Fotografuoti (ne)gali visi

Rašė Daiva Juonytė

Šiandien fotografais save vadina daugelis. Ar tai nesumenkina fotografijos esmės – klausiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos atsakingosios valdybos sekretorės, kuratorės, fotografės ir Tarptautinio fotografijos simpoziumo Nidoje organizatorės Vilmos Samulionytės. „Jei apie fotografiją galvosime kaip apie išraiškos priemonę ir manysime, kad ji turi kalbėti apie mums svarbius dalykus, turėti prasmę ir būti įsiliejusi į šiuolaikinio meno kontekstus, niekas nėra sumenkinama“, – sako ji ir rugsėjo 9–15 d. kviečia atvykti į jau 42-ąjį kartą vyksiantį renginį, kuriame tarp jūros ir marių ošimo, pušų apsuptyje apie fotografiją galima kalbėti šiek tiek kitaip – atvirai ir intelektualiai.

– Kokia šiuo metu yra Lietuvos fotografija? Kokius mus mato pasaulis ir kaip mes atrodome bendrame kontekste?

– Kai griuvo visos politinės struktūros, visame meno pasaulyje atsirado šioks toks sutrikimas: kur mes eisime, ką darysime, ar mūsų Lietuvos meno sala visiems bus labai didelis atradimas? Vyresnioji karta laukė, kad pasaulis staiga supras, jog mūsų šalyje – visi genijai. Bet taip neatsitiko, ir tai normalu. Ši nusivylusioji karta egzistuoja visame kaitos regione: Latvijoje, Estijoje, kitose posovietinėse šalyse. Dabartiniu metu fotografijos pasauliui turbūt esame žinomi dėl Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus. Jaunoji karta irgi neatsilieka, tik ji nėra tokia susivienijusi, nesivadovauja hierarchinėmis struktūromis: ji dirba po vieną, susijungia tam tikriems projektams ar kažkokioms iniciatyvoms, tada šiek tiek padirba kartu ir vėl išsiskirsto. Nėra bendrų stilių, atsiranda kažkokios mados tendencijos. Kita vertus, užsiimant grynąja fotografija yra sunku būti labai vientisam ir šiuolaikiškam. Šiuolaikinis kūrėjas naudojasi visomis priemonėmis, kurių jam reikia savo idėjai išreikšti, ir jeigu jo pagrindinė darbo priemonė yra fotografija, nebūtinai jis vien tik ja turi užsiimti. Visa tai yra tendencinga visam pasauliui ir mes judame kartu su juo. Viskas yra gerai, tik auditorija visada nori turėti žvaigždžių, jai reikia sensacijų. O dabartiniu metu tokių provokuojančių asmenybių lyg ir nebėra. Šiais metas Nidos simpoziume dalyvauja jaunieji kūrėjai Justinas Vilutis, Vytautas Kumža, Audrius Kriaučiūnas, Agnė Rita Kučinskaitė. Bet jie visi gyvena užsienyje ir yra tas vadinamasis mūsų nutekėjęs protas. Vieni kuria Amsterdame, kiti – Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Vienais metais Nidoje pamėginome tuos emigrantus kažkaip surinkti į vieną parodą. Jos metu pamatėme, kad jie labai skirtingi.

Ričardo Šileikos nuotr.

– Turbūt natūralu – jie gyvena ir kuria labai skirtingose aplinkose.

– Taip, jie nekovoja su vienu priešu, seniai baigėsi gerųjų ir blogųjų laikai. Bet gal to ir nereikia. Mes gyvename labai skirtinguose kontekstuose ir ta įvairovė yra fantastiška.

– Tarptautinis Nidos fotografijos simpoziumas – renginys, kuris Lietuvos fotomenininkams tampa ne tik puikia priežastimi susitikti, bet kartu ir pamatyti užsienyje kuriančių menininkų darbus, o užsieniečiams – atrasti Lietuvą. Ką jis reiškia jums ir visai mūsų šalies fotografijos bendruomenei?

– Jaučiu, kad Nidos simpoziumą organizuoti yra labai didelė atsakomybė. Šiais metais jis vyks jau 42-ąjį kartą, tad tik galima įsivaizduoti, kokio lygio yra jo kitimas, metamorfozė!

Visada labai kviečiame atvykti užsienio fotografus ir nors rugsėjo mėnuo yra šiek tiek sudėtingas, nes vyksta keli rimti fotografijos renginiai užsienyje, vis tiek bandome įsisprausti į jų darbo kalendorius. Kartais pasiseka. Šiais metais atvažiuoja Mathieu Asselinas, kuris pristatys savo projektą „Monsanto“, atvyksta Adrianas Onco su paskaita ir filmu apie aktyvizmą mene.

Renginys įvairus: jeigu nori, gali eiti ir kažką daryti praktiškai meninėse dirbtuvėse, gali klausytis teorinių paskaitų, gali dėstytojus pasigauti kažkur prie jūros ir parodyti savo darbus. Fotografijos kursus kažkur kitur gali pradėti lankyti bet kada, vyksta daug praktiniais pagrindais paremtų konferencijų. O į Nidą  atvažiuoji norėdamas patekti į šiek tiek kitą lygį. Ne norėdamas išmokti fotografuoti – tai jau turi mokėti, tai jau ne amatas – čia intelektualiniu lygiu vyksta pokalbis ir kalbama ne apie tai, kokiu fotoaparatu fotografuoji, bet ką fotografuoji ir ką sakai bei nori pasakyti.

– Kokie pagrindiniai šių metų simpoziumo akcentai?

– Džiaugiuosi visais, kurie sutiko atvykti. Kiekvienas sutikęs dalyvauti yra maža pergalė. Metai iš metų simpoziume dalyvauja fotografijos tyrinėtoja, menotyrininkė Agnė Narušytė ir vis randa kažką naujo papasakoti apie fotografiją. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis kalbės apie peizažo kontekstų migraciją. Šiemet pavyko prisikviesti tokius menininkus kaip Kęstutis Grigaliūnas ir Dainius Liškevičius, kurie iš dalies dirba su fotografijos medija ir labai aktualiomis temomis. Labai džiaugiuosi, kad apie savo kūrybą sutiko papasakoti Emilija Škarnulytė. Atvyksta Paulina Eglė Pukytė, kuri prieš keletą metų buvo Kauno bienalės kuratorė. Šįkart ji atvažiuoja kaip menininkė ir pristatys savo kūrybą. Dalyvaus Aistė Paulina Virbickaitė, kuri daro tyrimą apie fotografijų kolekcionavimą ir perkamumą, o Ernestas Parulskis kalbės apie rinkas ir vertes. Atvyksta puikus knygų savilaidos kolektyvas „Photobook Show“ iš Braitono – Viljamas Sadovskis ir Kevinas Beckas. Visada malonu klausyti Adamo Mazuro, lenkų teoretiko, kuris puikiai ir plačiai šneka apie fotografiją. Jau minėtas M.Asselinas pasakos apie savo giluminį ekologinį tyrimą ir jo dokumentavimą bei eksponavimą. Per keturias programos dienas pranešimus skaitys apie 20–30 pranešėjų.

Praktikams paruošėme trejas įdomias kūrybines dirbtuves: lenkų kilmės Jolanta Dolewska, gyvenanti Škotijoje, surengs dirbtuves apie skulptūrą ir fotografiją. Vyks jau visiška klasika tapusios Gintauto Trimako klasikinių fotografijos technologijų meninės dirbtuvės. Pavyko pasikviesti Aureliją Maknytę, kuri Lietuvoje dirba su redimeidu, rastais objektais ir archyvais.

– Kitose meno srityse, pavyzdžiui, kine, vis garsiau kalbama apie lyčių lygybę, festivalių programos sudaromos, į jas įtraukiant daugiau moterų kūrėjų darbų. Kokia situacija yra fotografijoje?

– Fotografijoje situacija šiuo klausimu yra tikrai daug geresnė negu anksčiau. Senojoje kartoje moterų fotografių buvo vos kelios: Violeta Bubelytė, Milda Drazdauskaitė, Marija Čičirkienė, Irena Giedraitienė, Snieguolė Michelkevičiūtė. Aš net tame pačiame Nidos simpoziume iš vieno patriarcho esu girdėjusi, kad moteris negali būti gera fotografė – jai vis tiek svarbiausia yra šeima. Pasak jo, moteriai intuityviai rūpi vaikai, šeima, o vyrui – tai kas: ima ir išeina, kur jam reikia (juokiasi). Atsimenu, kad sėdėjau salėje kaip šaltu vandeniu perlieta ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.

Apie šią nelygybę yra nuolat šnekama, visada yra lyginama senosios ir jaunosios kartų situacija. Dabartinio laiko atžvilgiu aš nebūčiau tokia kritiška ir drastiška. Tai gal mano asmeninė pozicija, bet aš bandau neskirstyti ir seksistiškai nežiūrėti. Tačiau tikrai negaliu kontroliuoti kitų žmonių ir jeigu toks komentaras atsiranda, tokį žmogų pradedi vertinti pagal jo pasisakymą. Dėl programų sudarymo, narių priėmimo – jokios lytinės diskriminacijos tikrai nėra. Šiais metais dar neskaičiavau, kiek programoje yra moterų, bet, žvelgdama iš savo pozicijos, vis tiek pirmiausia stengiuosi vertinti meną. Jeigu pradėsi pirmiausia skirstyti pagal lytį, o tik paskui žiūrėti į meną, bus kitas kraštutinumas. Bandant vertinti objektyviai, manau, kad seniau pati socialinė visuomenės struktūra buvo kitokia. Moterys užsiėmė savicenzūra, pasiteisinimais. Tai tokia nesibaigianti grandininė reakcija: tave taip auklėja, tada tu negali to pasakyti ir to padaryti, paskui užsidarai, vėliau atsiranda kažkokios aplinkybės ir staiga vėl augini tuos vaikus.

– Kokios fotografijos temos šiuo metu vyrauja pasaulyje? Kokias tendencijas pastebite?

– Ekologija arba supanti aplinka. Apie ją kalba visi: nuo studentų iki festivalių dalyvių. Arlyje mačiau puikią parodą „Žemėje“ (angl. „On Earth“), kurią kuravo Marcelis Feilis ir Hinde Haest. 25 šiuolaikiniai aktualūs menininkai itin plačia perspektyva pažvelgė į tai, kas kelia nerimą pasaulyje: apie mūsų beatodairišką gyvenimo būdą, vartotojiškumą, technologijas ir pan. Niekada nepasensta asmeninės erdvės tema – turbūt tai dalykai, kurių svarba nepasikeis – skirsis tik atvirumo lygmuo. Visada labai svarbi dokumentika, kuri egzistuoja, tik mutuoja jos išraiškos formos. Nemažai kalbama ir apie korporatyvinį pasaulio valdymą.

– Ką jūs, kaip fotografė ir Fotomenininkų sąjungos atstovė, manote apie tai, kad šiandien fotografuoja visi? Ar tai nesumenkina fotografijos esmės?

– Jeigu fotografijos esmė yra ta, kad ji turi šnekėti apie tai, kas svarbu, aktualu, tai ne. Jeigu kalbėtume apie kiekius ir neišmatuojamus vizualinius vandenynus, šiuo aspektu fotografija yra devalvuojama. Mūsų gyvenimas pasikeitė, atsirado daug daugiau vizualinio triukšmo, kuris seniau būdavo skleidžiamas telefonais, pokalbiais, kitomis bendravimo formomis. Dabar yra socialiniai tinklai, kurie neįmanomi be vaizdo. Kad žmonėms fotografija tapo prieinama kasdieninėje aplinkoje, ko seniau negalėjai net įsivaizduoti, nėra blogai – tai tiesiog perkelia ją į kitą lygį, kuriame atsiranda meniniai projektai, filmai, filmuojami mobiliaisiais telefonais. Tegu taip būna. Aš nesakau, kad jeigu esi tikras fotografas, turi fotografuoti plokšteliniu, didelio formato fotoaparatu. Tikrai ne. Fotografijos ir kino aparatūrai darantis patogesnei, fotografija tampa vis pasiekiamesnė. Nuvertinti fotografiją gali tik protas: jeigu apie fotografiją pradėsime galvoti, kad ji tik vaizdelis, ji automatiškai sumenksta. Bet jeigu apie ją galvosime kaip apie išraiškos priemonę ir manysime, kad fotografija turi kalbėti, turėti prasmę, turi būti įsiliejusi į šiuolaikinio meno kontekstus, niekas nedevalvuojama. Menininkas Erikas Kesselsas 2011 m. padarė projektą „24 valandos“ (ang. „24 Hours of Flickr Uploads“) ir atspausdino visas nuotraukas, sukeltas į socialinį tinklą „Flickr“, o paskui jas suvertė į krūvas galerijoje. Tai buvo visiškai stogą raunantis projektas, verčiantis susimąstyti, kur mes einame. Ir dabar, po tiek laiko, mes vis dar judame ta pačia kryptimi.

Prieš keletą mėnesių rengėme Joachimo Schmido parodą, kurioje jis savo autobiografinę istoriją pasakoja ne fotografuodamas, o rinkdamas iškarpas iš žurnalų, jas skenuodamas ir perspausdindamas kaip savo darbus. Atsimenu, kad daug žmonių klausė, kodėl jis taip daro. O tai yra visiškas atsakas į tai, kad šiais laikais fotografuojame visi.