Rašė menotyrininkė Agota Bričkutė
Agnės Urbutės (gim. 1988) kūryba yra drąsaus ir provokuoti nebijančio žmogaus akibrokštas. Panašu, kad menininkė visuomet išlieka atvira, betarpiška ir nuoširdi. Jos kuriamas meninis pasaulis kupinas žaismingumo, dekoratyvumo, stilizacijos, nutolimo nuo realistinių formų. Itin išraiškingas, autentiškas ir lengvai atpažįstamas A.Urbutės braižas, neišvengiamai paveiktas įgytos stiklo specialybės. Pastarosios dekoratyvinės plastikos srities įvaldymas menininkės darbams suteikė dekoratyvumo, figūratyvumo, grafinių elementų, derinamų su spalviniais plotais. Nors A.Urbutė daugiausia kuria skaitmeninę grafiką, joje atsiskleidžia menininkės talentas kurti įtaigius, drąsius įvaizdžius, puikiai įvaldyta linija ir piešinio tikslumas.
Kaip jau minėta, A.Urbutė studijavo dekoratyvinę plastiką ir įgijo stiklo specialybę. Tai neabejotinai atsispindi jos dabartinėje kūrinių raiškoje – vitražo formų elementarumas padiktavo lakoniškas ir stipriai abstrahuotas formas, o piešinio grafiškumas, detalumas ir dekoratyvumas primena raižinius. Tiesa, daugelis menininkės darbų yra sukurti naudojant piešimo planšetę, kai ekranas tampa virtualiu popieriumi. Būtų galima pamanyti, kad šiuolaikinė medija kiek sumenkina meninį kūrinio lygį, tačiau stebint, kaip virtuoziškai A.Urbutė valdo liniją, nekyla abejonių, jog technologijos pasitarnauja kaip būdas išlaikyti aukštą produktyvumo lygį.
A.Urbutės kūrinių centre atsiduria žmogus – draugai, pažįstami, kasdienybės herojai ir pati kūrėja. Kurdama Borderless podkasto iliustracijas, menininkė pademonstruoja gebėjimą stebėtinai panašiai perteikti realaus žmogaus portretą, bet sykiu ir psichologines jo charakteristikas. Kiekvienas portretas apgaubiamas vizualiais pasakojimais, sukuriančiais dar vientisesnį vaizduojamo žmogaus asmenybės paveikslą.
Vaizduodama žmogaus figūrą, A.Urbutė itin sureikšmina biustą. Būtent pastarasis bruožas susieja menininkės kūrybą su tribal art (genčių menu). Tiek majų, actekų mene, tiek Užsachario Afrikos skulptūrose išskirtinis dėmesys tenka žmogaus galvai, veidai primena kaukes. Tiek A.Urbutės skaitmeninėje grafikoje, tiek senųjų genčių menuose kaukė traktuojama kaip perkeičianti asmenybę, formuojanti identitetą, pakylėjanti iki aukštesnio egzistavimo formos. A.Urbutės kūriniuose nuolat pasikartojantis kaukės motyvas kalba apie vidines ir išorines transformacijas, asmenybės kaitą. Tribal art pastebima ryški formų stilizacija (žmogaus kūno formų išdidinimas) randa atgarsį A.Urbutės kūriniuose. Menininkė nepaiso anatomijos principų, sąmoningai nutolsta nuo realizmo ir logikos dėsnių. Labiausiai sureikšminamas objektas kūrėjos darbuose – galva, neretai įgavusi namo ar laivo pavidalą ir perteikianti aiškią menininkės deklaruojamą poziciją, kad žmogus yra savo ateities statytojas.
A.Urbutės kūrinių plastinė raiška kiek primena XX a. 8–9 deš. Lietuvos vaikų knygų dailininkų, Tyliojo modernizmo atstovų – Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus iliustracijas, kuriose susipina lietuvių liaudies kultūros tradicijos bei moderni vaizdinė forma. Kaip ir B.Žilytė, A.Urbutė kūryboje atsiskleidžia kaip intuityvi kūrėja, darbus pripildanti filosofinių implikacijų, metaforų, subjektyvių išgyvenimų. Šalia jautrios menininkės pusės skleidžiasi A.Steponavičiaus kūrybai būdingas racionalumas ir konstruktyvi piešinio sandara, monumentalios formos, figūrų susijungimas į nedalomą simbiozinį darinį.
Iš pirmo žvilgsnio itin novatoriški A.Urbutės darbai, įsižiūrėjus atskleidžia giliai glūdinčią folklorišką dvasią. Storų linijų ir statmenų brūkšnelių naudojimas yra nuoroda į liaudiškus medžio raižinius, o spalvų deriniai atliepia tautiškus audinius. Lietuvių liaudies primityviojo meno įspūdį A.Urbutės kūryboje stiprina ir statiškos, apibendrintos personažų figūros.
A.Urbutės kūryba formavosi veikiama daugelio meninių krypčių, pasaulėžiūrų, knygų, filosofijos ir psichologijos žinių. Vienas didžiausių menininkės autoritetų – Pablo Picasso. Įkvėptas senųjų genčių mene užkoduoto betarpiško žmogaus ryšio su jį supančia aplinka, menininkas sukūrė savitą, geometrinėmis formomis grįstą meninę kalbą. Šiandien, intelektualiajam primityvizmui priskiriama dailininko kūryba, akivaizdu, kad paveikė A.Urbutės meninę kalbą – kūriniams taip pat būdingas ryškus formų abstrahavimas, dekonstravimas, pagrindinių geometrinių figūrų naudojimas. Pasitelkdama unikalią meninę kalbą, Urbutė paliečia tiek subjektyvias, tiek bendražmogiškas patirtis.
A.Urbutės darbuose jaučiama mistikos dvasia neatsitiktinė. Menininkės domėjimasis dvasinėmis teorijomis ir praktikomis neišvengiamai paliečia ir jos meninę pasaulėjautą. Kūryboje dailininkė apmąsto perskaitytus, pamatytus, išgirstus ar patirtus dalykus. Kaip ir kabaloje (mokslinis dvasinio pasaulio tyrinėjimo būdas), A.Urbutės kūriniuose viskas susiję priežastiniais ryšiais, kiekviena detalė turi savo paskirtį ir vietą. Logiškai apgalvotos kompozicijos tampa pagrindu, ant kurio A.Urbutė stato savo gyvenimą, formuoja pasaulėžiūrą, kelia gyvenimo prasmės, asmens tapatybės klausimus, o žiūrovas nuolat skatinamas įsitraukti lukštenant prasminius kūrinių sluoksnius.
Kūryboje menininkė yra sykiu ir logiška, ir intuityvi. Viena vertus, ji skrupulingai apgalvoja kūrinių kompozicijas, sąmoningai renkasi spalvas, kita vertus, čia pat skleidžiasi itin jautri aplinkai menininkės pusė, kai pasitelkdama gausybę simbolių ir metaforų, abstraktų objektų vaizdavimo būdą fiksuoja pačias subtiliausias dvasines būsenas, tyrinėja žmogaus tapatybės ribas, griauna socialinius stereotipus, kvestionuoja grožio sąvoką. Toks dvilypis yra A.Urbutės menas – šalia griežtumo, šiurkštumo tarpsta švelnumas, o materija pakylėjama iki transcendencijos.
Naujausiuose skaitmeninės grafikos darbuose A.Urbutė dar labiau nukrypsta į abstrakciją. Prieš mūsų akis išnyra monumentalios kompozicijos, kuriose ryškių spalvų ir ekspresyvių formų pavidalu skleidžiasi plati jausmų amplitudė – pyktis, liūdesys, baimė, džiaugsmas, kaltė, gėda, nerimas ir kt. A.Urbutė kone moksliškai tyrinėja vidines būsenas, jų kilmę, siekia suteikti regimą formą nuolat kintantiems dvasiniams išgyvenimams. O žiūrovas, žvelgdamas į pastaruosius kūrinius, patiria terapinį jų poveikį.