Rašė Jorė Janavičiūtė
Šiais metais kino teatruose sulauksime kaip niekad daug lietuviškų filmų. Tikimės, kad bus kaip niekad geri metai, ir žadame jus supažindinti su šiais filmais ar jų kūrėjais. O kad viską suspėtume – pradedame jau dabar.
„Čia buvo Saša“ pasakoja jautrią norinčios įsivaikinti mažą mergaitę poros istoriją. Tačiau vietoj mergaitės jiems pasiūlomas sudėtingo charakterio neklaužada berniukas Saša. Pora su vaiku turi praleisti dieną. Apie filmo kūrybinį procesą kalbame su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku ir prodiusere, kuri taip pat sukūrė ir pagrindinį moters vaidmenį, Gabija Siurbyte, bei scenariste Birute Kapustinskaite. Filmo pasaulinė premjera įvyko svarbiausiame Baltijos šalių kino festivalyje – Talino „Black Nights“. Filmas Lietuvos kino teatruose pasirodys šiais metais.
– Šis projektas iš pirmo žvilgsnio atrodo kitoks nei ankstesni jūsų gamybos kompanijos „Dansu“ projektai. Kaip ši tema atsirado jūsų akiratyje?
Gabija: Man kaip tik atrodo, kad šis ilgametražis filmas tam tikra prasme yra mano, Birutės ir Ernio ankstesnių darbų tęsinys. Mes trise pradėjome dirbti prie trumpametražio filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014 m.), kur irgi yra kalbama apie paliktą vaiką. Vaikų tema mums visiems artima. Kitame mūsų projekte vaikas tapo paaugliu (juokiasi).
Ernestas: Senatvėje kursime filmus apie senjorus (šypsosi).
Gabija: O tema gimė, nes mes su Ernestu domėjomės įvaikinimu, pradėjau daug bendrauti su įvairiais darbuotojais, žmonėmis, kurie yra įsivaikinę, natūraliai kilo mintis, kad būtų įdomu sukurti filmą apie tai. Tuomet dar nebuvau girdėjusi apie „Kvėpavimą į marmurą“, kurio tema panaši. Mūsiškis yra labiau apie šeimą ir bando atsakyti į klausimą, kas yra šeima ir ar šeima gali būti žmonės, kurie tarpusavyje nesusiję, ir kiek mes kiekvienas turime širdyje vietos pamilti kažką, su kuo nesame susiję kraujo ryšiu.
Ernestas: Tema yra aktuali, įdomu ja kalbėti. Vaikų iš globos namų gyvenimas dažnai yra spalvinamas itin tamsiai. Teigiama, kad jie gyvena apibrėžtame rate: jei tėvai buvo alkoholikai, vaikai irgi pradės gerti. Bus likimo nuskriausti ir neturės ateities. Norisi parodyti, kad visada yra šviesa tunelio gale.
Birutė: Mane jie pasikvietė, kai jau turėjo mintį, kad tai turi būti filmas apie porą, kuri nori įsivaikinti, ir tada pradėjome mąstyti, kokia konkrečiai situacija tai galėtų būti ir kaip ji galėtų komplikuotis vystantis siužetui.
– Kiek norėjote būti ištikimi realybei, rėmėtės įsivaikinimo procedūromis, įstatymais ir pan., ir kiek viską išgalvojote?
Ernestas: Žmonių jausmai ir santykiai tikri.
Birutė: Dalis šio tyrimo padaryta Ernesto ir Gabijos, dar prieš man prisijungiant. O rašant scenarijų, iškilus klausimų, kreipdavomės į reikalingas institucijas, susijusias su vaiko teisėmis ir globa, į psichologus. Kai susidėliojome visą istoriją, dar kartą nuėjau pasikalbėti su žmogumi, kuris ruošia tėvus įsivaikinimui. Jam papasakojau visą istoriją, klausiau, ar tai galėtų įvykti, ar tokia situacija įtikinama. Jis patvirtino, ir tada mes galėjome pradėti rašyti scenarijų. Tema yra jautri ir jos negali bet kaip papasakoti.
Gabija: Daug kas atitinka. Tačiau svarbu paminėti, kad dabar keičiasi įstatymai, susiję su įvaikinimu. Filmas kurtas prieš šiuos pasikeitimus. Po dešimties metų viskas gali atrodyti visiškai nerealu.
– Kaip jūs bendradarbiaujate? Lietuvoje dar gana nauja, kad režisierius dirba su scenarijaus autoriumi, – dauguma visi dar patys rašo.
Gabija: Mes dirbame jau prie trečio filmo kartu, tad su Birute ir Erniu jaučiamės kaip trys muškietininkai. Kiekvienas turim savų pranašumų ir savų trūkumų, vienas kitą papildome. Žinoma, būna, pasiginčijame. Ir taip normaliai… Tu ir renkiesi partnerius pagal tai, ar gali su jais ginčytis tiek, kad kitą dieną jie nepradės ant tavęs pykti. Mes ginčijamės, kiekvienas kovojame dėl savo punkto tol, kol randame kažkokį sprendimą, kuris visiems trims yra ne kompromisinis, bet tinkamas. Gal tai ir yra mūsų stiprybė, kad greitai neatsisakome savo nuomonės. Pasitaiko, kai esame pavargę, kad nusileidžiame, bet tada greičiausiai per kitą susitikimą klausimas pats iškyla (juokiasi).
Ernestas: Aš tai kaip žirafa – man labai lėtai viskas ateina (visi juokiasi)… Būna, šnekame, šnekame, aš tą patį klausimą iškeliu kokius penkis kartus… Na, bet smagu trise dirbti – dažniausiai tai yra du prieš vieną. Dažniausiai – dvi merginos prieš mane. Bet aš daug ir nesireiškiu. Kai filmuosiu, galėsiu savo atsiimti (visi juokiasi)… Visi turi savo požiūrį, tačiau galiausiai mums visiems svarbiausia yra tai, ko reikia istorijai.
Birutė: Man atrodo, trikampio dinamika labai palanki. Gerai, kad gali visą laiką išdiskutuoti viską ir dalykai pradeda veikti. Tai ir stiprybė, tačiau kartais – ir silpnybė, nes kartais tos diskusijos atrodo niekada nesibaigiančios, nes kai trys galvos bando susiderinti, kartais tampa nebeįmanoma (vėl visi juokiasi)… Bet sudėtingiausia būna, kai bandai suvesti tą bendrą dėmenį, kas kam iš tiesų rūpi šioje istorijoje. Nes jei tu čia nesutari, tai po to, anksčiau ar vėliau, pradėsi paklodę tampyti į skirtingas puses.
Gabija: Prieš pat filmavimą dar taisėme scenarijų, Birutė buvo išvykusi, o mes tada jau buvome pradėję repetuoti – Valentinas Novopolskis (atlieka pagrindinį vyro vaidmenį – aut. past.), Ernis ir aš. Aš tada Birutės labai pasiilgau, nes atrodė, kad Valentinas su Ernestu prieš mane susimokė.
Ernestas: Atsiimti tai reikia (ironiškai).
Gabija: Ten vyriška logika įsijungdavo, prie kurios aš nepratusi šitame trikampyje. Tai aš labai džiaugiausi, kai Birutė grįžo po tos labai ilgos savaitės (juokiasi).
Birutė: Atsimenu, Gabija paklaikusiomis akimis: „Birute, gelbėk! (Gabija juokiasi) Valentinas su Erniu…“ Tada aš grįžau ir viskas kažkaip išsigrynino.
– Atsirado kvadratas…
Gabija: Iš kažkokios pusės buvo labai gerai ir Valentinas. Nes yra trys muškietininkai ir d`Artanjanas… Jis vienas iš aktorių, kurie labai daug mąsto, klausinėja, mėgsta ginčytis ir diskutuoti. Mes vienas kitą labai atsverdavome. Man atrodo, tai filme labai matyti, kad ir kaip mes vienas kito kartais nekęsdavome.
Ernestas: Mes diskutuodavome, tada repetuodavome, tada vėl diskutuodavome, vėl repetuodavome, diskutuodavome. Per mėnesį visi labai gerai personažus ir istoriją pajuto. Kur laikyti emocijas, kur sprogti.
– Sukurtas labai intymus ryšys tarp Gabijos ir Valentino personažų. Kaip tai pavyko?
Ernestas: Repeticijos labai daug duoda.
Gabija: Taip, repeticijos daug duoda, bet Ernestas labai taikliai atrinko Valentiną – jis jį pamatė vienose kūrybinėse dirbtuvėse…
Ernestas: Buvo smagu, kad visi aktoriai ir komanda dirbo dėl istorijos, dėl paties filmo, nebuvo, kad kas nors norėtų pasirodyti. Operatorius Feliksas Abrukauskas nebandė parodyti visų triukų, kokius moka, Birutė nerašė nosinių raidžių labai stipriai (visi juokiasi). Visi dirbo tai, ko reikia istorijai. Galėtų ateiti koks krūtas aktorius rodyti, kaip jis čia moka vaidinti. Tačiau šiame filme visą laiką reikėjo būti arti žemės ir neperlipti tos ribos.
Birutė: Tada tas procesas yra labai malonus. O ne kai turi tenkinti kažkieno ego.
– Kaip atsirado berniuką vaidinantis Markas Eimontas?
Birutė: Neseniai namuose radau vieną dalyką. Aš dažnai, prieš pradėdama rašyti istoriją (man padeda atsispirti), nusipiešiu veikėjus, parašau kertines jų savybes ir pradedu sau viską dėliotis. Aš radau nupieštą berniuką, kuris ir atrodo kaip Markas…
Ernestas: Geras!
Birutė: Jis tokiu pačiu žvilgsniu, tarsi ir geras, tarsi ir evil truputį, tokiais tamsiais plaukais… Visiškai. Nerealus berniukas.
Ernestas: Berniukas atėjo į aktorių atranką.
– Gabija, ką daro aktorius-prodiuseris? Nes kai režisierius pats filmuoja ir dar vaidina, mes jau tarsi ir žinome…
Gabija: Aš nesu vienintelė šio filmo prodiuserė. Jį prodiusavome kartu su kolege Rūta Petronyte. Su ja esame pasidaliję, kas ką kada daro. Esu labiau kūrybinė prodiuserė – ta, kuri sugalvoja idėjas, po to dirba prie scenarijaus, prie finansavimo, o vadinamasis hands on prodiuseris šiame filme buvo Rūta. Neįsivaizduoju, kad galėčiau suderinti prodiusavimą filmo gamybos metu ir vaidybą… Kai prasideda repeticijų periodas, nebedarau nieko, kas susiję su prodiusavimu. Kaip prodiuserė grįžau, kai filmas jau buvo sumontuotas. Aš galiu sau leisti tokią prabangą, nes turiu labai stiprią komandą, kur kiekvienas žmogus man yra kaip šeimos narys, kur kiekvienu labai pasitikiu ir labai didžiuojuosi. Labai džiaugiuosi turėdama šią galimybę derinti šiuos abu darbus, nes jie abu man labai patinka.
– Kaip sugalvojote maišyti dabartį su praeitimi?
Ernestas: Jau scenarijuje buvo kažkiek maišomas laikas, bet montuodami dar labiau sumaišėme.
Birutė: Scenarijuje buvo dvi linijos: praeities ir dabarties, o montuojant susimaišė ir dabarties linija. Man pradžioje buvo šokas, kai atsiuntė šią versiją, – tada atostogavau. Bet po kiek laiko vėl pažiūrėjau, pasipriešinimas jau buvo nuslūgęs ir tada Taline per premjerą jau atrodė, kad taip ir turi būti… Man atrodo, režisieriams dažnai taip būna, kai kažkas scenarijuje labai pasikeičia. Jiems reikia laiko, kad galėtų tai priimti, o tada po poros savaičių ta mintis tampa sava. Man taip buvo su montažu.
Ernestas: Išskyrus laiko maišymą, mūsų filmas ramus, montažas nėra greitas, filmas labai gyvenimiškas. Aš pagalvojau, kad atsisėsiu į žiūrovo kėdę ir pasvarstysiu, kur turiu pradėti žiūrėti filmą, jog pradėčiau užduoti klausimus sau – kas čia, kodėl buvo, ką aš mačiau prieš tai ir kas bus. Norėjosi, kad tie klausimai mane laikytų tarsi pririštą prie kėdės visą filmą. Po kažkiek laiko kas nors atsiskleistų ir paaiškėtų, kodėl kažkas buvo taip arba kitaip. Man didžiausia baimė buvo, ar bus suprantama, bet, kiek kalbėjau su žiūrovais, jiems viskas yra aišku.
– Nelaukėte finansavimo, dalį išlaidų padengėte savo pinigais. Kodėl?
Gabija: Gavome finansavimą filmo projekto vystymui ir nusprendėme ilgiau nelaukti. „Dansu“ turėjo tarpą tarp kitų projektų, kurį galėjome išnaudoti būtent šiam projektui filmuoti. Manėme, kad tema yra aktuali būtent dabar, ir žinojome, kad turime pakankamai finansų išlaidoms padengti. Taip pat viską palengvino mokesčių lengvata. Turėjome projektų, kurie nebuvo finansuoti, todėl nenorėjome laukti. Po „Anglijos karalienės“ buvo praėję nemažai laiko, dėl to nesinorėjo laukti keletą metų. Nusprendėme, kad tikime idėja ir norime kalbėti šia tema, o kalbėti taip norisi, kad nebegalime išsėdėti, tai nusprendėme surizikuoti. Po to Kino centras irgi parėmė filmo gamybą ir patikėjo mūsų idėja. Na, neslėpsime, kad dėl mažesnių finansų Birutė ir Ernestas turėjo tam tikrų apribojimų.
– Kaip sekėsi pristatymas Taline? Kokie jūsų įspūdžiai, kokie – publikos?
Ernestas: Buvau Taline ir Tartu. Į Tartu važiavau, nes norėjau pamatyti publikos, kurioje daugiau žiūrovų, o ne kino profesionalų, reakciją. Kai žiūri savo filmą su publika, baisiausias dalykas yra pamatyti, kai pirmas žmogus išeina iš salės. Niekas neišėjo. Buvo beveik pilna salė. Po filmo vyko klausimų ir atsakymų sesija, labai ilgai kalbėjomės su publika, kol mus jau išprašė, nes turėjo prasidėti kitas seansas. Jiems filmas pasirodė aktualus.
Birutė: Taline klausimų ir atsakymų sesija taip pat labai gerai praėjo. Klausimai ir komentarai buvo labai nuoširdūs, o ne tokie, kad reikia čia kažką paklaust, nes nepatogu, – juk atvažiavo svečiai. Žmonės dalijosi savo nuomone.
Gabija: Buvo smagu, kadangi Talinas yra netoli, didžioji kūrybinės grupės dalis atvažiavo į premjerą ir mes visi kartu labai gerai pabuvome.
– Ernestai, jūs daugiausia režisūrinės patirties įgijote kurdamas reklamas. Kiek tai padėjo kuriant filmą, o gal kaip tik trukdė?
Ernestas: Reklamose daugiau išbandau visokius dalykėlius. Taip, tai gera mokykla, bet vis tiek tai nėra filmas. Filme turi suvokti dramaturgiją, paskui ją su vaizdu sujungti, vėliau – vaizdą su garsu, visa tai turi turėti kažkokią savo dinamiką, – žodžiu, labai daug dalykų.
Gabija: Man atrodo, tau muzikanto patirtis labiausiai pravertė. Vis tiek tu kažkam jautresnis.
Ernestas: Bet aš ir lūzeris truputį. Dvidešimt metų kine – ir pirmas filmas…
Gabija: Dabar tie filmai – kaip narkotikas mums…
Ernestas: Dabar jau darysime.
– Papasakokite apie naują savo projektą.
Gabija: Naujo filmo darbinis pavadinimas „Deguonis“. Dabar laukiame žinių, ar gausime finansavimą. Labai laukiame ir visi trys esame labai atsidavę tam projektui. Scenarijus labai brandus ir, manau, bus geras filmas. Taline jį pristatėme bendros gamybos paieškoms skirtoje mugėje ir sulaukėme teigiamų komentarų. Dabar tas projektas yra tai, kuo mes gyvename. Kai man būna sunku ar sudėtinga, aš pagalvoju apie tą projektą ir man vėl pasidaro gera.
Ernestas: Scenarijus bus kitoks.
Birutė: Jis – apie nerimą ir panikos atakas. Apie moterį, kuri su tuo susiduria ir su tuo kovoja.
Ernestas: Jo stilistika taip pat bus kitokia.
– Garso takelis – labai ryški filmo „Čia buvo Saša“ dalis. Kaip jis buvo kuriamas?
Ernestas: Garso takelį kūrė Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius.
Gabija: Jie dabar pasivadino PKVK.
Ernestas: Aš Paulių pažįstu iš anksčiau, jis labai gabus. Jie padarė vieną testą ir iškart supratau, kad jie kurs filmo garso takelį.
Gabija: Po to jie suprato, kad jiems taip patinka, ką sukūrė, kad išleido plokštelę su filmo muzika.
– Kokios jūsų mintys apie šiuolaikinį lietuvišką kiną?
Ernestas: Man smagu, kad žmonės pradėjo tikėti lietuvišku kinu. Kuriama daug kino – ir žiūroviško, ir daug meninio.
Gabija: Man smagu ne tik dėl to, kad kuriama. Labai džiugu, kad žmonės eina į lietuvišką kiną. Svarbu išlaikyti žiūrovą lietuviškame kine, kad jis juo nenusiviltų. Kad kiekvienas, kuris kuria filmą, jaustų atsakomybę dėl to, jog lietuviai eitų į lietuvišką kiną. Aš esu iš tų prodiuserių, kurie tiki, kad filmas turi būti meniškas, bet jis turi ir pritraukti žiūrovą.
Birutė: Man tai irgi labai smagu, kad visi dalyvauja vieni kitų projektuose, kad nebijo vieni kitiems papasakoti, apie ką kuria, pasitarti. Nebėra taip, kad čia aš, mano filmas, mano finansavimas, ir jūs visi nelįskite čia. Džiaugiamės vieni kitų darbais ir vieni kitiems netrukdome. Aišku, atsiranda tas konkurencinis momentas, kai keli projektai, kad ir tų pačių draugų, dalyvauja tame pačiame konkurse. Gal tada nėra labai įdomu, nes greičiausiai visiems neužtenka, bet šie momentai nesugadina bendro džiaugsmo. Norisi, kad visi produktai, kurie yra kuriami ar pačių, ar kitų, būtų kokybiški ir smagūs. Jeigu tai pavyksta, džiaugiesi.
Ernestas: Kinas sukuria vidinį bendrumo jausmą. Tai nėra vieno žmogaus kūrinys, visąlaik yra komanda. Šneki su visais ir iš to bendravimo, šnekėjimo jauti, kaip augi, kaip vis kitaip dėstai savo mintis, kaip kitas dėsto, kaip tu jį priimi, kaip jis tave priima. Taip gyveni ir kuri. Ir tai yra nerealu.