Apie ką ir kodėl septynerius metus dūzgia „Kamanių šilelis“?
Rašė Toma Vidugirytė
Nuotraukos Tomo Ivanausko
Režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktorius Mantas Zemleckas – pora ir gyvenime, ir scenoje. Retkarčiais jie susitinka teatre, o muzikos gurmanai juos žino kaip unikalų indie-folk duetą „Kamanių šilelis“. Gegužę 7-ąjį savoi gimtadienį atšventęs duetas leidosi į koncertinį turą po Lietuvos pilis, kurio akimirkas įamžins muzikiniame filme. Tiesa, šis įdomus projektas tik prasidėjo, todėl Kamilė su Mantu apie jį dar nelinkę daugžodžiauti ir mieliau kalba apie kartu jau nueitą muzikinį kelią.
2011 m. muzikinę veiklą pradėjęs menininkų duetas išleido du albumus („Viskas teka“ – 2014 m.; „Namai“ – 2017 m.) ir stebino drąsiai eksperimentuodami su folkmuzikos stiliumi ir netradiciniais instrumentais. Pirmuosiuose koncertuose „Kamanių šilelis“ savo kūrinius atliko muzikuodami su namuose ar sode naudojamais įrankiais, o štai dabar jų kūryboje girdime ir elektronikos. Pradžioje duetą pirmyn tempė paaugliškas maksimalizmas ir viskas sukosi tik apie meilę bei kūrybą. Šiandien tai du labai talentingi suaugę žmonės, savo kūryba kalbantys apie vidinius išgyvenimus ir įsiklausymo į tylą bei save svarbą.
– Neseniai šventėte savo dueto septintąjį gimtadienį ir paminėjote jį koncertuodami Šv.Kotrynos bažnyčioje. Septyneri metai yra gana nemažai. Kokie jausmai užplūsta prisiminus pačią „Kamanių šilelio“ pradžią: pirmąsias repeticijas ir dainas?
Mantas: Visada labai pralinksmėju prisiminęs vieną pirmųjų mūsų koncertų dar tada egzistavusiame klube „Pogo“. Tuomet šalia grupės pavadinimo buvo parašyta psycho-folk, o mudu grojome pasitelkę namų apyvokos įrankius – pjūklus, santechnikos raktus, mūsų instrumentu buvo ir vanduo. Tai buvo itin keista poezijos, triukšmų ir primityviosios muzikos samplaika. Aš iki šiol nesuprantu, iš kur atsirado ši inspiracija. Tikriausiai tuo metu skaitėme mus įkvėpusią žymaus XX a. teatro mąstytojo Antonino Artaud knygą „Teatras ir jo antrininkas“, kurioje kalbama apie pirmykštį totalinį, ritualizuotą meną.
Kamilė: O mane užplūsta nostalgija, nes tai buvo visai kiti laikai. Septyneri metai pakeitė labai daug dalykų: požiūrį, mąstymą, tikėjimą. Tada viską labai sureikšmindavome, žiūrėjome į meną kaip į bažnyčią, kažką švento. Šiandien viskas atrodo paprasčiau. Senosios mūsų dainos dabar atrodo tokios naivios ir žavios. Juk man tuomet tebuvo šešiolika septyniolika metų. Kelionės pakeleivingomis mašinomis, septintojo dešimtmečio literatūra bei didelis ir platus pasaulis… Buvome visiški svajotojai ir ėjome per gyvenimą didžiausiais žingsniais, stipriai užsidegę, pasiryžę aštriausiems išgyvenimams. Vis dar esame absoliučiai atviri pasauliui, tačiau toji gyvenimo ugnis apsipynė daugybe patirčių, įvykių, išgyvenimų, kurie keitė ir muziką. Galiausiai – mokomės pažinti dabartį, nes tik ji ir egzistuoja.
– Kas tuomet jus vedė į priekį ir motyvavo dirbti? Turėjote grupės viziją, kurią tikėjotės įgyvendinti? Ar tokius, kokie esate dabar, save ir įsivaizdavote ateityje?
Mantas: Pagrindinis dalykas, vedęs į priekį, buvo mūsų besiskleidžianti meilė, kuri netilpo įprastoje vyro ir moters santykių formoje, dėl to mums natūraliai norėjosi dalytis kūrybinės energijos apykaita. Iš pradžių vienam su kitu, o po to transliuoti tą tėkmę ir klausytojams. Muzikiniu duetu tapome gana lėtai ir nuosekliai. Pačią pirmąją mūsų pažinties dieną, 2007-ųjų vasarą, per „Yagos“ festivalį, miške pagrojome vienas kitam savo kūrybos dainas. Būtent tada ir būtent per kūrybą ir įsimylėjau Kamilę. Po to ryšys dvejiems metams nutrūko, bet, ko gero, tai vis tiek buvo viso ko, taip pat ir grupės, pradžia. Kai vėl susitikome, buvo nedrąsu kurti kartu, bet keletas mūsų bendrų autoritetų įkvėpė drąsos ir pastūmėjo judėti toliau.
Kamilė: Pradžioje dainas diktavo vidiniai impulsai, tiesiog negalėjome negroti. Kaip mini Mantas, didžiausia motyvacija tada ir dabar yra meilė. Matyt, tai ir buvo grupės vizija: būti kartu, kurti, leisti kiekvieną gyvenimo dieną kuriant ir kūryba dalijantis su kitais. Visada norėjome būti tokie, kokie esame. Nenorėjome priimti mums svetimų sprendimų ar apsimetinėti, o šie septyneri metai buvo viso to išbandymas. Panašu, kad nors gyvenimas prikrauna patirčių ir nusivylimų, vis dėlto esmė žmonėse išlieka.
– Per septynerius metus keitėsi jūsų muzika ir įvaizdis. Kaip jūsų duetas žiūrėjo į šiuos pasikeitimus? Jie buvo sąmoningi, siekiant savo tikslų ar daugiau mūzos ir nuotaikų inspiruoti?
Kamilė: Per koncertus ypač jaučiame skirtumą tarp senų ir naujų dainų. Kartais atrodo, kad mes nebegalime atlikti senų dainų, nes esame jau kiti žmonės. Kiekgi galima „Žuvų šukeles“ dainuoti? Visada norėjau paklausti Andriaus Mamontovo, kaip jis jaučiasi po tiek metų atlikdamas „Laužo šviesą“. Viskas kinta, tai ir yra gražiausia. Mums patinka ieškoti ir eksperimentuoti. Tai ir sudaro didžiąją dalį „Kamanių šilelio“ muzikos esmės. Visada kurdavome tai, kas tuo metu jaudino ir ėjo iš širdies. Kiekvienas gyvenimo etapas atnešdavo vis kitokių sąskambių, tačiau mes niekada sąmoningai negalvojome apie įvaizdį ar muziką, kurią reikėtų kurti. Mūsų grupė nėra apgalvota ar išmąstyta – arba jaučiame tai, ką darome, arba ne. Didžioji dalis dainų, sukurtų sąmoningai, racionaliai, mūsų repertuare net nebeegzistuoja. Prilimpa tik pačios atviriausios, iš tikrų išgyvenimų gimusios dainos. Mes ne mąstome apie muziką, o ją jaučiame.
Mantas: Bet kokiu atveju mūsų muzika, nors ir turinti savitą bei kitiems atpažįstamą skambesį, yra itin eklektiška, nes ji – tam tikru metu pasireiškiančių nuotaikų ar būsenų išraiška. Iš pradžių mes buvome ypatingai įkvėpti pasaulio folkloro ir norėjome groti tik archajiškais akustiniais instrumentais. Kitais etapais mus žavėjo elektroninis minimalizmas ar psichodelinis rokas ir savo muziką kreipėme tuo keliu. Esu beveik tikras, kad „Kamanių šilelio“ muzika kis dar daugybę kartų, tačiau tikrai dainuosime ir kursime tekstus lietuvių kalba.
– Apie ką dabar kalba „Kamanių šilelis“?
Kamilė: Kalbame apie tai, kad yra keista užaugti ir kad niekada neužaugsime. Apie tai, kad viskas baigiasi ir praeina. Apie tai, kaip skleidžiasi medžio lapas, ir apie tai, kad reikia mažiau kalbėti.
Mantas: (Tyli.)
– Save pristatote kaip indie-folk duetą, tačiau nevengiate ir kitų stilių įtakos bei drąsiai eksperimentuojate. Atrodo, savęs rėminti ir apriboti nemėgstate?..
Kamilė: Man atrodo, kad kažką kategorizuoti ir skirstyti – reiškia nutolti nuo prasmės. Kai žodžiais įvardijame dalykus, kartais tolstame nuo to, kas jie iš tiesų yra. Pristatome save taip tik todėl, kad gyvename į kategorijas suskirstytame pasaulyje. Jei būtų mano valia, aš neprisistatyčiau nei indie-folk atlikėja, nei muzikante, nei režisiere. Tiesiog Kamile. O gal net ir vardo nereikėtų. Paniūniuoti gal ką ar nusišypsoti (šypsosi).
Mantas: Aš kažkur giliai viduje vis dar tikiu, kad Kamilė kada nors pritars mano slaptai svajonei groti pankroką (šypsosi).
– Žinau, kad jau esate suplanavę nemažai koncertų vasarą. Aplankysite daug įdomių vietų. Koncertuosite Porte, Berlyne ir Lietuvos pilyse…
Kamilė: Taip, bus nemažai koncertų ir dėl to labai džiaugiamės. Į Portą mus kviečia jau trejetą metų. Vis nesutapdavo datos, tačiau pagaliau vykstame į šį nuostabų miestą. Grosime ir Latvijoje, festivalyje „Zemlika“, kuriame jau esame koncertavę prieš keletą metų. Kadangi tekstas mūsų muzikoje yra labai svarbus, visada įdomu, kaip jis skamba užsieniečiams. Niekada nepamiršiu, kai koncerto Latvijoje metu po keleto dainų paklausiau klausytojų, ar jie supranta, apie ką dainuojame, o žiūrovas iš salės atsakė: „Taip, mes jaučiame.“
Mantas: Jau pradėjome „Pilių“ turą, kurio metu rengsime nemokamus koncertus įvairiose Lietuvos pilyse ir iš tų koncertų planuojame sukurti filmą. Šiuo turu ieškosime ryšio tarp praeities ir dabarties. Idėja kilo mūsų bičiuliui ir vadybininkui Tomui, kuris niekaip negali pamiršti vieno seno „Kamanių šilelio“ kūrinio – „Pilių“. Tai keista, paslaptinga daina, kuri nėra užfiksuota nė viename mūsų albume.
– Dar turite ir kitų veiklų, susijusių su teatru, kuriose jums abiem taip pat puikiai sekasi. Gal galite papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo ir kuo dabar gyvenate?
Mantas: Šiaip jau paauglystėje net mintis nebuvo kilusi būti aktoriumi, o štai Pilies gatvėje muzikavau jau nuo keturiolikos metų. Bet čia įsikišo mano gyvenimo moterys: mama, kuri papasakojo susapnuotą sapną, kad būsiu aktorius, Pilaitės mokyklos teatro vadovė Vita, kuri leido neiti į pamokas, tačiau vietoj to turėjau lankyti teatro būrelį, ir Kamilė, kurios dėka grįžau pabaigti vidurinės ir kuri mane nuvedė į vaidybos stojamuosius, nes jautė, kad man reikia ten būti. Šiuo metu dirbu kartu su Gintaru Varnu prie būsimo spektaklio apie nacių okupacijos metais Vilniaus gete veikusį teatrą ir holokaustą Lietuvoje apskritai. Iškart po to lauks bendras darbas su Valentinu Masalskiu, kurio pagrindas bus dailininko Marko Rothko gyvenimo įkvėpta Johno Logano parašyta pjesė „Raudona“ apie skirtingų kartų menininkų konfliktą.
Kamilė: Aš taip pat turiu nemažai planų, susijusių su teatru. Artimiausiu metu statysiu Joëlio Pommerato pjesę „Dviejų Korėjų susidraugavimas“ su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Su Mantu bendraujame ir su nuteistaisiais iki gyvos galvos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bei iš pokalbių su jais kitąmet ketiname statyti spektaklį Vilniaus jaunimo teatre. Dar laukia gastrolės su jau sukurtais spektakliais „Trans Trans Trance“ ir „Keturi“: Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. Tai labai įdomūs ir daug iššūkių reikalaujantys darbai, jaučiu, kad manęs laukia įdomūs ir jaudinantys metai.
– Ką įneša aktorystė ir režisūra į „Kamanių šilelio“ kūrybą ir gyvus pasirodymus?
Mantas: Veikiau atvirkščiai – muzika, garsas, ritmas ir kompozicija daugiau įneša į mūsų kuriamus teatro spektaklius. Mes koncertuose vengiame bet kokio teatrališkumo, režisavimo ar per didelio planavimo. Manau, kad mūsų koncertai žmogiškąja prasme yra tokie patys, kokie buvo prieš mūsų gyvenime atsirandant teatrui.
Kamilė: Paradoksalu, bet mane teatras išmokė ne vaidinti scenoje, o būti. Kuo toliau, tuo labiau išmokstu priimti save tokią, kokia esu. Patys nejusdami visą savo gyvenimą bandome atitikti įvairius visuomenei priimtinus modelius / standartus. Viskas prasideda nuo tobulo mokinio, vaiko, vėliau pereina į teisingos moters, vyro, žmonos. Štai vienuolė mėgina atitikti tobulos vienuolės vaidmenį, o menininkas vis kenčia netapdamas genijumi. Būtent teatras mane išmokė, kad tai tėra vaidmenys, kurie gali būti įvairesni ir turėti paklaidą. Nebebijau būti žmogumi „su klaida“, būti ir atrodyti tokia netobula, kokia iš tiesų ir esu. Ir man tai patinka.