Rašė Ieva Šukytė
Pamenate Martį Makflajų, skrendantį riedlente ateities gatvėmis filme „Atgal į ateitį 2“ („Back to the Future Part II“, 1989), ar sekso ištroškusius paauglius Larry Clarko 1995 m. filme „Vaikai“ („Kids“)? Riedlentininkai ir riedlentės jau prieš kurį laiką tapo populiaria tiek Holivudo, tiek nepriklausomo kino apie paauglius dalimi.
Pirmas trumpametražis filmas, parodęs nenuoramas vaikus, skriejančius karštomis Kalifornijos gatvėmis, skaičiuoja jau 55-us gyvavimo metus. Noelio Blacko režisuotas „Skaterdater“ (1965) pasirodė Kanų kino festivalyje, kur laimėjo Didįjį žiuri prizą. Saulės nugairintais veidais karštą vasarą riedlentėmis važinėjantys jaunuoliai paskleidė ilgą laiką gyvuojančią kultūrą, iki šiol išliekančią tvirta tam tikros žmonių grupės dalimi. Šis užsiėmimas išsivystė iš banglenčių sporto 5–6 dešimtmetyje Kalifornijos valstijoje, kai banglentininkai neturėjo ką veikti, kai vandenyne nebuvo bangų. Jie išėjo į gatves, prisitaisę keturis ratukus prie medinės lentos, tuometį užsiėmimą pavadinę šaligatvio banglenčių sportu („Sidewalk Surfing“).
Nuo pat pradžių pradėtas vadinti erzinančiu vaikų sportu jis iki šiol sulaukia nepatiklių žmonių žvilgsnių. Nors praeito dešimtmečio viduryje buvęs profesionalus riedlentininkas, dabar Oregono universiteto istorijos profesorius Oceanas Howellas, tyrinėdamas riedlentininkų ir miesto urbanistikos ryšį, įvardija jaunuolius gentrifikacijos šoko pajėgomis (Shock Troops of Gentrification). 9–10 dešimtmetyje uzurpuodami apleistas, narkotikų platintojų ir benamių mėgstamas JAV miestų vietas, riedlentininkai jas pavertė saugiomis visiems gyventojams. Dabar vis dar populiariu užsiėmimu tarp jaunuolių laikomas sportas pakliuvo ne tik į gentrifikacijos, bet ir populiariosios kultūros pinkles. „The New Yorker“ žurnalistė Carrie Battan 2018 m. parašė straipsnį „Klestinti riedlentininkų kultūra parsidavėlių eroje“ („The Flourishing of Skate Culture in a Sellout Era“), kritikuodama didelius prekių ženklus, kurie bando pasisavinti šią subkultūrą.
Tai visai nekeista – pastaraisiais metais su riedlenčių sportu susijusių prekių metinė apyvarta siekia beveik 5 mlrd. dolerių, o visame pasaulyje yra apie 11 mln. riedlentininkų. 2016 m. mados žurnalas „Vogue“ išleido „Skate Week“, žvalgydamasis po riedlenčių ir mados kultūrą, teigdamas, kad šie drabužiai yra tai, ką dabar kiekvienas modelis turėtų nešioti laisvalaikiu. Tačiau straipsnio autorė pabrėžė, kad būtent ši tiek ilgai gyvuojanti kultūra yra pajėgi atsispirti populiariosios kultūros dirbtiniam žavesiui ir išlikti teisinga sau. Tą patį bando padaryti dabartinės kartos JAV režisieriai, siekdami teisingai reprezentuoti riedlentininkus kine.
Saugus prieglobstis
Jautriame debiutiniame kinų kilmės amerikiečio Bing Liu dokumentiniame filme „Minding the Gap“ (2018) režisierius grįžta į savo gimtąjį Rokfordo miestą Ilinojaus valstijoje, kur gyvenvietėje, kurioje didelis nedarbo lygis, vis dar gyvena du jo geriausi draugai riedlentininkai Keire ir Zakas. Vaikystėje kentusiems nuo skurdo ir buitinio smurto šeimoje, pabėgimu nuo realybės jaunuoliams tapo važinėjimas riedlentėmis. Paauglystėje kamerą į rankas paėmęs Bing Liu filme įterpia ankstyvuosius važinėjimo po parkus ir gatves įrašus, parodydamas, kaip susiformavo jų draugystė ir kiek jiems šis užsiėmimas suteikė džiaugsmo ir laisvės, leisdamas bent trumpam pabėgti nuo žiaurios kasdienybės namuose ir atrasti saugų prieglobstį draugų būryje. Filmo pradžioje iš kelių veikėjų nuskamba frazė: „Važinėjimas riedlentėmis yra tikresnė šeima nei mano tikroji. Mes subūrėme šeimą, norėdami pasirūpinti vienas kitu, nes niekas kitas to nedarė.“
Vienuolikmetis Keire turėdavo visų aplinkinių parke prašyti pinigų, kad galėtų autobusu grįžti į namus. Bing Liu patėvis namuose mušdavo vaikus ir žmoną, o Zaką vos dvejų paliko motina, kurios jis daugiau niekada nebematė. Dabar jau beveik trisdešimtmečiai vis dar susiburia pasivažinėti miesto gatvėmis. Įžengę į suaugusiųjų gyvenimą, jie reflektuoja, ką jiems reiškė dienos, praleistos riedlenčių parke. Filmo fone išryškėja nepasikeitęs miestas, kažkur nuskamba įrašas iš žinių apie augantį nedarbą, o patys jaunuoliai užsiima atsitiktiniais darbais, kad galėtų išgyventi. Pats režisierius teigia, kad riedlentininkų tema yra tik pagrindas kitoms temoms atskleisti. Per penkerius metus trukusį projektą Zakas spėjo tapti tėvu – susilaukė vaiko su 21-ų Nina. Tarp jų nuolat kyla konfliktai – mergina išsikrausto pas gimines ir jiems užsimena, kad jos vaiko tėvas ją muša. Tuomet iškyla dar vienas klausimas – ar sunkią vaikystę patyrę asmenys kartoja savo tėvų klaidas? Vis girdime jų pasisakymus apie vienas kito blogą elgesį, Bing Liu vienu metu atsisuka į Keire ir klausia, ar jų vaikystės geriausias draugas išties galėtų pakelti ranką prieš moterį? Tačiau, skirtingai nei režisierius, kuris išvyko studijuoti į universitetą, jo draugai liko tame pačiame Rokfordo mieste, matydami labai mažai teigiamų dalykų aplink save. Jie nebėra tie vaikai, kurie nerūpestingai važinėjo riedlentėmis po parkus bandydami daugiau apie nieką kitą negalvoti.
Merginos irgi gali važinėtis riedlentėmis
Merginų riedlentininkių tiek kine, tiek realybėje retai sutinkame, todėl, kai „Vilkų gaujos“ („The Wolfpack“, 2015) režisierė Crystal Moselle Niujorko metro pamatė dvi riedlentininkes Rachelle Vinberg ir Niną Moran, iškart panoro su jomis susipažinti. Aukštosios mados namai „Miu Miu“ pakvietė režisierę sukurti trumpametražį filmą „Moterų pasakos“ serijai, kurios herojėmis tapo šios dvi ir kitos riedlentininkės. N.Moran surinkta riedlentininkių grupė filmui vėliau susibūrė į „Skate Kitchen“. Remiantis grupės narių asmeniniais gyvenimais, režisierė 2018 m. sukūrė coming-of-age dramą tuo pačiu pavadinimu, kurio premjera įvyko „Sundance“ kino festivalyje. Pagrindine filmo heroje tapo septyniolikmetė Kamilė (R.Vinberg), su mama gyvenanti Niujorko užmiestyje. Vieną dieną instagrame ji pamato „Skate Kitchen“ – riedlentininkių merginų – puslapį ir išsiruošia jų ieškoti Niujorke. Ji greitai įsitraukia į merginų grupę, kurios vasaros dienas leidžia riedlentininkų parke. Kaip ir J.Hillo filme „Devym kažkelinti“ („Mid90s“, 2018) ar Bing Liu dokumentinėje juostoje „Minding the Gap“, Ruby (Kabrina Adams) užima operatorės poziciją, iš šono įamžindama merginų atliekamus triukus ir keldama juos į internetą. Dideliame mieste merginos nuolat turi kovoti dėl vietos parke, o pagrindiniais jų priešininkais tampa vaikinų riedlentininkų grupė, su kurių fotografu susidraugauja Kamilė. Nors filmui toli iki tobulumo, režisierė į bene vien vyrams skirtą sferą įtraukia jaunas merginas, kurios lygiai taip pat gerai gali skrosti miesto gatves ir atlikti triukus. Pačioje pirmoje filmo scenoje su berniukų grupele važinėdama Kamilė atlieka triuką ir riedlentės galu susižeidžia lytinius organus. Pamatę kraują, vaikinai pradeda kalbėti, kad jai prasidėjo mėnesinės. Atsidūrimas bendraminčių merginų grupėje paauglei leidžia kalbėti apie jaunoms paauglėms rūpimus dalykus: vaikinus, mėnesines ir užduoti tokius klausimus, ar tamponai nenužudys tavęs iš vidaus. Nors dalis „Skate Kitchen“ veikėjų ir gyvena apleistuose, filmą „Vaikai“ primenančiuose butuose, šiame kūrinyje taip pat parodoma veikėja Džanei (Ardelia Lovelace), kuri gyvena su mylinčiu ir besirūpinančiu tėvu bei jaunesniuoju broliu. Taigi filme nesistengiama įteigti, kad tik vaikai iš blogų ar skurdžių šeimų važinėja riedlentėmis. Nors Kamilės šeima iširusi ir ji pabėga iš namų dėl mamos nepritarimo šiam užsiėmimui, ji, kaip ir daugelis merginų, tiesiog džiaugiasi jaunyste draugų riedlentininkų būryje.
Autentikos paieškos
Kai iš įvairių komedijų žinomas aktorius J.Hillas pranešė, kad režisuoja pirmą vaidybinį filmą, tikriausiai ne vienas skeptiškai pagalvojo: dar vienas aktorius, norintis tapti režisieriumi. Dar didesnė skepticizmo banga kilo, kai jis filme pasirinko atvaizduoti 10-ąjį dešimtmetį – daugelis manė, kad jam nepavyks atkartoti tų laikų atmosferos. Tuo metu J.Hillas pats buvo paauglys, gyvenęs saulėtame Los Andžele, irgi bandė važinėti riedlentėmis, tačiau jam tai niekada gerai nesisekė. Tačiau, kaip jis teigia, visada norėjo kurti filmus, tad, gavęs galimybę, pirmą savo kūrinį sukūrė apie tai, kas jam buvo arčiausiai širdies, – riedlentininkus.
Dažnai filmuose pavaizduoti riedlentininkus tampa sunkia užduotimi – tave gali nuteisti visa didelė šio sporto bendruomenė. Ypač kai pagrindinius veikėjus įkūnija profesionalūs aktoriai, nieko bendra neturėję su šia kultūra ir negalintys išlaikyti pusiausvyros atsistoję ant riedlentės. Tokiu atveju svarbiu elementu tampa montažas, kai realiai rodoma tik viršutinė veikėjo kūno dalis, o po to kamera nukreipiama į kojas, taip bandant nuslėpti, kad triukus atlieka kitas žmogus – tikras tos srities profesionalas. Taip dažnai atsitinka su filmais apie baletą, kur aktoriai išmoksta atlikti tik rankų judesius, o scena sumontuojama taip, tarsi šoktų pats aktorius. Tačiau kino žiūrovų akys tampa vis labiau įgudusios ir jie sugeba atskirti tokius kino triukus. Norėdami, kad jų filmai būtų išties autentiški, kino kūrėjai privalo veikėjų ieškoti miesto gatvėse. Visi „Devym kažkelinti“ aktoriai – profesionalūs riedlentininkai. Net ir pagrindinį vaidmenį atlikęs Sunny Suljicas visas popietes praleidžia riedlenčių parke.
C.Moselle savo filmui „Skate Kitchen“ taip pat rinkosi tik profesionalias riedlentininkes, kurios prieš filmą buvo mažai kam žinomos. Buvęs režisierės vaikinas – irgi riedlentininkas, tad ir su šia kultūra režisierė susipažino padėdama savo vaikinui montuoti trumpus vaizdo filmus. Nors L.Clarko „Vaikuose“ riedlentininkus išvystame vos keliose scenose, vieną pagrindinių vaidmenų atlikęs Justinas Pierce‘as taip pat profesionaliai užsiėmė šiuo sportu. Be teisingų aktorių parinkimo, filme svarbu atspindėti to laikmečio kalbą, muziką, aprangą. Deja, profesionalias riedlentininkes vaidinti pakvietusi C.Moselle filmo garso takeliui pasirinko popdainininko Khalido dainą „Young Dump & Broke“, kuri labiau būtų tikusi coming-of-age meilės istorijai nei filmui apie riedlentininkes. Dabartinei kartai itin svarbu būti teisingai pavaizduotiems, tad kino režisieriai turi apgalvoti visas detales, nepaisant to, apie ką pasakoja savo istoriją, – apie riedlentininkus, gatvės šokėjus ar kita veikla užsiimančius žmones.