Recenzavo Goda Dapšytė
ASIDE
Repertuarą sekite www.padidapifish.lt
Pastaruoju metu klaipėdiečių šokio teatras „Padi Dapi Fish“ sėkmingai pasipildė naujais atlikėjais, kurie į šio ir taip įvairų repertuarą puoselėjančio šokio teatro repertuarą įnešė naujų spalvų.
Šokėjų ir choreografų Nielso Claeso ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės duetas „Aside“ primena apie malonumą stebėti šokio spektaklį grynąja jo forma. Spektaklis prasideda nuo N.Claeso monologo nelengvai identifikuojama užsienio kalba, viskas, ką nori pasakyti šio spektaklio autoriai, perteikiama nepaliaujamu, tiksliu ir technišku judėjimu. O kalba jie visų pirma apie supratimą.
Scenoje – identiškais, One Wolf sukurtais kostiumais vilkintys vyras ir moteris. Tad lyčių lygybės, jų tarpusavio santykiai, poreikis suprasti vienas kitą ir kelyje į susikalbėjimą kylančios kliūtys nesunkiai įskaitomi ir suvokiami. Tiesa, patys spektaklio kūrėjai linkę gvildenamas problemas sieti su translytiškumu ir jo nulemtu nepritapimu visuomenėje. Ši spektaklio potemė gana akivaizdi atskirose spektaklio scenose, kai šokėjai apsikeičia moteriškam ir vyriškam judėjimui būdingais judesių žodynais, tačiau scenoje vystoma spektaklio dramaturgija ir choreografija bei šokėjų tarpusavio santykiai gvildena daug platesnes, ne vieną visuomenės grupę apimančias, o bendrai žmonių tarpusavio santykiams būdingas ir daugeliui aktualias saviraiškos ir poreikio būti suprastam, atstūmimo ir artimo ryšio paieškų, palaikymo ir intymumo temas.
Atviroje scenoje, be dekoracijų sukurtam duetui pagrindinį (tam tikra prasme ir erdvinį) foną sudaro ne visada žiūrovų ausims gailestingas Andriaus Stakelės muzikinis takelis. Elektroninių garsų apsuptyje N.Claeso ir G.M.Ščavinskaitės kuriami veikėjai mėgina visų pirma kalbėti ir daug rečiau jiems sekasi susikalbėti. Tačiau būtent tiesioginio kontakto duetinės scenos atrodo stipriausios ir paveikiausios, geriausiai atspindi supratimo ir gebėjimo tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme išgirsti kitą svarbą. Kaip ir ilgas, intymus ir švelnią šypseną sukeliantis spektaklio finalas.
Rekomenduojama šiuolaikinio šokio gerbėjams.
Nerekomenduojama itin jautriems aukštų tonų garsams.
ASMENS KODAS
Repertuarą sekite www.padidapifish.lt
Lietuvos piliečių asmens kodą sudaro unikali vienuolikos dešimtainių skaitmenų seka. Ji savotiškai pažymi kiekvieną čia gimstantį asmenį ir yra naudojama duomenims apie mus kaupti ir tvarkyti. Šie skaitmenys lyg ir koduoja tai, kuo esame. Štai pirmasis skaitmuo nurodo ne tik lytį, bet ir šimtmetį, kuriame esame gimę, savo gimimo datą atpažįstame lengvai, vėliau seka kelintas ar kelinta tą dieną gimėme ir paslaptingasis išvestinis skaitmuo. O kaip šiuos šaltus, statistinius ir biurokratinius duomenis paversti dalimi savęs? Būtent į šį klausimą mėgina atsakyti šokėja ir choreografė Oksana Griaznova savo monospektaklyje „Asmens kodas“.
Šokėja nuosekliai ir matematiškai tiria erdvę, tarsi išskaičiuodama savo kūno judėjimą scenos koordinačių plokštumoje. Minimalistiniais, tačiau tiksliai apskaičiuotais judesiais ji po truputėlį išbando kūno galimybes, jo judėjimo amplitudę ir santykį su erdve bei šviesa. Tiesa, taip pat ir su laiku. Jis čia tampa vienu iš faktorių. Tačiau būtent šiuo aspektu choreografei ir šokėjai pritrūko kritiško žvilgsnio iš šono. Choreografijos matematiškumas natūraliai įveda monotonijos net ir į dinamišką judėjimą. O.Griaznovos scenoje kuriamas choreografinis piešinys aiškus, tačiau, siekiant išlaikyti publikos koncentraciją, jam būtinas kryptingesnis dramaturginis vystymas. Kita vertus, dalį šių trūkumų atperka akivaizdi atlikėjos vidinė motyvacija.
Spektaklį baigia dar vienas bandymas pri(si)jaukinti skaičius – O.Griaznovos monologas, kurio metu ji pateikia 11 skaičiais grįstų faktų apie save, kurie daug painesni ir asmeniškesni už užkoduotuosius asmens kode, tačiau taip pat suskaičiuojami. Kaip ir motyvas, kodėl monologas skamba angliškai.
„Asmens kodas“ – asmeniškai šaltas ir apskaičiuotai nuoširdus šokio darbas, panašiai toks kaip asmens kodas – labai jautri, tačiau tik objektyviais duomenimis pagrįsta asmeninė informacija.
Rekomenduojama minimalizmo šalininkams.
Nerekomenduojama ekspresionizmo gerbėjams.
Recenzavo Goda Dapšytė
ATVIRA ODA
Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt
Kauno kamerinio teatro repertuaras pasipildė išskirtinai vien moterims skirtu pasirodymu. Į „Atvirą odą“ vyrai tiesiog neįleidžiami. Kodėl? Tai moterims ir moteriškumui skirtas pojūčių ritualas, kuriame nėra stebėtojų – tik dalyvės. Nors ir vyksta teatre, tai būtent ritualas, o ne spektaklis.
„Pojūčių teatro“ įkūrėja, režisierė Karolina Žernytė drauge su keletu kolegių susirinkusias moteris visų pirma pakviečia pasidabinti specialiai tam sukurtais didžiuliais sijonais, čia pat primenančiais moterišką judėjimą ir nelengvą prigimtį. Vėliau seka skonių, kvapų, garsų ir potyrių puokštė. Kauno kamerinio teatro rūsyje vykstantis pasirodymas-ritualas iš tiesų primena moterų pirtį, tik be prakaito ir apsinuoginimo, tačiau išlaikant rituališką moteriško vakaro ir dalijimosi žiniomis, potyriais ir patirtimi atmosferą.
Visos atėjusiosios patirti „Atviros odos“ čia tampa dalyvėmis, todėl jūsų potyriai nemažai priklauso ir nuo kompanijos, į kurią patenkate. Jei nesate taktilių nuotykių mėgėja, galite pasijusti ir nejaukiai, o jei kolegės nebus linkusios dalytis mintimis ar patirtimi, ritualas taip pat gali prarasti dalį prasmės. Verta pripažinti, kad moteriškasis režisierės K.Žernytės, dailininkės Aistės Jančiūtės, ir aktorių Ramintos Šniaukštaitės bei Editos Niciūtės kvartetas jautriai pasirūpins ir pasistengs prakalbinti kiekvieną, pasiryžusią patyrinėti „Atvirą odą“.
Rekomenduojama įvairioms moteriškoms šventėms.
Nerekomenduojama vyrams ir itin nemėgstančioms, kai jas liečia.
DUMBLAS
ŽIŪRĖKITE ANTANO SIREIKOS KREPŠINIO AKADEMIJOJE (buv. DUBIJOS m-kloje, Ežero g. 11, Šiauliai)
KOVO 18 D.
Repertuarą sekite www.sdt.lt
Įvietintas (anglų k. site–specific) scenos menas jau tapo nors ir nedažnu, bet gana įprastu sostinėje ar uostamiestyje, vis dažniau jo apraiškų pasitaiko ir Kaune. Netradicinėse erdvėse pasirodantys spektakliai kituose šalies miestuose dar gana retas reiškinys. Šiauliuose, apleistoje, jau keletą metų neveikiančioje „Dubijos“ mokyklos salėje įsikūręs Šiaulių dramos teatro spektaklis „Dumblas“ – viena retų išimčių. Kamerinį, prie pat žiūrovų vykstantį spektaklį pagal amerikiečių autorės Maria Irene Fornes prieš daugiau nei tris dešimtmečius sukurtą tragediją „Dumblas“ čia sukūrė jauna scenografė Goda Palekaitė ir amerikietis teatro kūrėjas Aaronas Kahnas.
Spektaklyje natūralistiškai vaizduojami visuomenės paraštėse gyvenančių, neišsilavinusių, sunkiai besiverčiančių ir, regis, įvairių raidos sutrikimų kamuojamų Monikos Šaltytės – Mae, Aido Matučio – Loido ir Antano Venckaus – Henrio bendras (su)gyvenimas. Jie tarsi pasmerkti būti drauge, trokšdami ir nekęsdami vienas kito mėgina išgyventi, vis besimurgdydami varginančios beraštystės nulemtos kasdienybės dumble. Vienintelis mėginimas iš viso to išsivaduoti – Mae siekis mokytis ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą – baigiasi tragiškai. Tad ant apleistos, nebereikalingos mokyklos grindų dūžta viltis išsivaduoti ir kartu nuskamba gana grėsmingas jaunųjų kūrėjų perspėjimas.
G.Palekaitei ir A.Kahnui pavyko prakalbinti Šiaulių dramos teatro aktorius ir atskleisti juos naujoje šviesoje. Tad pagrindinis šio spektaklio ramstis – puikūs vaidmenys. Tiesa, hiperrealistinį spektaklį iš realybės šou būdingo uždarytų žmonių stebėjimo spąstų sumaniai išveda perkusininko Gintauto Gascevičiaus kuriamų garsų ir triukšmų kakofonija. Ji ne tik sukuria ir besiartinančios grėsmės atmosferą, bet ir subtiliai dekonstruoja „didžiojo brolio“ / matricos efektą ir leidžia į ką tik čia pat vykusį brutaliai realų veiksmą pažvelgti iš tolimesnės perspektyvos.
Rekomenduojama itin šiltai apsirengti.
Nerekomenduojama, jei jūsų kategoriškai nedomina žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimas.