Rašė Giedrė Steikūnaitė
Nuotraukos iš Tarptautinio Berlyno literatūros festivalio archyvo
Rugsėjį vykusio 18-ojo „Internationales Literaturfestival Berlin“ programoje – 90 puslapių (su iliustracijomis) renginių, tematiškai suskirstytų į pasaulio literatūras, poezijos naktis, rašytojų refleksijas svarbiomis sociopolitinėmis temomis, diskusijas apie narkotikų politiką, rašymą apie gamtą, maisto gaminimo meną, žmonių kultūros evoliuciją. Dar filmai ir fotografijų parodos, grafinės novelės diena, kongresas „O ką turėsime po tautinės valstybės?“ Nes literatūra nėra naivūs meilės romanai su laiminga pabaiga. Literatūra – tai mūsų pasaulio vaizdinys. Tai erdvė vaizduotės toliams.
Riebaus katino, apvilkto rausva suknele, nuotrauka mobiliajame telefone, meilės šypsena į jį žiūrint. Katinas Sirijoje, jo žmogus – Graikijoje, pabėgėlių sulaikymo centre. Dulkėse prie savo laikinųjų namų mergaitės žaidžia „klases“, kvadratus išdėliojusios iš akmenukų, be kreidos, nes kreidos čia nėra. Ramiojo vandenyno pakrantė, keliasdešimt metrų į vandenį ir koks dešimt į dangų rėžiasi metalinė siena, už jos – Amerika, čia irgi geografiškai Amerika, tik galios balansas kitas. Eini maudytis Meksikoje, šoki į bangą, ta pati banga lūžta ir JAV, už tos sienos; grįžti namo, namai šioje metalo gabalo pusėje. Kalnas ryškiai oranžinių gelbėjimo liemenių Lesbo saloje. Horizontus atstojančios identiškų baltų palapinių eilės. Koks trapus mūsų žmogiškumas.
Vieno garsiausių šiuolaikinių Kinijos menininkų Ai Wei Wei kino esė „Žmonių tekėjimas“ („Human Flow“, dok., 2018 m.) keliauja ten, iš / į kur žmonės priverstinai migruoja dėl skurdo, bado, pasikeitusių gamtos sąlygų ar kitaip nebepakeliamų aplinkybių, arba kažkieno kito karų. „Koks yra žodžio „pabėgėlis“ apibrėžimas? – klausia menininkas. – Labai paprastas. Pabėgėlis – tai žmogus, priverstas palikti savo namus.“ Filmuotas telefonu ir dronais, „Žmonių tekėjimas“ nuolat primena pagrindinį kūrinio motyvą: nuo Vakarų Azijos iki Rytų Afrikos ir Amerikų, visame pasaulyje veikiančios galios jėgos su žmonėmis elgiasi, tarsi jie būtų vienkartinio naudojimo, lengvai išmetami, nereikšmingi kūnai. Bet kūnai nori gyventi. Jie žaidžia „klases“ ir rodo katinų nuotraukas; jie pasikeičia pasais su Kinijos menininku. Juokais, žinoma.
Tais pačiais metais, kai gimė Ai Wei Wei, jo tėvas poetas buvo ištremtas į perauklėjimo stovyklą tolimiausiame Kinijos užkampyje, kaip galima toliau nuo Pekino. Pats menininkas už savo pasisakymus valdžios atžvilgiu buvo tos valdžios suimtas, kalintas kalėjime ir šalyje, neišduodant dokumentų kirsti sieną. Pastaruosius keletą metų jis gyveno ir kūrė Berlyne.
– Ar jūs, Ai Wei Wei, save taip pat laikote pabėgėliu?
– Ne. Bet aš labai stipriai tapatinuosi su žmonėmis, kurie buvo priversti išvykti iš savo namų.
„Žmonių tekėjimas“ filmuotas 23-iose šalyse, padaryta daugiau nei 600 interviu.
– Žmonės yra labai įkvepiantys, kai kalba tiesą.
///
Prieš kiek laiko yra diena
kai pagaliau į ją pažiūriu
o tiek laiko užtruko
būti vis dar joje
W.S.Merwinas „Bet kada“
Prieš keturis dešimtmečius dviejų Pulitzerio poezijos premijų ir begalės kitų apdovanojimų laureatas JAV poetas Willliamas Stanley Merwinas persikraustė į Maui salą Havajuose, kur buvusios plantacijos vietoje ėmėsi atgaivinti žmogaus nukankintą atogrąžų mišką. Berlyne jo poezijos vertėjas į vokiečių kalbą Hansas Jürgenas Balmesas skaito ištraukas iš dokumentinio filmo „Net jei visas pasaulis dega“ („Even Though the Whole World is Burning“) apie poetą, kuris rytais rašo, o popiet sodina palmes.
///
– Paula, kaip tu išsirenki temas savo grafinėms novelėms?
Berlynietė Paula Bulling yra iliustratorė ir komiksų autorė. Piešia apie meilę, žmogiškumą ir ne, apie migrantus Lampedūzoje, romus Europoje ir alžyriečius Alžyre; piešia akvarele, pieštuku ir kažkokiu brangiu rašikliu.
– Žiūriu tiesiai į akis neteisybei, kurią vykdant bendrininkauju.
///
– Pas mus Lietuvoj masiškai pjauna medžius. Vyksta makabriškas šokis mosuojant galandamais pjūklais.
– Niekšai!
– Jo. Žiauriai negerai. O visuomenės pasipriešinimas daugiausia vyko feisbuke. Medžių tai neišgelbėjo.
– Kai ką prisiminiau. Ar girdėjai apie „7000 Eichen“? Kas penkerius metus Kaselio mieste, didžiulėje „Fridericianum“ muziejaus teritorijoje, vyksta pasaulinė šiuolaikinio meno paroda „documenta“. 1982 m. menininkas Josephas Beuysas išdailintam parke priešais muziejų pradėjo socioperformansą „7000 ąžuolų“. Sukrovė lygiai 7000 bazalto luitų – įsivaizduok, kiekvienas jų gi didelis ir žiauriai sunkus, visa krūva užima begalę vietos. Mintis tokia: žmogau, bet kur mieste – prie namų, mokyklos, parduotuvės ar garažo – pasodink ąžuolą, šalia jo tarsi lentelę padėk iš tos masinės krūvos atitemptą akmens luitą. Kai luitai baigsis, aikštė liks švari, o miestas pilnas medžių.
– Tie akmenys vis dar ten?
– Seniai nebe! Žmonės per penkerius metus savo mažam Kasely pasodino visus 7000 medžių. Gaila tik, kad J.Beuysas to nebepamatė. O ąžuolai jau gerokai ūgtelėję.
///
– Mika, noriu geriau suprasti, kas vyko Balkanuose. Ką man skaityti?
Miljenka Buljević yra Zagrebo literatūrinio klubo „Booksa“ bendraįkūrėja. Ji žino.
– Pradėk nuo Miljenko Jergovićo „Sarajevo Marlboro“. Tada atsiversk Dubravkos Ugrešić, Slavenkos Drakulić ir Dževado Karahasano knygas. Ar kas nors iš jų yra išleista lietuviškai, nesu tikra. Tarp kitko, turime lietuvių literatūros vertimų į kroatų kalbą. Palauk, atrasiu tų autorių pavardes…
///
– Gabrielis García Márquezas buvo tik vienas iš daugelio mūsų žemyno magiškųjų realistų literatūroje ir kine. O tu žinai, kuo skiriasi mūsų magiškasis realizmas nuo jūsiškio?
– Pasakyk.
– Estetiniu požiūriu Lotynų Amerikos kūryba atrodo magiška, siurreali, bet iš tiesų ji tik atspindi realybę. Nes pati realybė yra siurrealistinė! Europos rašytojai aprašė sapnuose, vizijose, savo fantazijoje regėtą magiją, o mes ją matėme gyvenime. Juk jei visas kaimas įsitikinęs ir duoda ranką nukirsti, kad mergaitė pakilo ir nuskrido, tai reiškia – taip ir buvo. Tad kūryboje vaizduojame ne magiją, o realybę. Kad realybė magiška, tai jau kitas reikalas.
///
Ar egzistuoja autentiškas, visuotinis grožio standartas? Jei taip, kuo jis paremtas? Turbūt Fi (1,618), a.k.a. dieviškąja proporcija / aukso pjūviu, senovės Graikijos statulų veidų bruožais? O gal visa tai – tik dar viena rasistinė įsivaizduojamos baltųjų viršenybės nesąmonė, pratęsianti kultūrinį Vakarų imperijos viešpatavimą? Ir kaip tai susiję su lytimi? Juk moteris ši lygtis veikia neproporcingai per daug?
Klausimus užduoda tarpdisciplininė menininkė kate-hers RHEE. Ir sako, kad Pietų Korėja yra mikrokosmosas, atskleidžiantis, kaip moterų kūnai yra vartojami ir kontroliuojami visame pasaulyje: tos, kurios finansiškai gali sau leisti, užsiima plastinėmis operacijomis, kad atitiktų įsivaizduojamą grožio etaloną, egzistuojantį reklamos sujauktoje vaizduotėje, bet ne veidrodyje. O jei nori pasigražinti pigiau, parduotuvėje yra odą balinančių kremų; kãbių – kad pakeltų lūpų kampučius ir atrodytum labiau besišypsanti; plastikinių šakaliukų akies vokui užlenkti. O tada, tada! Būsi labai graži ir kažkas, pasivadinęs „TheLongshot1982“, po tavo „YouTube“ vaizdu rašys komentarus GOD DAMN YOUR ADORABLE [sic] ir tu palaimingai šypsosiesi ir pagaliau pasijusi žmogumi.
///
Džiazo muzikantas, trimitininkas, komiksų autorius Mazenas Kerbajis gyveno Beirute, kai ten buvo karas. Dabar gyvena Berlyne ir, laisvai manevruodamas tarp mažiausiai trijų kalbų – arabų, prancūzų ir anglų – yra priverstas išmokti dar ir vokiečių. Sunku, sako. Velnias, kaip sunku. Tuo tikslu šiemet vykdo paties sau ant galvos užsikrautą iššūkį, kurį vadina „Learning Deutsch“: kasdien išmokti po naują vokišką žodį ir nupiešti susijusį autoportretą. Skelbia instagrame @mazenkerbaj.
Sako, kartais saviapgaulės būdu iš karto nupiešia dešimt, kad ateinančias dešimt dienų nereikėtų gaišintis ir būtų galima tinginiauti. Ne visus nupieštus žodžius atsimena ir pats iš savęs dėl to šaiposi.
///
Mohammedas Daras ir trys jo broliai gimė valtyje viename Kašmyro ežerų – įstabaus grožio Kašmyre, paverstame karo zona tarp dviejų atominiu ginklu disponuojančių valstybių. Britės psichoterapeutės Justine Hardy knyga „Miglos slėnyje“ („In the Valley of Mist“) pasakoja šeimos išgyvenimo istoriją šiame kalnų slėnyje, kur laisvės alkanus kūnus maitoja kulkos, kur psichinės sveikatos stabilumą kasdien žeidžia politikų įsakymai, generolų skiriamos bausmės ir algos mėnesio gale laukiančių sistemos sraigtelių pakeltas, į tave nukreiptas ginklas. Čia J.Hardy su kolegomis kašmyriečiais įkūrė nemokamą psichologinę pagalbą konflikto akivaizdoje gyvenantiems žmonėms teikiantį tinklą, nes, primena ji, „karo žala ilgiausiai išlieka žmogaus galvoje“.
O žodžiai – istorijų pasakojimas – yra labai galingas ginklas padėti toms žaizdoms gyti.
„Jei dabar sėdėtumėte patamsyje, visiškoje tyloje, ir ištarčiau žodį „Mama“, jūs jį fiziškai savo kūne pajustumėte – kiekvienas skirtingai, priklausomai nuo to, ką jums reiškia šis žodis ir ką reiškia mama, – sako J.Hardy. – Mes gyvename istorijose, per jas suvokiame pasaulį ir save. Yra trys istorijų tipai: tos, kurias girdime iš kitų; tos, kurias pasauliui pasakojame apie save; ir tos, kurias apie save pasakojame sau. Garsiausiai mumyse skamba būtent pastarosios – jas laikome teisingiausiomis ir esame jų stipriausiai įsikibę. Pabandykite atsakyti į klausimą: o kokias istorijas apie save sau pasakoji tu?“
///
Už tai, kad kažkas pasikeistų, sumokėsime didžiulę kainą. Bet jei nesikeis, mokėsime dar didesnę.
Ilgus metus prieš prasidedant Egipto revoliucijai Kairo universiteto matematikos profesorė dr. Laila Soueif organizuodavo protestus prieš prezidento poste užsirakinusį Hosni Mubaraką, o 2011 m., žmonėms masiškai išėjus į Tahriro aikštę, joje buvo kasdien ir kasnakt. Nuvertus H.Mubaraką, jo vietoje įsitaisęs karinis režimas penkeriems metams įkalino jos sūnų, rašytoją ir IT specialistą Alaa Abd El-Fattah „už politinio protesto organizavimą neprašant valdžios leidimo“. Dr. Laila tokio irgi niekad neprašydavo.
Nes profesorė visą gyvenimą kovoja už socialinį teisingumą. „Jos tikėjimas, kad paprasčiausiai tai yra tai, ką žmogiška būtybė turi daryti, yra tvirtas kaip akmuo, – Tahriro aikštėje apie ją žurnalistams sakė jaunimas. – Kovoti už tai, kuo tiki, – net ir tada, kai kovoji vienas.“
Berlyne paklausta, ar mato viltį, dr. Laila atsakė:
– Kiekvieną savaitę Egipto policija nužudo žmogų. Štai ir prieš kelias dienas turėjome tipišką įvykį: policininkas kažko prikibo prie vyro gatvėje, šis atsikirto. Policininkas užrėkė garsiau, žmogus vėl atsikirto. Policininkas trenkė žmogui į veidą, šis trenkė atgal. Tada policininkas išsitraukė ginklą ir žmogų nušovė. Taip, siaubinga. Tačiau prieš dešimtmetį to nebūtų įvykę. Taip, žmogus būtų likęs gyvas, tačiau… tada jis ir nebūtų drįsęs gintis nuo valdžios jėgos struktūrų kasdien naudojamo smurto. O šiandien mes jau išdrįstame.
///
Festivalio knygų stende paduodu jaunuoliui penkiasdešimtinę už irakiečio Muhsino al-Ramlio „Prezidento sodus“ („The President’s Gardens“). Jis ieško grąžos ir juokauja, kad neturi kaip patikrinti, ar mano eurai tikri. Atsakau, kad man sąžinė neleistų sukčiauti knygų akivaizdoje.
– Oi, patikėk, žmonės sukčiauja. Vagia knygas.
– Iš knygyno?
– Taigi.
Čia prisimenu legendą ir jam papasakoju. Kita vertus, o gal tai visai ne legenda ir taip tikrai buvo.
– Bagdade yra tokia al-Mutanabio gatvė, kur įsikūrę literatų kavinės, knygynai, žmonės knygas pardavinėja gatvėje. Kartą vienas prekeivis išėjo ir grįžo tik kitą dieną. Prašalaitis jo klausia: „Nebijai palikti viską be priežiūros? Juk rizikinga, prarasi pragyvenimo šaltinį!“ Senasis irakietis jam atsako: „Tie, kas skaito knygas, nevagia. O tie, kas vagia, neskaito knygų.“
///
Klausiu, ką žmonės skaito Kuboje.
– Yra tokia filmo scena: prekeivis Havanos gatvėse stumdo medinį vežimėlį – iš jų pardavinėjamos daržovės – ir šaukia: „Don Kichotas! Don Kichotas!“ Žinai, kodėl? Po revoliucijos buvo išspausdinta 400 tūkst. Miguelio de Cervanteso romano „Don Kichotas“ egzempliorių. Kainavo tik vieną pesą. Visa Kuba skaitė apie kovą su vėjo malūnais!
///
– 2014 m. pas mus įvyko karinis perversmas. Ar žinote, kad tai jau dvyliktas nuo 1932-ųjų? Na, karinius perversmus mes labai mėgstame! Rinkimai numatyti kitų metų vasarį, o šįryt premjeras pareiškė, kad Tailando žmonės „nesupranta, kas yra demokratija“. Žmonės areštuojami už labai keistus dalykus. O kai rašytojai, intelektualai kritikuoja karinį režimą, jiems gresia visokios negerovės, tad viešai kalbėti yra rizikinga. Visa tai kelia labai daug nerimo. Beje, žinote, man regis, diktatoriai turėtų pradėti rašyti knygas apie sveikatą: jie juk gyvena amžinai!
Prabda Yoonas kuria kiną, grafinį dizainą ir rašo šmaikščias, postmodernias, ties sci-fi riba balansuojančias istorijas iš Bankoko gyvenimo – ne apie „egzotiką“, o apie gyvenimą. Į tajų kalbą yra išvertęs J.Selingerio „Rugiuose prie bedugnės“, A.Burgesso „Prisukamą apelsiną“ ir V.Nabokovo „Lolitą“.
– Manau, kad didžiosios knygų mugės – jos vyksta dvi per metus – nėra labai naudingos bendrai knygų ekosistemai šalyje. Mugėse knygos parduodamos su nuolaidomis, todėl žmonės visus metus laukia, kad galėtų jų įsigyti. Dėl to daugelis knygynų – ne tik nepriklausomi knygynėliai, bet ir didieji tinklai – bankrutuoja, jų kuriamos literatūrinės erdvės dingsta ir viskas koncentruojasi tik ties tais dviem renginiais per metus. Kita vertus, knygų mugės Tailande būna sausakimšos ir pilnos vaikų. Tėvams įprasta vaiką paleisti mugėn įdavus tam tikrą sumą pinigų, kurias jis išleis knygoms. Puiku, kad knygos vis dar suprantamos kaip kažkas vertingo.
Angliškas P.Yoono Bankoko istorijų vertimas išleistas pavadinimu „Liūdnoji dalis buvo“ („The Sad Part Was / Kwam Na Ja Pen“). Pavadinimas susijęs su jose dalyvaujančiu konceptu, tajų kalba ploang: „Numalšinti, atsikratyti naštos, susitaikyti ir ramiai paleisti. Pastarasis apibrėžimas yra esminis ir naudojamas dažniausiai. Ploang – tai budistinis požiūris susidūrus su sunkumais ir nusivylimais. Tai reiškia neapsistoti ties tuo, kas kelia skausmą, bet kartu ir nebandyti to pamiršti; tai reiškia išmokti stojiškai su tuo gyventi.“
///
Š.m. birželį JT Pabėgėlių agentūros (UNHCR) paskelbtais duomenimis, visame pasaulyje daugiau nei 68 mln. žmonių yra pabėgėliai. Projektas „Pabėgėliai pasauliniu mastu“ („Refugees Worldwide“) inicijuotas siekiant pakeisti perspektyvą: neapsiriboti eurocentristiniu situacijos vertinimu ir verčiau į jį pažvelgti pasaulinių tendencijų ir reiškinių lygiu. Tuo tikslu rašytojai iš įvairių kraštų buvo pakviesti pasidalyti savo refleksijomis; jų literatūriniai reportažai išleisti anglų ir vokiečių kalbomis. Tarp jų – Melbos Escobar de Nogales pasakojimas apie pabėgėlių iš kaimyninės Venesuelos sutiktuves Kolumbijoje, JAV augusios ir į mamos gimtąjį Mianmarą keliavusios Charmaine Craig dienoraščiai apie išnaudojamų vaikų pastangas kabintis į gyvenimą, tremtyje Jordanijoje gyvenančio palestiniečio Ibrahimo Nasrallah mintys apie žmones, priverstus gyventi kitur, nes kažkas kitas taip nusprendė.
– Šią esė rašiau todėl, kad man pačiam jos reikėjo kaip skaitytojui. Tačiau guostis žodžiais yra negana. Mums vis tiek reikia tėvynės, kur grįžti.
///
„Kadaise mes ten buvome“ („Once We Were There“) yra debiutinis poetės, literatūros festivalių organizatorės Bernice Chauly romanas, kurio veiksmas vyksta per politinius 1998-ųjų protestus Kvala Lumpūre; veiksme – ir prekyba žmonėmis, seksas, narkotikai, religija, rasė. „Ši knyga kelia iššūkį viskam, kas Malaizijoje yra laikoma tabu“, – apie romaną rašė „Lifestyle Asia“.
– Mums labai reikia leidėjų, kuriems rūpėtų ne pelnas, o vertinga literatūra.
Taip, Bernice. To reikia mums visiems.
