Recenzavo Kamilė Žičkytė
LĖ-KIAU-LĖ-KIAU
Žiūrėkite Nacionaliniame Kauno dramos teatre
(Laisvės al. 71, Kaunas)
Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt
Jauni teatro kūrėjai vis dažniau imasi iniciatyvos aktualizuoti auklėjimo ir švietimo sistemos ydas. Nacionalinis Kauno dramos teatras pavasarį repertuarą papildė Eglės Kižaitės režisuotu spektakliu „Lė-kiau-lė-kiau“. Per mokyklos kasdienybės prizmę spektaklio kūrėjų komanda paaugliams, jų tėvams ir mokytojams pasakoja apie galbūt suaugusiajam pamirštus jaunų žmonių iššūkius ir baimes.
Spektaklio tekstą Daiva Čepauskaitė sukūrė pagal mažesniuose Lietuvos miestuose vykdytų moksleivių apklausų metu surinktą medžiagą ir „Vaikų linijos“ interneto svetainės paauglių forumo anoniminius komentarus, tad, nors spektaklio personažai yra išgalvoti, tačiau turi autentiškų išgyvenimų krūvį. Aktoriai Eglė Grigaliūnaitė, Neringa Nekrašiūtė, Martyna Gedvilaitė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas ir Pijus Narijauskas – ieškantys atsakymų, mylintys, keršijantys, kenčiantys ir nesusikalbantys su tėvais paaugliai. Moksleiviškos dramos centre – kiaule pravardžiuojama atstumtoji bendraklasė.
Atrodo, lyg teatro scenoje stebėtume vieną iš amerikietiškų paauglių TV serialų. Apsiginklavusi naiviomis istorijomis, greitu scenų koliažu, vaizdo projekcijomis, gyva muzika (muzikos autorius Arūnas Blažys, grupės „Jama&W“ narys), asmenukėmis ir kitais jaunimo trendais, režisierė E.Kižaitė siekia išlaikyti jauno teatro žiūrovo dėmesį. Transformuojantis scenografijai (scenografė ir kostiumų dailininkė – Justė Kondratė) iš mokyklos koridorių keliaujame į persirengimo kambarius, klases, prie vakarienės stalo su šeima, kol galiausiai užsikabarojame ant daugiaaukščio stogo ir keliame egzistencinius klausimus. Po pramogine ir naivia užsklanda paslėptas ne toks jau ir smagus turinys, galintis tapti spektaklyje apsilankiusių paauglių, jų tėvų ir pedagogų pokalbių tema.
Rekomenduojama TV serialo „13 priežasčių kodėl“ gerbėjams.
Nerekomenduojama nejaučiantiesiems nostalgijos mokyklai.
URODAS
Žiūrėkite Lietuvos rusų dramos teatre
(J.Basanavičiaus g. 13, Vilnius)
Repertuarą sekite www.rusudrama.lt
Sėkminga karjera ir darni šeima – gero gyvenimo rodiklis? Taip mano ir Letė iki tol, kol viršininkas Šefleris įvardija vienintelį jo trūkumą. Letė negražus, ir tai gali pakenkti jo karjerai. Žinoma, Letė iš karto imasi veiksmų ir kreipiasi į plastinės chirurgijos specialistus. Taip bjaurusis Letė virsta gražuoliu Lete. Kaip pasikeičia jo gyvenimas atsisakius individualumo, bet gavus tai, dėl ko kankinasi milijonai? Vartotojiška visuomenė priima tik tuos, kurie gali būti naudingi, tad reikia išmokti prisitaikyti. Rusų dramos teatras pristato satyrišką, grožio kulto ydas pašiepiančią jauno režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjerą „Urodas“ (spektaklis vyksta rusų kalba su lietuviškais subtitrais).
Spektaklio metu nė minutei nenutyla technomuzika, o prie didžėjaus pulto lyg koks spektaklio dirigentas stovi pats režisierius (kompozitorius – Paulius Trijonis). Scenoje – keturi po kelis vaidmenis atliekantys kostiumuoti aktoriai: Artūras Aleksejevas, Olegas Čeklu, Telmanas Ragimovas, Liuda Gnatenko ir dvi vizualiai išsiskiriančios šokėjos – Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė. Jokios psichologinės dramos, ašarų ir išgyvenimų – tekstas manieringai sakomas ne partneriui, o tiesiai į mikrofoną, aktoriai, atkartojantys mechaniškus judesius, scena marširuoja lyg šachmatų lenta. Šaržuota vaidybos maniera žiūrovui neleidžia susitapatinti su absurdiška istorija, tačiau, paieškojus įvairesnės raiškos ir dinamikos, spektaklis netaptų monotoniškas ir išlaikytų dėmesį iki paskutinės minutės.
Pjesės autoriaus – vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo – brutualumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti: „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. O.Koršunovas), „Perplex“ (M.Klimaitė) ar pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomas „Bjaurusis“ (rež. V.Malinauskas). Dramaturgo nuomone, teatro funkcija – atakuoti žiūrovą, pasakojant nekorektiškas istorijas, priblokšti ir priversti mąstyti. Todėl nieko keista, kad visuomenės problemoms neabejingo A.Špilevojaus spektaklis savo neįprasta forma ir tema tampa iššūkiu vyresniosios kartos Lietuvos rusų dramos teatro žiūrovams, palydėjusiems spektaklį ne viena aštresne replika.
Rekomenduojama grožio kulto kritikams.
Nerekomenduojama psichologinio, tradicinio teatro mėgėjams.