Rašė: Jorė Janavičiūtė
Nuotraukos: Vilijos Buivydės
Sausio viduryje Lietuvos kino teatruose pasirodė debiutinis jaunos, tačiau labai daug žadančios režisierės Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“. Ne vienas kino mylėtojas šią režisierę atsimena dar iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukurtų filmų – trumpametražio „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ bei dokumentinio „Igruški“.
Naujasis jos filmas pasakoja apie šeimą – moterį (Gabija Jaraminaitė) ir vyrą (Dainius Gavenonis) bei jų dukrą (Eila Grybinaitė), kurie gyvena kartu, tačiau iš tiesų visai nėra kartu. Klausiame šio filmo prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės, aktoriaus D.Gavenonio ir dailininkės Sigitos Šimkūnaitės apie filmo kūrybinį procesą ir užkulisius, jo keliones bei aiškinamės, ką reiškia būti kartu.
– „Amžinai kartu“ yra bendros gamybos filmas su rumunais. Kodėl? Kokios įtakos kūrybiniam procesui šiuo atveju turėjo bendra gamyba?
Dagnė Vildžiūnaitė: Beveik visada tokio jungimosi pirminis tikslas – papildomo finansavimo paieška, nes kokybiško filmo biudžetai dažniausiai reikalauja daugiau nei vieno finansavimo šaltinio. Įmanoma dar dviejų tipų bendra gamyba. Viena jų kyla iš filmo siužeto, kai istorija vyksta ne Lietuvoje arba ne tik Lietuvoje. Tuomet ieškai partnerių kitoje šalyje, kurioje norėtum filmuoti. Kita bendros gamybos rūšis – kūrybinė, kai kūrėjai iš skirtingų šalių susirenka kartu kurti filmo. Mūsų atvejis antrasis – pasirinkome Rumuniją, iš kurios atvyko filmo operatorius Olegas Mutu ir jo asistentai, taip pat šioje šalyje įgyvendinome dalį postprodukcijos darbų.
– Operatorius O.Mutu, filmavęs tokius šalies Naujosios bangos filmus kaip „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ ar „Pono Lazaresku mirtis“, yra labai garsus. Kaip pavyko jį prisikviesti?
D.V.: Tai buvo atsitiktinumas. Turėjome dirbti su kitu operatoriumi, bet, likus mėnesiui iki filmavimo, dėl asmeninių priežasčių jis nebegalėjo dirbti kartu su mumis. Neturėjome, ką prarasti, leidome sau pasvajoti, o kodėl ne kiečiausias Rumunijos operatorius? Mūsų koprodiuseriai davė jo kontaktinius duomenis, susisiekėme. Olegui patiko scenarijus ir jis kaip tik turėjo kelių mėnesių pertrauką. Po mūsų filmo jau buvo suplanuoti trys ar keturi kiti projektai.
– Filmo premjera įvyko viename svarbiausių Europos kino festivalių – Karlovi Varuose. Kaip ten jis buvo priimtas? Kaip filmui sekasi keliauti po kitus festivalius, kaip skirtingų užsienio šalių žiūrovai jį priima?
D.V.: Karlovi Varai labai dėkinga vieta tarptautinei premjerai. Bilietai į visus konkursinių programų seansus išparduodami. Užlipi prieš filmą ant scenos ir neįžiūri veidų paskutinėse eilėse. Jaudulys neapsakomas. Taip pat prieš antrąjį filmo seansą festivalyje daugybė žiūrovų, sėdėdami ant laiptų, laukė galimybės patekti į salę. Tai didžiausias pasisekimas ir dovana, kokią gali gauti premjeros metu. Filmas keliauja po labai įvairius festivalius – nuo Liuksemburgo iki Indijos ir JAV. Sunku kalbėti apie visus žiūrovus, bet, pavyzdžiui, Egipte klausimų ir atsakymų renginyje viena moteris atsistojo ir pateikė tiesiog tobulą filmo paaiškinimą. Po premjeros Karlovi Varuose už filmą mums atėjo padėkoti ir vyresnio amžiaus moteris, ir jaunas vaikinas – jiems filmas pasirodė labai artimas ir aktualus. Labiausiai laukiame Lietuvos žiūrovų reakcijų, nes labai norisi matyti pilnas sales, susirenkančias į kokybiškus lietuviškus filmus. Ne tam, kad jie girtų filmą, bet kad ateitų daug žmonių, kad vyktų diskusijos, kad nauji filmai gyventų ilgiau nei vieną savaitę.
– Grįžkime į pradžią. Kaip tapote šio filmo prodiusere? Kas jus patraukė šiame projekte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
D.V.: Apie šį projektą su Lina pradėjome kalbėti dar dirbdamos kuriant jos dokumentinį filmą ,,Igruški”. Lina yra labai talentinga, išsilavinusi, ieškanti ir reikli kūrėja, su kuria dirbdamas mokaisi, augi, tobulėji. Tik toks darbas kine mane ir domina – neleidžiantis sustoti, verčiantis nuolat tobulėti ir kalbantis man svarbiomis temomis. Man tai buvo pirmasis tokios apimties vaidybinis filmas, todėl iššūkiai laukė už kiekvieno kampo. Turbūt pats sudėtingiausias – montažo ir postprodukcijos etapas, kuriame nebėra svajonių ir planavimo (tuo gyveni scenarijaus vystymo ir pasiruošimo etapuose), aplink nebėra didelės komandos, su kuria gali pasitarti kaip filmavimo metu. Lieki dviese su režisieriumi ir medžiaga, kurią turi ir nieko joje nebegali pakeisti. Tenka akis į akį susitikti su padarytomis klaidomis, bet kartu įvyksta didžiausi stebuklai. O svarbiausiais įvykiais tapo susitikimai ir darbas su naujais žmonėmis, pavyzdžiui, kostiumų dailininku Kęstu Rimdžiumi, dailininke S.Šimkūnaite, vienu iš montažo režisierių Benjaminu Mirguetu, aktoriais D.Gavenoniu ir G.Jaraminaite. Visi jie – savo srities profesionalai ir kiekvienas jų atneša ir kažkuria prasme padovanoja savo patirtį, kuri keliauja kartu su manimi į naujus projektus. Kartais maža jų darbo detalė, iš anksto neaptartas, bet jų sugalvotas niuansas gali tapti didele dovana filmui.
– Su L.Lužyte esate dirbęs ir anksčiau, kuriant jos kursinį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Kaip tapote pagrindiniu „Amžinai kartu“ aktoriumi?
Dainius Gavenonis: Tarp „Amžinai kartu“ ir pirmojo mūsų susitikimo buvo labai ilgas laiko tarpas. L.Lužytės kursiniame darbe vaidinau degradavusį alkoholiką. Gaila, niekada taip ir nepamačiau to filmo… Po to ilgai nesimatėme kino aikštelėje, bet vis susitikdavome spektakliuose, ji atėjo į Kristiano Smedso „Vyšnių sodą“ ir kitur, vis pasikalbėdavome. Kai ji rašė scenarijų, atsitiktinai susitikome Rygoje, kur aš buvau su teatru, o ji irgi – su reikalais. Lina pasakė, kad rašo scenarijų ir galvoja, kad aš tame filme galėčiau kurti vieną vaidmenį. Po to ne kartą daug kalbėjomės apie scenarijų, geriau susipažinome – ji sužinojo, kas aš per žmogus, aš – kas ji. O paskui vyko Gabijos bandymai. Tada pradėjome repetuoti. Aš nežinau, ar Lina šiam filmui bandė daugiau kitų aktorių. Bent jau nuo manęs tai pavyko nuslėpti.
– Kuo jums artimas jūsų įkūnytas veikėjas?
D.G.: Tai yra klasikinė vyro, kuris gyvena su labai veiklia moterimi, istorija. Ir tai, kad jis yra vyras, tėvas, dirba kine, man, be abejo, nėra svetima. Jis pagal profesiją yra kaskadininkas, bet atsidūrė ten, nes į tą pusę papūtė vėjas. Jo priešistorė visai kita – jis netipinis kaskadininkas, prieš tai mokėsi filosofijos. Kaskadininkų kompanijoje jį visi vadina Džoniu. Toks iš vienos pusės savas, iš kitos pusės – neaišku, kas jis jiems yra. Jis Džonis. „Ei, Džoni, padainuok!” arba „Pasakyk tostą!”
Mes daug kalbėjome su Lina, su Gabija – apie gyvenimą, apie šeimą, apie tėvus, apie motinas, apie žmonas, kurios mato savo vyrus, sėdinčius ant sofos priešais televizorių, kalbėjome apie vyriškas kojines, apie alų, apie tai, kas yra vyriškas gyvenimas moters akimis, kas yra nevyriškas, ne tikro vyro gyvenimas, apie tai, kaip vėjas jau išpūčia šeimai iš po kojų smėlį, šeima jau kliba, bet vis dar laikosi, ir apie tai, kaip žmonės vienas kitame pradeda ieškoti priežasčių. Apie daug ką kalbėjome.
– O Džonis, jūsų nuomone, tikras vyras ar ne?
D.G.: Jei mes paklausime jo žmonos, bus vienas atsakymas, jei paklausime jo paties, – kitas atsakymas, o jei paklausime dar ir dukros, bus dar ir trečias. Kalbant apie tai, koks jis vyras – ar jis pusgalvis, ar tik paveikslas, pakabintas taip, kaip norėtų jo žmona… Man atrodo, kad Lina išlaviravo, vyro, kaip ir kitų veikėjų, ir per daug nesmerkdama, ir per daug neteisindama.
– Filmas nustebino itin gyvais, neliteratūriškais dialogais. Ar vaidinote visiškai pagal scenarijų, tai, kas parašyta, ar jis buvo keičiamas pagal jus, aktorius?
D.G.: Buvo labai daug ir kryptingai ieškoma per repeticijas. Lina labai daug dirbo su mumis. Nors pradžioje, kai prasidėjo filmavimai, paaiškėjo, kad dalykai, apie kuriuos kalbėjome teoriškai, faktiškai neveikia. Vėliau išsiaiškinome, kas negerai, ir viskas atsistojo į savo vietas.
Skaičiau ne vieną scenarijaus variantą. Lina ilgai ieškojo, kokiu kampu šią istoriją pasakoti. Pirmieji scenarijaus variantai buvo mergaitės akimis, kaip mergaitė mato abu tėvus. Po to Lina nusprendė kalbėti labiau iš moters pusės. Dar vienas variantas – į tą šeimą buvo žiūrima ir iš šalies. Bet galiausiai režisierė sugrįžo prie moters perspektyvos. Todėl man sunku pasakyti, kaip keitėsi scenarijus. Kiekvieną sceną ir žodį ji buvo parašiusi, tačiau filmavimų metu ji kartais pasielgdavo ir labai drąsiai – atsisakydavo dialogo eilučių, scenų. Montuojant taip pat buvo atsisakyta labai didelių scenų.
– Kaip manote, kodėl Džonio šeimoje kyla problemų?
D.G.: Tai, kad žmonės susitinka, yra normalu. Tai, kad jie susituokia, yra normalu. Tai, kad jiems gimsta vaikas, yra normalu. Kad jie nebegali gyventi kartu, yra normalu. Kad jie nebegyvena kartu, yra normalu. Man šiame filme kartu yra ir labai gražu, ir labai gaila jų, kad jie deda tiek pastangų, kad nepabirtų jų šeima, kad nenukentėtų dukra. Jie lyg ir nieko blogo nepadaro, kažkokių esminių klaidų, dėl kurių vienas žmogus gali kitam neatleisti. O šaltis vis skverbiasi į jų gyvenimą ir neaišku, kaip visa tai sulaikyti. Būna taip, kad saulė leidžiasi ir tu nieko nepadarysi.
– Jūs vaidinote net trijuose neseniai ekranuose pasirodžiusiuose lietuviškuose filmuose: be šio, „Senekos dienoje“ bei „Karalių pamainoje“. Kuo „Amžinai kartu“ buvo išskirtinis?
D.G.: Lina yra labai talentinga, ambicinga asmenybė. Ji moka kiekvieną personažą perleisti per save ir aikštelėje labai gerai girdi netiesą. Maksimaliai ir be jokių kompromisų siekia, kad kamera pagautų tiesą ir tikrumą. Kinas yra apgaulė, galima filmą nufilmuoti ir nelendant aktoriui į sielą, o Lina siekia, kad mes tikrai jaustume, kad kiek įmanoma, su mumis ir kaip su žmonėmis kažkas atsitiktų.
– Ką jums reiškia būti kartu?
D.G.: Pirmiausia tiesiog būti kartu. Man svarbu yra buvimas kartu. Kažkada su šviesaus atminimo scenografe Jūrate Paulėkaite sukūrėme savo pirmąjį spektaklį, jo pavadinimas buvo panašus – „Kartu“. Kitas dalykas – būti kartu nėra saldu, tai yra kartu. O trečias dalykas, man atrodo, kad tai ir gražus ir neatsitiktinis dalykas, kad Linos pirmas didelis vaidybinis filmas vadinasi „Amžinai kartu“. Filmas apie buvimą amžinai kartu. Tai yra, neduok Dieve, kokia sunki laimė.
– Gal galėtumėte trumpai įvardyti, ką veikia filmo dailininkas?
Sigita Šimkūnaitė: Filmo dailininkas kuria materialią erdvę filmo istorijai – scenarijui. Jis atsakingas už vaizdą: daiktus, erdves, jų spalvas, trumpai tariant, viską, ką mato žiūrovas kino ekrane. Aišku, tai yra bendras darbas su filmo režisieriumi ir operatoriumi. Pagrindinė užduotis, kurią sau keliu, – kad meniniai sprendimai netrukdytų pasakojamai istorijai. Vaizdas, jo nuotaika visada turi padėti veikėjų charakteriams ir pagrindinei filmo minčiai atsiskleisti. Dailininko darbas turi būti nematomas, tik tada galima manyti, kad darbas pavyko.
– Kuo šis filmas buvo išskirtinis, kokių iššūkiai iškilo?
S.Š.: Retai kada nutinka, kad dirbdama filme tiksliai viską žinai, kaip reikia daryti. Dažniausiai taip jau nutinka, kad būna užduočių, kurias tenka daryti pirmą kartą. Viena iš technologiškai įdomesnių užduočių buvo buto, kuriame gyvena mūsų filmo šeima, kanalizacijos avarija, kuriai kruopščiai ruošėmės jau iš anksto, dar esant dekoracijos statymo stadijai. Visi šiek tiek nerimavome ir su jauduliu laukėme tos pamainos. 4 ar 5 kub. m vandens nuo pavilijono grindų apie ant 1,5 m pakeltos dekoracijos, kur daug žmonių, pilna apšvietėjų kabelių, kuria teka elektra – ne juokas. Viskas pavyko puikiai. Šiame darbe retai palieki šansą sėkmei: sklandus darbas gali būti tik tada, kai labai gerai viską apgalvoji ir suplanuoji.
– Kas režisierei L.Lužytei buvo svarbu apipavidalinant filmą? Galbūt jos darbas su dailininku skyrėsi nuo kitų režisierių?
S.Š.: Su Lina dirbome pirmąsyk. Dar nesutikau dviejų vienodų arba bent panašių režisierių, kurie mąstytų ar dirbtų vienodai. Tai ir yra šio darbo žavesys. Man pasisekė, kad su šia režisiere viską matėme ir jautėme labai panašiai. Lina turėjo aiškią viziją, kaip nori papasakoti savo filmo istoriją: per pasiruošimą daug bendravome ir kalbėjomės apie tam tikras filmo situacijas, kokios jos turėtų būti, kaip ji tas situacijas mato, kaip jas įsivaizduoju aš.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su operatoriumi rumunu O.Mutu? Kaip apskritai filmo kūrimo procese bendradarbiauja filmo dailininkas ir operatorius?
S.Š.: O.Mutu buvo dar viena šio filmo dovana man. Operatorius yra filmo akys ir dailininko ryšys su juo turi būti ypač glaudus: jis visą vaizdą, kurį sugalvoji ir sukuri, kiekvieną daiktą, kurį atneši į filmavimo aikštelę, užfiksuoja. Man labai patiko Olego vaizdo filosofija, kaip jis piešia šviesa, kaip, nesuprasdamas lietuviškai tariamo teksto, jaučia aktorių meistrystę arba, priešingai, netikrumą.
– Kuo „Amžinai kartu“ scenarijus jus labiausiai patraukė?
S.Š.: Šio filmo istorija, galiu drąsiai teigti, yra apie mane ir apie mus visus. Kiekvienas iš mūsų nuolat ieško meilės: tiek meilės sau, tiek artimui. Kad ir kokia ta meilė būtų – ar savininkiška, ar tauri, ar savanaudiška, bet ji vis tiek yra meilė…