Rašė Daiva Juonytė
Gegužės mėnesį Kauno komiksų rezidencijos kvietimu Kaune gyvenusi ir kūrusi menininkė iš Estijos Liisa Kruusmägi tiesiog nušvinta klausiama apie rezidenciją Kaune. „Esu nepaprastai laiminga, kad galėjau kurti „Kitokios grafikos“ studijoje“, – šypsosi ji ir dalijasi įspūdžiais, įkvėpimais bei ateities planais.
– Dirbate tapybos, iliustracijos ir komiksų srityse, kuriate performansus, animaciją ir skulptūras. Kaip atsidūrėte menininkų pasaulyje?
– Aš piešiau visą savo gyvenimą. Užaugau menininkų šeimoje: mano mama kūrė dizainą knygoms, tėvas irgi užsiėmė kūryba, tad mano pasirinkimas buvo labai natūralus. Galbūt įtakos turėjo tai, kad vaikystėje aš ir mano sesuo, kuri dabar yra rašytoja, su tėvais dažnai eidavome į parodas. Visada žinojau, kad noriu piešti. Taigi baigiau mokyklą ir gavusi atestatą nukeliavau tiesiai į Talino meno akademiją.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrinius trimis žodžiais?
– Pirmiausia, spalvos. Dažnai piešiu vienišas, liūdnas merginas, taigi galėtų būti žodis „mergaitiška“. Ir svajinga.
– Jūsų interneto svetainė pilna puikių aukštos koncepcijos grafikos darbų, atliktų skirtingu stiliumi. Kaip jis keitėsi?
– Anksčiau buvo toks parodų laikas. Rengdavau parodą ir dirbdavau pagal tam tikrą parodos koncepciją ir idėją. Vėliau pradėjau piešti tai, kas yra mano galvoje. Pastaruoju metu man atrodo, kad visi šie dalykai tapo kažkaip susiję vieni su kitais, ir aš kuriu savo realybę. Sunku tai apibūdinti žodžiais. Atsirado vientisumas. Žinoma, daug kas priklauso nuo darbo. Pavyzdžiui, čia, Kaune, aš kūriau komiksą ir tiesiog keliavau per miestą ieškodama įdomių ir smagių dalykų. Tiesą sakant, tai ir yra būtent tai, ką aš labiausiai mėgstu daryti: eiti ir ieškoti detalių ar įvykių, kuriuos galėčiau panaudoti savo piešiniuose. Man patinka humoras – mano stilius nėra realistinis, galbūt kaip tik priešingai – jis vaikiškesnis. Prieš keletą metų mano kūriniai buvo labai liūdni, perteikiantys sunkias ir slogias temas. Tada supratau, kad gyvenime ir taip labai daug tamsių dalykų ir aš nenoriu jų kurti dar daugiau. Daug geriau yra džiaugtis (šypsosi).
– Kaip ieškote įkvėpimo?
– Labai mėgstu žiūrėti filmus. Kai pradėjau piešti, labai daug skaičiau. Deja, bet dabar turiu tam labai mažai laiko. Didelis įkvėpimo šaltinis yra kelionės, kurių metu pamatai labai daug dalykų ir sutinki daug skirtingų žmonių. Iš tikrųjų užtenka apsidairyti aplinkui – įkvėpimo galima rasti visur.
– Kokį keisčiausią kūrinį teko kurti?
– Pats keisčiausias turbūt buvo mano baigiamasis magistro darbas akademijoje (juokiasi). Ten aš sumaišiau daugybę skirtingų idėjų. Iš tiesų tada aš pirmą kartą supratau, kad galiu daryti ką tik noriu. Kai mokiausi mokykloje, vėliau – akademijoje, vis tiek galvodavau, ką mokytojai ar dėstytojai pasakys, atrodė, kad negaliu kurti neįprastų kūrinių, kurių negalėsiu paaiškinti ir pagrįsti. O čia pirmą kartą supratau, kad aš galiu daryti bet ką, nesvarbu, jiems patiks ar ne. Išėjo labai keistas rezultatas (juokiasi). Bet turbūt tai ir buvo pradžia to, kad ėmiau tapyti taip, kaip noriu, nekreipdama dėmesio į tai, ką daro ar mano kiti.
– Kada iliustracijos geriau už žodžius?
– Aš sakyčiau, kad visada (juokiasi). Kartais piešinys tikrai geriau už žodžius. Jis rodo tam tikrą jausmą, kažką, ką turi savyje ir negali išreikšti žodžiais.
– Kas jums yra menas ir koks jo tikslas?
– Sunkus klausimas. Kai gyveni tuo, negali įsivaizduoti, kad galėtum gyventi be meno. Negali sakyti, kad menas – tik pramoga, tai kažkas daugiau. Sakyčiau, kad tai šiek tiek priklauso nuo to, ko žmonės iš jo tikisi. Manau, kad tai kažkas, kuo tu gyveni, ką tu gali duoti kitiems ir ką kiti gali duoti tau. Menas – tai galimybė duoti kitiems ką nors lengvo, šviesaus arba, priešingai, gilaus, to, kas tave padaro gyvą.
– Visą gegužės mėnesį gyvenote ir kūrėte Kaune, kur piešėte komiksą apie miestą, įkvėptą vietos žmonių, aplinkos ir architektūros. Kas jus atvedė į Kauną?
– Mano draugas iš Rygos, leidžiantis komiksų žurnalą, pasiūlė man čia važiuoti. Jis sakė, kad turėčiau vykti į Kauną, nes jis čia pažįsta puikių žmonių, žino, jog bus paruoštos geros darbo sąlygos. Mano reakcija buvo tokia: „Hm, Lietuva… Norėčiau vykti į rezidenciją Korėjoje ar Pietų Afrikoje” (juokiasi). Nesupratau, kaip Lietuva gali skirtis nuo Estijos. Ir tada aš atkeliavau į Kauną ir buvau taip maloniai nustebinta! Neįtikėtina! Čia taip gražu, tiek daug malonių žmonių, vieta yra nuostabi. Aš niekada nerezidavau tokioje gražioje studijoje. „Kitokia Grafika“ ir visa bendruomenė suteikė man labai daug paramos. Visada vykdavau į tapybos rezidencijas, o čia buvau pakviesta į komiksų, kuri buvo šiek tiek specializuota ir kitokia. Labai džiaugiuosi, kad „Kitokia Grafika“ turi nedidelį spausdintuvą, kuris spausdina risografijos būdu. Niekada nebuvau to dariusi ir tai buvo labai įdomu. Esu nepaprastai laiminga, kad atvykau čia.
– Gegužės 16 d. kvietėte kauniečius į atviras kūrybines komiksų dirbtuves, kurių metu dalyviai galėjo išbandyti įvairius piešimo būdus. Estijoje tokias dirbtuves vedate kartu su menininkų kolektyvu MUST JOON. Papasakokite apie tai plačiau.
– Tai grupė, kurią sudaro iš įvairių šalių atvykę studentai, ir nors jau nestudijuoju, kartais prisijungiu prie jų. Mes kuriame gražius dalykus, kurie mums atrodo įdomūs, linksmi ir darome tai dėl savęs. Keliaudama visada noriu pasidalyti šia idėja ir kitose šalyse. Dirbtuvėse gali dalyvauti visi – nereikia turėti jokios piešimo patirties. Dažnai dalyvauja žmonės, kurie bijo piešti arba visai nepiešia.
– Gegužės pabaigoje Kauno menininkų namų galerijoje pristatėte savo darbų parodą ir rezidencijos metu sukurtą bei risografijos būdu atspausdintą nedidelės apimties mažo tiražo leidinį (ziną) „Kaunas“.
– Parodoje eksponavau tapytus piešinius, kuriuos naudojau komiksų knygai „Kaunas“. „Kitokia Grafika“ labai norėjo, kad daryčiau tapytus komiksus. Tai man irgi buvo pirmas kartas, nes paprastai tapau didelio formato darbus. Buvo labai įdomu ir smagu daryti mažus piešinukus. Manau, kad tapytos iliustracijos labai gražiai atrodo atspausdintos risografijos būdu, nes suteikia tam tikrą efektą. Dar šviežią knygą vežiausi į Rygos zinų festivalį, vykusį gegužės 25–27 d.
– Atrodo, kad esate labai patenkinta šia rezidencija.
– Aš labai ja džiaugiuosi. Galbūt ji galėjo būti šiek tiek ilgesnė, tuomet būčiau galėjusi padaryti didesnių darbų, bet taip, manau, kad viskas buvo tobula.
– Dabar gyvenate Estijoje. Neturėjote minčių kurti kitoje vietoje?
– Estija yra mano namai. Buvo visokių laikotarpių, pavyzdžiui, prieš porą metų atrodė, kad turiu iš čia ištrūkti (juokiasi). Tuo metu pradėjau jausti, kad darau tą patį, visi žino, ką aš darau, nesutinku naujų žmonių. Iš tikrųjų, labai mėgstu rezidencijas – išvykstu vasarai ar keliems mėnesiams. Nenorėčiau gyventi kitur ilgą laiką, tačiau, manau, galėčiau surasti savo vietą JAV. Iš ten man likę daug gerų prisiminimų ir patirčių. Amerika skiriasi nuo Europos, kur viskas daugiau ar mažiau panašu. Ten žmonės platesnių pažiūrų, atviresni. Bet lygiai taip pat džiaugiuosi būdama čia.
– Koks jūsų svajonių projektas?
– Norėčiau surengti didelių tapybos darbų parodą kur nors Niujorke (juokiasi). Man atrodo, kad reikiami dalykai kažkaip ateina patys ir kartais tai dar labiau džiugina. Mėgstu malonius netikėtumus.
– Kokiais ateities planais galite pasidalyti?
– Šią vasarą surengsiu nedidelę parodą Vokietijoje. Nuo rudens turėčiau pradėti mokyti tapybą Menų akademijoje Taline. Tai bus kažkas naujo ir neįprasto.
– Kas Lietuvoje labiausiai patiko?
– Kai atvykau į Lietuvą gegužės pradžioje, mane labiausiai džiugino oras (juokiasi). Taline tuo metu buvo 10 laipsnių šilumos, o čia švietė saulė. Aš esu iš tų žmonių, kuriems reikia šviesos. Labai gerą įspūdį paliko meno bendruomenė, draugiški ir malonūs žmonės. Sutinku su draugu, sakančiu, kad Lietuva – tai Baltijos šalių Brazilija. Man labai patinka Kaunas: turite labai gražią upę ir daug įspūdingos architektūros. Kaunas nepaprastai gražus ir jame labai daug gerų mažų dalykų.