Rašė Edvinas Grin
Vasario pabaigoje Kaune įvyks pirmasis Lietuvoje parakino festivalis „Mondo Bizarro“. Kas tas parakinas? Kad būtų kiek aiškiau, kino kritikas Jeffrey Sconce retai vartojamą parakino (angl. paracinema) sąvoką siūlo apibrėžti kaip „kategoriją, į kurią įeina iš pažiūros tokie skirtingi subžanrai kaip blogi, splatter ir mondo filmai, kalavijų ir sandalų epai, Elvio, valstybiniai higienos ir japoniški monstrų filmai, paplūdimio vakarėlių miuziklai ir beveik kiekviena istorinė eksploatacinio kino manifestacija nuo dokumentikos apie nepilnamečius nusikaltėlius iki erotikos“. Jeigu vis dar nelabai aišku, apie ką čia kalbama, susipažinkite su Karoliu Žuku, platformos „Kitas kinas“ įkūrėju ir festivalio „Mondo Bizarro“ organizatoriumi. Su juo kalbamės apie pogrindinio kino reiškinius, kino kultą, blogus filmus ir apie tai, kodėl svarbu juos žiūrėti.
– Nuo ko viskas prasidėjo? Kas paskatino imtis kurti „Kito kino“ platformą, skirtą pogrindiniam, kultiniam kinui populiarinti?
– Iš esmės viskas įvyko ganėtinai paprastai, visų pirma pats jaučiau didelį poreikį tokio turinio renginių. Lietuvoje tokio pobūdžio filmai visai nėra rodomi arba tai būna pavieniai atvejai. Dairydamasis į tokius renginius, kino klubus, festivalius Vakaruose (ir nebūtinai labai tolimuose), pasiryžau kažką panašaus kurti čia, Lietuvoje. Organizuoju peržiūras ir renginius, kurių man pačiam trūksta, ir esu įsitikinęs, kad tokių, kaip aš, yra ir daugiau, tad vienas iš mano veiklos tikslų – burti pogrindinio, kultinio kino entuziastų bendruomenę, kad susirinktume ne tik pažiūrėti filmų, bet ir padiskutuoti apie juos, pasidalyti rekomendacijomis.
– Ar ir vaikystėje buvai toks kino gykas („geek“ iš šnekamosios anglų k. – „moksliukas“), įsisukęs į VHS kasečių juostas ir negalėdavęs atplėšti akių nuo televizoriaus ar kino ekrano? Kokie vaikystėje ar paauglystėje matyti filmai paliko didžiausią įspūdį?
– Kiek prisimenu, kinas buvo pirmas didžiausią įspūdį palikęs kultūros reiškinys. Mano tėvas visada buvo didelis kinomanas, tad už pirmąsias pažintis su kinu turėčiau būti dėkingas būtent jam. Dar visiškas pyplys buvau didelis LRT laidos „Videokaukas“ gerbėjas, ten susipažinau su tokių grandų kaip Johnas Carpenteris ir Davidas Cronenbergas filmais. „Videokauke“ rodyti „Musė“ („The Fly“, 1986) ir „Jie gyvi“ („They Live“, 1988) buvo kažkas nerealaus. Labiausiai įsiminęs ir iki šiol labai mėgstamas filmas buvo antroji „Terminatoriaus“ dalis, taip pat „Rokis“. Žiūrėjau viską, kur vaidino Bruce’as Lee, Jacky Chanas, Silvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris. Kai žiūrėdavome šiuos filmus, mama dirbdavo naktinėje pamainoje, kitaip ji turbūt man būtų neleidusi žiūrėti tokio kino. Puikiai pamenu, kaip drauge su tėvu pirkome pirmąjį savo spalvotą televizorių ir vaizdo kasečių grotuvą, tai buvo labai ypatinga diena. Gerokai vėliau susidomėjau arthausiniu, festivaliniu kinu, bet iki šiol jaučiu didelę simpatiją filmams, kuriuos kai kurie žmonės priskiria žemesniajai kultūros daliai.
– 2018 m. Kauno menininkų namuose pradėjai rengti mėnesinį pogrindinio kino peržiūrų ciklą. Kaip vertintum šio ciklo pasisekimą praėjus metams? Ar Kaune formuojasi „Kito kino“ gerbėjų bendruomenė?
– Ciklas visiškai pateisino lūkesčius. Ne per visas peržiūras salė buvo perpildyta žiūrovų, tačiau per kai kurias dėl vietos stygiaus susirinkę filmą žiūrėjo atsistoję. Jei toks beprotiškas kinas kažką taip stipriai domina, vadinasi, esu ne vienas ir bendruomenė po truputį buriasi. „Kito kino“ platforma buvo nominuota „Įsimintiniausios 2018 m. Kauno miesto kultūros iniciatyvos“ rinkimuose, tai irgi šioks toks įvertinimas.
– Ar kalbant apie pogrindinį ir kultinį kiną ir jo istoriją svarbi geografija? Tavo kuruojamose filmų programose išties nemažai amerikietiškų filmų. Ar šis kontingentas tave įkvepia labiausiai? Kaip renkiesi filmus peržiūroms?
– JAV kino industrija ir kultūra visais laikais buvo dominuojanti, tad nenuostabu, kad, be gerų amerikietiškų klasikinių filmų ir blokbasterių, vešėjo ir puikiausias pogrindinis, eksperimentinis kinas bei patrakę tokio kino kūrėjai. Iš esmės renkantis filmus geografija man nesvarbi, įdomių kino reiškinių galima aptikti skirtingose pasaulio vietose, bet didžiajai daliai pasaulinio kino stiprią įtaką padarė JAV, tad bet kokiu atveju amerikietiškas kinas tampa atskaitos tašku. Amerika taip pat turi labai stiprią kino mėgėjų kultūrą – nuo paklaikusių blokbasterių gerbėjų iki kiek labiau nišinių VHS kasečių kolekcininkų, blogų filmų kino klubų ir t.t. Lietuvoje matome tik populiariausius Holivudo filmus ir tvarkingą klasikinį bei festivalinį kiną, pelniusį daugybę apdovanojimų, o visa kita kažkur prapuolę. Taip žmonės lieka nesusipažinę su paribio kinu, užimančiu didelę dalį kino istorijos. O tie, kurie tokiu kinu domisi, tai gali daryti tik namų aplinkoje, draugų kompanijose. Grįžtant prie geografijos – ateityje žadu pateikti daugiau egzotiško kino tiek iš Rytų, tiek iš Pietų. Renkantis filmus pagrindinis kriterijus yra filmų unikalumas ir retumas, dažnai „Kito kino“ renginiuose renkuosi rodyti tokius filmus, kurie ne tik niekada nebuvo rodyti Lietuvoje, bet yra primiršti ir svetur, net ir savo gimtinėje. Šiuos filmus supa išskirtinės istorijos, istoriniai kontekstai. Kitaip sakant, stengiuosi pamirštus perliukus ištraukti į viešumą.
– Vasario pabaigoje Kaune startuoja „Kito kino“ platformos ir bendraminčių inicijuojamas festivalis „Mondo Bizarro“. Renginio aprašyme teigiama, kad „tai kino renginys, skirtas filmams, žanrams ir subžanrams, kurie priskiriami parakinui“. Parakinas – kas tai? Ir ar tiesa, kad tai pirmasis toks festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai už jos ribų?
– Iš esmės viskas būtų paprasčiau ir aiškiau, jeigu „Mondo Bizarro“ festivalį pristatyčiau tik kaip kultinio kino festivalį, nes iš dalies jis toks ir yra. Tačiau terminas „kultinis kinas“ yra tiek nuvalkiotas, kad jis nebetenka prasmės, taip pat, mano manymu, jis yra kiek per platus. Kultiniais filmais paprastai vadinami filmai, kurie turi gerbėjų būrį, kuris ne mažėja, o dažniausiai tik didėja pačiam filmui senstant. Kultinio kino terminas buvo taikomas tiek laiko patikrintiems, tiek pogrindiniams filmams, kaip, pavyzdžiui, eksperimentinei režisieriaus Kennetho Angerio kūrybai, tiek ir tokiems blokbasteriams kaip „Nasrai“ ar „Žvaigždžių karai“. Šiuo metu kultinio filmo statusas lipdomas filmams, kurie dar net nespėja pasirodyti kino teatruose ir kurie po keliolikos metų greičiausiai bus pamiršti. Dėl šių priežasčių atkapsčiau puikiausią parakino terminą, kurį pirmą kartą pavartojo kino kritikas J.Sconce. Kalbant paprastai, parakinas – tai paribio kinas, kuris nebūtinai visada techniškai geras, tačiau apipintas įdomiomis istorijomis ir kontekstais. Su parakino terminu Lietuvoje susidurti dar neteko, bet jis nėra įprastas ir svetur. Kultinio kino festivaliai pasaulyje yra normalus reiškinys, bet save vadinančiais būtent parakino festivaliais aptikau tik du – praėjusiais metais vienas jų įvyko Derbyje, Anglijoje, kitas – Melburne, Australijoje.
– Kaip kilo idėja inicijuoti festivalį, skirtą būtent tokio pobūdžio kinui?
– Idėja kilo bevystant „Kito kino“ platformą. Užsienyje teminiai festivaliai yra įprastas reiškinys, keletą tokių turime ir mes, bet kol kas niekas nereprezentuoja žanrinio arba paribio kino. Pavyzdžiui, kodėl mes vis dar neturime festivalio, skirto siaubo žanro filmams? Tokie festivaliai be galo populiarūs užsienyje. Tai yra niša, kurios Lietuvoje dar niekas nejudino. O poreikis, panašu, tikrai yra. Lietuvoje mes turime daug puikių festivalių, bet turinio įvairovės dar tikrai trūksta. Labai gaila, kad nėra erdvės ar renginio, kur galėtum tiesiog nueiti pažiūrėti blogą, bet labai juokingą filmą, susipažinti su alternatyvia kino istorija. Tai norisi keisti, todėl ir imuosi organizuoti tokius renginius.
– Ko galima tikėtis festivalyje? Kaip buvo formuojama programa?
– Kaip minėjau, tai pirmas tokio pobūdžio renginys Lietuvoje. Festivalio programa nedidelė, todėl buvo atrinkta labai skrupulingai, stebint tendencijas svetur ir norint labai aiškiai perteikti parakino idėją. Programa turės dvi stiprias ašis – tai VHS kasečių kultūra ir 7-ojo dešimtmečio afroamerikiečių suformuotas filmų subžanras blaxploitation. Turėsime puikios dokumentikos apie jau kultinį tapusį VHS formatą – filmai pasakos tiek apie JAV VHS kasečių kultūrą, entuziastus ir rinkodarą, tiek apie Rytų Europos pogrindinę vaizdo kasečių rinką, kai kraštą valdė totalitariniai režimai. Rodysime du legendinius, nuostabia soulo muzika ir aštriomis siužeto linijomis pripildytus blaxploitation žanro filmus. Abi temas lydės informatyvios paskaitos. Turėsime svečių iš Lenkijos, platformos „VHS Hell“ įkūrėjus – Krystianą Kujdą ir Grzegorzą Fortuną. Jie surengs specialią peržiūrą ir papasakos apie VHS kasečių rinką Lenkijoje šalies transformacijos metu, 1989-aisiais. O blaxploitation subžanro temą išsamiau panagrinės filosofas Gintautas Mažeikis. Numatyta ir pora šviežių, B kategorijos kino stilistiką puoselėjančių filmų peržiūrų.
– Kodėl manai, kad svarbu lavinti ne tik gerą, bet ir blogą skonį ir, kaip teigiama festivalio aprašyme, užuot atleidus filmų klaidas, jas pamilti?
– Manau, kad lietuviai žiūri per daug gero kino, arba tariamai gero kino. Festivaliai visada mums siūlo tik geriausius iš geriausių, labiausiai apdovanotus ir įvertintus filmus. Atsiranda didelis pavojus tapti tiesiog snobais. Blogas kinas yra didelė kino istorijos dalis, kuri neturėtų būti ignoruojama. Dažnai blogi filmai yra juokingi ir žiūrimi dėl pramogos, tačiau kartu jų sukūrimo istorijos yra be galo intriguojančios ir įdomios. Žiūrėti blogą kiną – tai ir pramoga, ir edukacija. Taip plečiame kino istorijos žinias ir savo vaizduotę. Nepamirštame, kad kultūra yra daug platesnė, sudaryta ne vien tik iš aukštojo meno. Blogi filmai įkvepia, čia didžiausios klaidos tampa kultinio kino, arba parakino, dalimi, čia kino peržiūros tampa intelektualiais vakarėliais. Kviečiu apsilankyti festivalyje ir įsitikinti patiems.
Festivalis „Mondo Bizarro“ vyks vasario 27–kovo 3 d. Kaune. Daugiau informacijos: www.kitaskinas.lt
