Kalbėti apie kažką, jo manymu, yra visiškai neprasminga, nes kaip ir kitų sričių kūrėjas filosofas turi ne kalbėti, o kurti. Norisi G.Deleuze’o žodžius taikyti ir kino kritiko veiklai. Tiesa, šis kūrybiško veikimo idealas gražus, tačiau sunkiai įgyvendinamas. Jam reikia skirti labai daug laiko – perskaityti ne vieną knygą, peržiūrėti daugybę filmų. Todėl daugelis situaciją vertina daug paprasčiau ir pasirenka vieną veiklos kryptį bei instituciškai apibrėžtą specializaciją.
Man toks vienos prieigos apsibrėžimas neatrodo įdomus ar kūrybiškas, matyt, todėl žaviuosiu per savo ilgą ir sėkmingą akademinę karjerą ne vieną teorinę prieigą išbandžiusiu rusų kinotyrininku Michailu Jampolskiu. Dėstydamas prestižiniame Niujorko universitete jis turi pakankamai drąsos teigti, kad didžiausia mįslė jam vis dar yra kino prasmės klausimas, nes visi atsakymai į klausimą, kodėl kinas egzistuoja, nėra galutiniai. Pasak M.Jampolskio, teoretikas negali suformuluoti kino prasmės, todėl kinotyra yra disciplina, kurioje kalbama apie antrinius dalykus ir tylima apie pagrindinius.
– Domiesi kino ir realybės santykiu – galima sakyti, pamatiniu kino prigimties klausimu. Kaip prie jo priartėjai?
– Studijuodamas Amerikoje daugiau nei metus gilinausi į prancūzų kino kritiko André Bazino tekstus. Jie parašyti tada, kai kinas dar tik bandė įsitvirtinti kaip mokslinių tyrimų sritis. Apie kiną 5–7 dešimtmetyje rašė žmonės, turintys filosofinį, sociologinį, meninį išsilavinimą. Rašė gana eksperimentiškai ir naudodamiesi akademinių kanonų nevaržoma laisve. A.Bazino bandymai išsiaiškinti kino prigimtį labai sutapo su mano mintimis. Jis kalba apie tai, kad sunku suprasti kino ir realybės santykį, negalint aiškiai apibrėžti, kas yra toji realybė. A.Bazinui realybė yra neaiški, daugiaprasmė ir nevienalytė, todėl jį ypač domina kinas, kuris gali perteikti tokios realybės įspūdį.
Turbūt daugelis žmonių kiną laiko iliuzija ar surežisuota tikrove. Aš galvočiau atvirkščiai – kinas gali sugrąžinti mus prie pasaulio, kurį dažnai paprasčiausiai pamirštame. Dar nesusipažinęs su įvairiomis teorijomis pastebėdavau, kad įdėmiausiai žiūriu filmus, atitraukiančius mane nuo kasdienės sensomotorinės patirties. Nuo vaikystės kiną suvokiau kaip priemonę susipažinti su pasauliu, kurio negalėjau patirti tiesiogiai. Sakyčiau, kinas, kaip ir neplanuotos kelionės, yra langas į stebinantį pasaulį, leidžiantis išsivaduoti iš įpročiais pagrįsto gyvenimo būdo. Tai reikalauja žiūrovo valios pastangų, tačiau, atsiveriant vaizdui ekrane ir atsisakant kasdienio gyvenimo taisyklių, įvyksta lūžis; kinas padeda suprasti, kad pasaulis yra platesnis už tau pažįstamą.
Pataikaujanti elitui ir nepasakojanti visiems suprantamų istorijų – tokie priekaištai dažnai reiškiami Europos modernistinio kino tradicijai. Mano manymu, modernistinio kino amžiuje susiformavusios praktikos kaip tik atkreipia žiūrovo dėmesį į tai, ko jis galbūt nebepastebi ar nenori pastebėti kasdienybėje. Pastaruoju metu ir toli gražu ne tik Europoje sukuriama daug įdomių kino filmų, interpretuojančių žmogaus sensomotorikos ribas ir savaip pratęsiančių A.Bazino mintis.
– Neseniai pasirodžiusioje kelių autorių knygoje „Kinas ir filosofija“ vaizduoji, kaip skirtingas realybes iš tos pačios medžiagos gali lipdyti laikas. Tiesa, įsikišant homo ludens.
– Mane visada domino kino ir laiko santykis. Laiką kiekvienas suvokiame labai individualiai, tačiau paprastai jis matuojamas chronologiškai. Istorinę, kolektyvinę atmintį taip pat žymi įvykiai, išsidėstę tam tikroje laiko tiesėje. Paskatintas kino ėmiau domėtis, kaip ta kolektyvinė atmintis konstruojama.
Teko peržiūrėti ne vieną filmą, kuriame naudojama sovietmečiu sukaupta archyvinė medžiaga, – jų autoriai tam tikra požiūriu perkuria istoriją. Lietuvoje ryškiausias pavyzdys, be abejo, būtų Deimantas Narkevičius, savo filmuose kūrybiškai naudojantis dokumentinius kadrus, fiksuojančius tuos istorinius įvykius, kuriuos mūsų tėvų karta stebėjo televizorių ar kino ekranuose. Kadangi sovietmečiu egzistavo cenzūra, iš karto kyla klausimas, kaip šie kadrai buvo pateikiami plačiajai visuomenei? Savaime suprantama, jie buvo jungiami į pasakojimus ir rodomi paklūstant tam tikroms ideologijos diktuojamoms dokumentinių filmų kūrimo taisyklėms. Ir vis dėlto ji kūrė kolektyvinę atmintį. Netgi tos kartos, kurios nematė šių įvykių ekranuose esamuoju laiku, vėliau išvydo juos kaip filmuotą dokumentinę medžiagą.
D.Narkevičius ir kitų posovietinių šalių režisieriai bando dekonstruoti tariamą šios medžiagos dokumentiškumą ir parodyti, kad bendruomeninė atmintis buvo veikiama tam tikrų išorinių aplinkybių. Šiuo atveju – ideologinio aparato. Man įdomu, kaip ši
„istorinė“ medžiaga veikia dabartinį žiūrovą ir kaip jos aktyvavimas šiuolaikiniuose filmuose gali formuoti naujas atmintis. Kas žino, galbūt tai naujas istoriografijos modelis, kurį siūlo ne istorikai, bet praeitį ir įvairias jos atminties formas reflektuojantys kino kūrėjai.
– Kaip kino suvokimą ir kritiko žvilgsnį keičia kintančios techninės galimybės?
– Tiesą sakant, daug apie tai galvoju. Šiandien kino istorija nebesuvokiama taip, kaip buvo suvokiama prieš penkiasdešimt metų, kai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas estetiniams pokyčiams. Šiandien tampa svarbu kalbėti ir apie estetinius, ir apie socialinius, ir apie technologinius kino pokyčius. Pastarieji gali atrodyti gana nuobodi tema, tačiau susiejus ją su kitais elementais atsiveria įdomus vaizdas.
Pavyzdžiui, 3D vaizdas. Iš tiesų, tai nieko naujo. M.Jampolskis rašo apie dioramas – mechanizmus su judančiais paveikslais, o vėliau – su fotografijomis. Žiūrėdamas į juos pro akutę, žiūrovas pramogaudavo stebėdamas trijų dimensijų vaizdą jau XVII a. Išradus kinematografą, XX a. pradžioje, didžiosiose pasaulio mugėse buvo įrengiami kambariai su vaizdo projekcijomis siekiant žiūrovui sukurti dalyvavimo reginyje įspūdį. Prie „totalaus kino“, kaip jį vadina M.Jampolskis, siekio grįžtama 6-ojo dešimtmečio viduryje, kai kuriems Amerikos kino teatrams pasiryžus kurti keturių dimensijų kiną. Tam buvo ne tik dėvimi specialūs akiniai, bet ir skleidžiamas filmų siužetą iliustruojantis kvapas. Panašūs eksperimentai truko kelerius metus. Atrodo, žiūrovų pernelyg nesužavėjo ketvirtoji dimensija, todėl triuko su kvapu buvo atsisakyta.
Grįžtant į šiandieną, akivaizdu, kad techniniai kino pasiekimai labiausiai išnaudojami viešųjų ryšių kampanijose, reklamuojančiose naują – dažniausiai holivudinę – produkciją. Sunku atsakyti į klausimą, ar ilgainiui 3D kinas visiškai išstums šiandien įprastus dviejų dimensijų kūrinius ir ar tai taps svarbiausiu lūžiu kino technologijos ir estetikos istorijoje? Turbūt viskas priklausys nuo to, ar trijų dimensijų vaizdas bus naudojamas tik kaip pramogą teikiantys specialieji efektai, ar plės kino kūrėjų pasakojimo galimybes.
– Dėl kokių priežasčių nesiliauji domėtis kinu? Kaip jis formuoja tavo santykį su realybe, jei tik apie tokią apskritai galima kalbėti?
– Mano susidomėjimą kino menu lemia iš dalies technologinis, iš dalies kūrybinis jo santykis su realybe. Sakau „iš dalies“, nes net ir kurdamas įtikinamiausią tikrovės iliuziją kinas netampa objektyviu langu į realybę. Vaidybinio kino atveju kas nors jį režisuoja, kas nors pastato ir įjungia kamerą, kas nors montuoja kadrus. Dokumentinio – kas nors su kamera stebi ir stebėdamas keičia tai, kas jam atrodo svarbu. Vis dėlto negalima atmesti to, kad technologijos gali užfiksuoti kelias sekundes ar minutes, kurios vyksta iš tikrųjų. Jų pakartojimas gali lemti labai neįprastą žiūrovo jauseną, reakciją, įspūdį, priversti kitaip susimąstyti apie pasaulį. Tas trumpas realybės laike pagavimo momentas ir jo pakartojimo ekrane galimybė mane skatina toliau domėtis kinu, žiūrėti įvairiausius, ne tik teoriniams apmąstymams patogius filmus, kelti naujus klausimus apie kiną ir jo prasmę.