Rašė Jonas Braškys („Gintariniai akiniai“)
Snaigės defektas
„Suru records“
Antrasis gitarinės (net nežinau, kaip tai įvardyti – gal post-psychodelic rock) grupės „Sraigės efektas“ albumas yra neabejotinai svarbus kompanijos žingsnis plėtojant savo skambesį, kuris, deja, Lietuvoje daug šalininkų neras, tačiau už šalies sienų gali tapti labai įdomus. „Snaigės defekte“ grupė nusprendė paįvairinti savo skambesį, savo garsovaizdžiams suteikdami šiek tiek platesnio ir netgi lengvesnio konteksto, bet neatsisakydami jau įaugusio repetatyvumo, tapusio grupės vizitine kortele. Būtent tuo šis kolektyvas ir įdomus – bėgdami nuo postrokinių standartų jie savo identiteto ieško nedidelėse detalėse, turinčiose nemažą reikšmę. Kartais jie man savo estetika primena arogancija kaltintus amerikiečių neva juodmetalininkus „Liturgy“, kvestionuojančius tradicinį sunkiosios muzikos supratimą. Įkvėpimo vyrai semiasi ne tik iš eksperimentinės roko muzikos amžininkų, bet ir iš garso takelių („Sirenos“ yra lyg paimtas iš tamsaus vesterno) ar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio psichodelinio roko (netikėtai ramus „Laukimas“). Šis platus muzikos spektras pabrėžia „Snaigės defekto“ brandumą, leidžiantį kalbėti apie grupės nenutrūkstamą evoliuciją ir tvirtą tikslingumą. Netgi atsiradę vokalai, kurie gal net iš pradžių skambėjo beveik šventvagiškai, neužgožia bendros pulsacijos, neprimeta nereikalingų minčių, o tiesiog įsilieja kaip dar vienas spalvinis elementas, nekenkiantis „Sraigės efekto“ karkasui. Nors kartais albumas gali pasirodyti kiek per ilgas, ištęstas ir truputį prarandantis fokusą, kolektyvas iš visų jėgų stengiasi suvaldyti savo gaivalą ir neištaškyti jo į visas puses. Šiek tiek monotonijos jie niekad neatsisakydavo, taip suteikdami ne lengvą perklausą, o šiek tiek valios reikalaujančią patirtį, taigi „Snaigės defektas“ tampa malonumu ne banaliąja prasme, o ta prasme, kuri tave ilgainiui papildo ir sukaupia. Lengvos perklausos nesitikėkite, tačiau ir nebijokite – šios muzikos efektas gali jus nustebinti.
82 / 100
Tanzen
„M.P.3“
„Timid Kooky“ yra vienas įdomiausių ir keisčiausių muzikinių darinių Lietuvos scenoje, kuris niekaip neleidžia suprasti, kaip vertinti šios grupės muziką: rimtai ar per humoro prizmę. Nesugaunamas šio roko kolektyvo gaivalas taškosi į visas puses jų debiutiniame albume „Tanzen“, kurį apibrėžti paprastai ar net logiškai gana sudėtinga. Aišku, vis norisi kalbėti apie legendinių amerikiečių „Primus“ kūrybą, tačiau net nežinau, ar jų įtaka jaunuoliai apsiriboja. Klajodami tarp džiazo ir pankroko, harmonijos ir disonanso „Timid Kooky“ kuria intelektualią, bet visiškai nuo proto nušokusią muziką, papuoštą visiškai tinkančiais, nors atrodo, kad į natą nepataikančiais vokalais, todėl „Tanzen“ ir žavi, ir erzina, ir vargina. Akivaizdu tik tai, kad naujoji muzikinė karta lipa ant scenos pasikausčiusi kaip niekad, jų muzikinis išprusimas yra daug didesnis nei ne vieno gitarinę muziką Lietuvoje atliekančio veterano ir jie nebebijo kelti iššūkių. Gal varymas ant tų millenialsų ir yra visiškai beprasmis. Prisipažinsiu, kad iš pirmo karto perklausyti „Tanzen“ sekėsi sunkiai, jį norėjosi vartoti po vieną dainą, atrasti kiekvienoje kompozicijoje vis naujų detalių (o jie jų tikrai negaili) ir bandyti įsileisti į ausis. Tokia perklausa nėra ausų balzamas, tačiau būtent tuomet grupė įstringa atmintyje ilgiau nei viena dvi perklausos, einame toliau, nebeįdomu. Sudėtingos kompozicijos, leidžiančios laisvai reikštis tiek gitarai, tiek bosui, tiek būgnams, yra stiprioji grupės pusė; prasidėjusios tradiciškai, jos įsiveržia į vis įdomesnes improvizacijas, nutolstančias nuo pradinių natų ir sukuriančias įspūdį, kad viename kūrinyje sutelpa ne viena ir ne dvi idėjos. „Timid Kooky“ neglosto (nors gal savęs ir pernelyg rimtai nevertina), neatpalaiduoja (trumpiausias kūrinys, neskaitant remikso, trunka daugiau nei 4 minutes), bet ir nelaiko klausytojo kvaileliu. O dabar labiausiai norėtųsi sudalyvauti jų šokiuose ir pažiūrėti, ar gyvai jie tiek pat trenkti kaip ir skamba įraše.
80 / 100
Elements
„Self-released“
Vienas svarbiausių ir, mano nuomone, labiausiai neįvertintų ir tikrai daugiau sklaidos vertų Lietuvos muzikantų, kurio CV sudaro tokie projektai,kaip „Empti“, „Dublicate, „The Bus“ ir t.t., dar kartą parodo savo muzikinę erudiciją, kurios rezultatas – kelionės po Balį įrašas, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka lietuviams nelabai žinomas vietinis instrumentas gamelanas. „Elements“ išties yra žavingas albumas – ne pernelyg rafinuotas, įmantrus ar išsišokantis, tačiau nuostabiai įsirėžiantis į atmintį ir tampantis įstabia world music kelione, su P.Kilbauskui būdingais ambient muzikos pulsavimais. Lyg plazdantis kažkur virš žemės, kupinas gryno oro ir gaivaus vandens, „Elements“ kartais pataiko į easy listening kategoriją, tačiau niekada nenusileidžia iki jos lygio, todėl galiausiai gauname sofistikuotą darbą, kuris leidžia kalbėti apie popmuziką, skirtą intelektualams. Apie šio albumo dainas kalbėti atskirai neprasminga – tai vientisa patirtis, kurios gaivalas išsiveržia tik paskutiniame kūrinyje „Fire“. Iki to tai paslaptingas žengimas po Azijos muzikines džiungles, kurios garsus interpretuoja Vakarų žmogus. Jei ieškosite kažko itin originalaus, P.Kilbauskas to nesiūlo – „Elements“ nestebina savo naujumu, tačiau keri lengvumu ir atmosfera, kuriai vis neleidžiama tapti manufaktūrine ar klišine. Šios muzikos būtų geriausia klausytis krintant rasai, kylant saulei, netgi bandant šiek tiek medituoti. Gamelano, ansamblinio mušamojo instrumento, vedamas ritmas lyg vasariško lietaus lašai ant plono metalo po truputį migdo racionalų protą, vesdamas į lengvą tranzą, o P.Kilbausko visa aprengianti elektronika leidžia numesti bet kokią kasdienę naštą. Tai savotiškas žmogiško hustle and bustle atsisakymas, kai norisi tik užmerkti akis, lengvai pulsuoti ir atsidurti ten, kur metus praleido pats Paulius.
84 / 100
ANDREW W.K.
You‘re not alone
„Bee & El“ /
„Sony Music Entertainment“
Gyvename įdomiais metais, kai dabar jau tampa mados ženklu sakyti, kad šūdinesnių laikų nebūta, pasiektas dugnas ir t.t. ir pan. (nors vakar buvo tas pats ir rytoj bus lygiai taip pat). Po viso šio negatyvo amerikiečių vakarėlių žvėries, bent jau muzikoje, Andrew W.K. albumas skamba kaip gryno oro gurkšnis, taip reikalingas bent kažkiek pakelti dvasią. Taip, jį galima kaltinti teatrališkumu, banalumu ir „YouTube“ vaizdelio lygio filosofija, tačiau po viso purvo paprasta kaip trys kapeikos Andrew žinutė, kad nereikia išgyventi, o reikia tik švęsti, skamba kaip niekad taikliai. Įsikinkęs senojo sunkiojo roko žirgus, jis kuria tiesiog geros nuotaikos muziką su paprastučiais žodžiais be didesnių išmąstymų, kuriuos rekomenduočiau išgirsti visiems, kuriems saulė ne taip stipriai šviečia. Įkvėpimo semdamasis ne tik iš popmuzikos kūrėjų, roko klasikų, bet ir iš gospelo muzikos, įkvėpusios jį rinktis muzikanto kelią, Andrew W.K. bene valandą kartoja, kad tu ne vienas, mes su tavimi, jaustis prastai nėra blogai, nes paskui būna geriau. Ir, kas keisčiausia, tai veikia, o dainos „Patry Mindset“, „The Party Never Dies“, „Give Up On You ir „Keep On Going“, klausomos iš eilės, virsta net savotiška pozityvo simfonija. Prisipažinsiu, kad vidinis cinikas labai norėjo kabinėtis prie tokios estetikos, tačiau galų gale, ir, ačiū Dievui, jis buvo palaužtas, pralinksmintas ir užvestas taip, kad „You‘re Not Alone“ gali tapti vienų iš labiausiai klausomų metų albumų. Aišku, atmesčiau visus trumpus intarpus, kuriuose Andrew W.K. nusprendžia tiesiog išsakyti savo žinutę, tai jau tampa gerokai per daug, tačiau jo optimizmas, sujungtas su ekstatiška, nors gal ir net šiek tiek juokinga, rokine muzika, paperka. Todėl kitąkart, kai pasaulis atrodys ne toks nuostabus, vietoj depresyvaus triphopo veikiausiai pasileisiu šį, jau bene 20 metų baltų marškinėlių neišduodantį, plaukų nekerpantį (ir nežinau, ar trenkantį), bet vis dar besitūsinantį bičą. Tikiuosi, kad toks būsiu ne vienas.
91 / 100
BOARDING HOUSE REACH
„Third Man“
Jacko White‘o vardas jau ne vienus metus yra užkietėjusių rokenrolo gerbėjų karalius Midas. Projektas po projekto jam sekėsi, jis kurdavo, perkurdavo ir prikurdavo bliuzą bei roką, iš senų ingredientų vis pasiūlydamas naujus roko šedevrus. Tačiau kartais ir genijai perkuria, nes „Boarding House Reach“, trečiasis solinis J.White‘o darbas, skamba lyg įkalusio vairuotojo bandymas pereiti baltą liniją: lyg ir tiesiai, bet vienas kitas žingsniukas vis nuslysta. Davęs pasireikšti visai savo laisvei, kurios dėl jo statuso niekas veikiausiai ir nedrįstų riboti, kūrėjas metėsi į chaotiškus eksperimentus, iš kurių ne visi, švelniai tariant, verti būti albume. Pradėjęs tikrai daug žadančiu „Connected to Love“, J.White‘as imasi Woody Alleno strategijos – visos idėjos geros, visos vertos skambėti. Tačiau finale „Boarding House Reach“ skamba kaip pavienių idėjų puokštė, kuriai daugiausia būdingas nepastovumas, kryptingumo stoka ir kartais jau ausis rėžianti kakofonija. Nieko nuostabaus, kad šis albumas sukėlė tokius muzikos kritikų nuomonių skirtumus – jis drąsus, tačiau toks nefokusuotas, kad nebežinai, kas vyksta. Nuo smuikų ir spoken word dainoje „Abulia And Akrasia“, repavimo „Ice Station Zebra“ iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio žaidimų garsų kūrinyje „Respect Commander“.
Gal vieniems šios paieškos atrodo įdomios ir įkvepiančios, bet man jos labiau primena iš didelio rašto iš krašto išėjusio menininko blaškymąsi. Todėl „Boarding House Reach“ klausyti yra daugiau smalsu nei smagu, lyg stebėtumei eksperimentą, kuris bet kurią akimirką gali baigtis itin blogai. Kita vertus, kas aš, kad kvestionuočiau J.White‘ą. Telieka vėl atsisukti į „Blunderbuss“ ir „Lazaretto“.
57 / 100