Recenzavo Goda Dapšytė
Martyno Aleksos nuotr.
AMŽINYBĖ IR VIENA DIENA
ŽIŪRĖKITE NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE (A.Vienuolio g. 1, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.opera.lt
Vienas iš 100-ojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono akcentų – šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera. Šį spektaklį drauge su jaunosios kartos kompozitore Rita Mačiliūnaite ir šokio dramaturge Ingrida Gerbutavičiūte sukūrė garsus Izraelio choreografas Itzikas Galili.
Šokio opera iš pirmo žvilgsnio neįprastas žanras, tačiau pažįstamas ne tik istorijos tyrinėtojams, bet ir publikai, ir ne tik užsienio, bet ir Lietuvos (bent tris jų yra sukūręs ir dabartinis Operos ir baleto teatro vadovas, kompozitorius Jonas Sakalauskas). Visas šio žanro įmantrumas remiasi vokalo ir judesio derme, arba, kitaip tariant, tai opera, kurioje labai daug šokio, arba baletas, kuriame atliekamos operos arijos. Šiuo konkrečiu atveju šią dvikovą laimi opera.
„Amžinybei ir vienai dienai“ I.Galili kūrė ne tik choreografiją – jis yra ir tekstų, kuriais paremtas visas spektaklis, autorius, taip pat šio spektaklio režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas. Visapusiškas kūrėjas scenoje sukūrė taip pat visa apimantį kūrinį: iš žiūrovų salės netikėtai pakylantys choristai, minios šėlsmas scenoje, (Banksy) mergaitė su raudonu balionu, skaidriu diskantu dainuojantis berniukas, į sceną įriedantis automobilis, kanopomis papuošta deivę įkūnijanti primadona, gausios baleto artistų, kordebaleto, operos solistų, choristų pajėgos, įspūdinga muzika ir mįslingi poetiniai tekstai. Visa tai pasitelkta perteikti tokį įprastą, kasdienį ir kartu be galo komplikuotą fenomeną kaip meilė.
Įdomu, kad spektaklio kūrėjai nusprendė apie šį jausmą kalbėti visų pirma per vienatvės prizmę. Meilė atrandama visų pirma per jos stygių ir ilgesį, o artumas – per atstūmimą. Tad vientiso pasakojimo nevystantis ir meilės pašlovinimu pasibaigiantis kūrinys tapomas tamsiomis spalvomis ir skamba niūriomis intonacijomis.
Viso šio daugialypio ir daugiapakopio „Amžinybės ir vienos dienos“ pasaulio pagrindas – dešimt I.Galili eilėraščių, scenoje virstančių skirtingų abstrakčių veikėjų arijomis ir šokio scenomis. Mistiniame laike ir erdvėje, kažkur ties gyvenimo ir amžinybės riba vykstančios žmogiškosios meilės ir prasmės paieškos čia derinamos su labai racionaliomis mizanscenomis ir konkrečiais judesiais.
Stebina tai, kad įdomiausios ir gyviausios, mus supantį pasaulį labiausiai atspindinčios spektaklio scenos – tai atsikartojantis minios maištas (nors choreografine prasme tai ir nėra labai įmantru). Nematyti, už ką (ar su kuo) kovoja (spektaklio finale atskleidžiami užrašai įvairiomis pasaulio kalbomis liudija vienatvę ir meilės amžinumą) didžiulė, visą sceną užpildanti, įvairiausias amžiaus grupes ir socialinius sluoksnius savyje talpinanti minia tarsi amžiais atsikartojančio pokyčio galimybes, gyvą judėjimą, geresnio rytojaus (mergaitė su balionu) siekiamybę.
Kaip ir dera solidžioms progoms skirtiems kūriniams, šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ – visa apimantis kūrinys tiek formos tiek ir gvildenamų amžinų motinas, tėvus, vaikus, mylimuosius, pagyvenusius ir vaikus apimančių ir įtraukiančių temų prasme. Tik kiek gyvybės savyje talpina monumentalios formos, čia jau kitas klausimas.
Rekomenduojama poezijos gerbėjams.
Nerekomenduojama grynųjų žanrų šalininkams.
Donato Stankevčiaus nuotr.
PAVOJINGI RYŠIAI
ŽIŪRĖKITE NACIONALINIAME KAUNO DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaune)
Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt
Kas yra pavojingi ryšiai XXI a.? Tarnybiniai romanai – faktiškai legalizuoti (jei reikia, gali būti apsprendžiami darbo sutarčių ir kitų dokumentų), jaunos mergelės vis dažniau pačios ima vilioti tuos, kurie jas domina, visuomenėje iš esmės priimamos visos neformalizuotų (nes „santuoka – šventa“ ir visa kita) santykių rūšys. Tad kuo gi galėtų būti aktualūs intymūs visuomenės grietinėlės žaidimai, aprašyti XVIII a. pabaigos prancūzų karininko Pierre‘o Choderlos de Laclos romane „Pavojingi ryšiai“? Ogi nepakitusiais lyčių santykiais visuomenės veidrodyje.
Tikriausiai todėl, cituodamas Jono Vaitkaus spektaklį „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, sceną nuo publikos, o publiką nuo scenos vieline tvora atitvėrė režisierius Agnius Jankevičius, Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje interpretuodamas jau minėtu romanu paremtą Christopherio Hamptono pjesę. Savaip dar supaprastinęs kai kurias siužetines linijas A.Jankevičius kalba (faktiškai kaip visada) apie visuomenę ir jos dvigubus standartus. Šį kartą moralinius.
Melodraminio pasakojimo siužetas gana paprastas: pora aukštuomenės veikėjų – Godos Piktytės Ponia Mertėj ir Vaido Maršalkos ponas Valmonas – dėl keršto ir pramogos nusprendžia sužlugdyti porą jaunų merginų. Kaip jas sužlugdyti? Suviliojant! Ir tik nesakykite, kad dabar jau tai taip nebūna, ką jau čia sužlugdysi, kai pilni socialiniai tinklai ir vaizdo kanalai savanoriškai teikiamo, įvairiausiai intymaus turinio. Tačiau prisiminkime dar neseniai visus taip audrinusį #MeToo. Ir vaizdas keičiasi. XVIII a. moralės standartai ir vėl mums tinka ir patinka. Skausmingame monologe G.Piktytės Mertėj, įsikibusi į tvoros virbus, pasakoja apie priverstinį moterų sumanumą ir apdairumą, bei nenugalimą (a)moralinę vyrų viršenybę, ir jos žodžiai suskamba skausmingai aktualiai: „Sužlugdyti mus galite kada užsigeidę – demaskavę jus mes ne tik nieko neišlošiame, mes keliame jūsų prestižą.“ Ir prieš akis iškyla populiaraus žurnalo viršelis, jo herojus ir publikaciją sekęs pavėluotas leidėjo atsiprašymas (ir dar keletas kitų epizodų). Kai kurie dalykai, pasirodo, nesikeičia.
Tačiau spektaklis jokiu būdu nesiūlo žaidimo į vienus vartus. Moterys viena kitą niekina čia tiek pat, kiek ir vyrai. Steriliai baltoje svetainėje, kurios puošmena, aukštos moralės garantas – kryžius su Nukryžiuotuoju (scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė), vyksta ir intrigos, ir meilės prisipažinimai, ir vilionės, ir pamaldžiosios paniekinimas. O šios svetainės fone į žiūrovus nuolat žvelgia stilizuotas Valmonto portretas su tokiu pažįstamu (visomis prasmėmis) šūkiu „Yes, we can!“ Visuomenės modelis sutraukiamas ir nagrinėjamas čia pat. Tačiau nepamirštant atsargumo priemonių: tvora apsaugo surinktuosius egzempliorius ir nuo puolimo, ir nuo pabėgimo. Tačiau taip pat ir parodo, kad išeičių nelabai yra.
Lietuviškasis spektaklis baigiasi ne ten ir ne taip, kaip prancūziškasis pasakojimas: pavojingai žavus ir šunsnukiškai ciniškas V.Maršalkos ponas Valmontas ne žūsta, o, atvirkščiai, atsegtu klynu iškeliauja teigdamas, kad gali sau leisti, ką nori (ir vėl prieš akis iškyla lietuviškojo #MeToo antraštės, herojai, viršeliai ir jų (abiejų pusių) likimai). Taigi, išvada paprasta, bet nemaloni: pavojingi ryšiai vis dar tyko jaunų, ir ne tik, vyrų ir moterų. O kai kas vis dar gali sau leisti, ką nori, abipus tvoros.
Rekomenduojama manantiems, kad lyčių lygybės klausimas jau išspręstas.
Nerekomenduojama besitikintiems lengvos melodramos ar filmo atkartojimo.
Lauros Vansevičienės nuotr.
AŠ NIEKO NEATSIMENU
ŽIŪRĖKITE VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.vmt.lt
Vilniaus mažasis teatras – tai visų pirma aktorių teatras. Tai pabrėžia ir naujausia šio teatro premjera – režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklis „Aš nieko neatsimenu“. Tai šiuolaikinė garsaus XX a. amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio (kas nežino – trečiasis Marilyn Monroe vyras, Pulitzerio premijos laureatas, kuris kadaise lankėsi Lietuvoje ir žiūrėjo Eimunto Nekrošiaus spektaklius) 1987 m. sukurtos pjesės interpretacija. Tik gal šiuolaikiškumo joje labiausiai ir pritrūksta. Turiu omenyje ne inovatyvius sprendimus ar drastiškas interpretacijas, o artumą gyvenimiškai realybei, esamajam, o ne menamam kiekvieno mūsų laikui.
Scenoje – stilizuotas viengungio būstas, nuo nepriežiūros ir užmaršties papilkėjusiais paviršiais (scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis). Buitį nuo besirenkančių žiūrovų dengia skaidri ekrano skraistė, ant kurios matyti režisieriaus pamėgta citata, nurodanti, kad veiksmas čia bus pagrįstas prisiminimais, teatru ir meile. Taip ir yra: kameriniame spektaklyje gvildenamos dviejų pagyvenusių žmonių būsenos. Karjerą baigęs ir podagros varginamas, todėl beveik visą laiką už stalo prasėdintis Gedimino Girdvainio Leo prisimena ir scenoje gyvai bendrauja su savo geriausio draugo našle, Gintarės Latvėnaitės kuriama Leonora.
Jie susitinka kas vakarą: jis gyvena prisiminimais, ji – nieko neatsimena, jis džiaugiasi gyvenimo pasiekimais, ji gailisi beprasmio gyvenimo, o viso kito neatsimena, jis metė gerti, ji – antiverygiškai tuština jo alkoholio atsargas ir to neatsimena. Kodėl ir kaip susiklostė jų susitikimų rutina, kodėl ji nieko neatsimena (tai išgyvenimo taktika ar demencijos simptomas?), kodėl jis ją nuolat atsimena, – klausimai, į kuriuos spektaklis neatsako. Vietoje to stebime du vienišus, vienas kitą jau mintinai išmokusius žmones, besierzinančius vienas nuo kito, bet nebeturinčius į ką kitą atsigręžti. Jų pokalbiai gana paprasti, buitiniai, romantizuojami prisiminimų šviesos.
Čia nėra realių konfliktų, tik nesusikalbėjimas ir pakeltas tonas, teatrališki gestai ir keletas kinui būdingų mizanscenų. K.Glušajevo kūrybai būdingas pasitikėjimas aktoriais klesti ir šiame spektaklyje. Tačiau ši taktika turi ir savų pavojų, pavyzdžiui, užsiliūliuoti teatrališkume ir romantiniais viražais užtušuoti realybę, kuri iš esmės arba jau yra artima, arba būtinai bus artima kiekvienam sėdinčiam salėje. Nenuostabu, kad ši Leonora nieko neatsimena, ji vaidina svaiginantį (tiesiogine to žodžio prasme) savo pačios vaidmenį žvelgdama į senatvės atspindį lange.
Režisierius leidžia sau prabangą suteikti laiko ir aktoriams, ir jų personažams, ir žiūrovams, pauzėse leisdamas tiesiog pabūti, apsvarstyti, nuklysti į savas mintis ir parklysti atgal. Tačiau, paradoksaliai, čia pat, nepaisant iš pirmo žvilgsnio ramios ir neįpareigojančios spektaklio atmosferos, režisierius vis dėlto labai nepasitiki žiūrovais. Jiems neleidžiama patiems susivokti ir primygtinai nurodoma, kad scenoje vykstantis veiksmas – tai prisiminimai, žvilgsnis prožektoriaus tiesmukai kreipiamas link konkrečių, ženklais tampančių objektų ir pan. Taigi žiūrovams neleidžiama interpretuoti, svarstyti ar (ne)pastebėti. Akcentai sudėlioti ir nevalia nuo jų nukrypti.
Rekomenduojama norintiems diskusijoms neįpareigojančio vakaro teatre.
Nerekomenduojama vertinantiems interpretacijos laisvę.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
12 GRAMŲ Į ŠIAURĘ
ŽIŪRĖKITE VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilnius)
Repertuarą sekite www.vmt.lt
Jaunasis aktorius, režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus pastaruosius kelerius metus su pirmaisiais kūrybiniais bandymais keliauja per skirtingus Lietuvos teatrus. Naujausias jo darbas – „12 gramų į šiaurę“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Šį spektaklį galima įvardyti kaip antrąją jo debiutinio darbo „Neišmoktos pamokos“ (2016 m., „Menų spaustuvė“) seriją. Čia taip pat veikia ketvertas jaunuolių, prie mikrofonų pasakojančių ir iš naujo išgyvenančių patirtas istorijas, o jiems scenoje gyvai akompanuoja muzikantai. Tik pamokų šį kartą jiems nepavyksta išmokti ne mokykloje, o gyvenime.
Scenoje – keturi mikrofonai, keletas odinių fotelių, sofa ir vazoninių augalų džiunglės už vitrininių langų (scenografė Barbora Šulniūtė). Tai užmiesčio sodyba, arba šio spektaklio herojų šiaurė – priebėga nuo itin sėkmingų karjerų ir beprotiškos gyvenimo skubos, kurioje gramais skaičiuojamus vakarėlius rengia ketvertas jaunuolių: Indrės Patkauskaitės Ema, Pauliaus Markevičiaus Martynas, Gintarės Latvėnaitės Laura ir Tomo Rinkūno Lukas. Dėl minėtųjų gramų viskas čia ne iki galo aišku, šiek tiek miglota, tarsi mėginant prisiminti audringą savaitgalį. Čia nuolat švenčiami gimtadieniai (kiekvienas spektaklio epizodas – vis kito veikėjo gimtadienis), ir kiekvienas iš jų pasibaigia mirtimi. Tiesa, miršta ne vienas iš ketverto, o penktasis, taip scenoje ir nepasirodantis Nojus (lyg koks Kenny iš „South Park“).
Įstrigę kažkur tarp „Švilpiko dienos“ (1993 m. filmas) ir „Matrioškos“ (2019 m. serialas), svaigindamiesi įvairiomis formomis ir formatais, jaunuoliai vis grįžta prie santykių aiškinimosi ir meilės daugiakampių formavimo. O visa kita daugiau ar mažiau nesvarbu. Mirtis taip pat. Mirtis – tik nejauki aplinkybė, kurią nuveja naujas vakarėlis. Nes svarbiausia, kad scenoje – geras tūsas, gyvai miksuojamas bytas, mikrafai ir čiotki aktoriai. Niekas čia iš esmės nesikeičia ir niekur nejuda. Veikėjai, vis apsikeisdami vikipedinėmis žiniomis, klajoja savo nuo realybės nutolusiose būsenose ir jausenose, tad juos ištinkantys gyvenimiški sukrėtimai (išdavystės, nusivylimai, neplanuotas nėštumas, abortas) čia tik poetiniai pasakojimai ir abstrakcijos, tarsi susapnuoti.
Tiesa, iš visų mirties variacijų spektaklyje išskiriama savižudybė, sukelianti stipriausias ketverto reakcijas ir dramatiškiausiai pažymima scenoje. Toks spektaklio autoriaus pasirinkimas kelia šiokį tokį nerimą dėl galimo tokių akcentų perskaitymo ir jo poveikio. Išėjus po tokio finalo vestibiulyje pasitinkanti butaforinė urna su gimimo ir mirties datomis sukelia klausimų apie tokių manipuliacijų jautriomis temomis tikslingumą ir kūrybinę atsakomybę.
Tūso atmosferą scenoje sėkmingai kuria ir spektaklio ritmą palaiko elektroninės muzikos duetas „Black Water“, o aktoriai scenoje taikliai įkūnija nesunkiai atpažįstamus jaunuosius šiuolaikinių biurų gyventojus (kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė-Utalla). Atlikėjai apskritai yra stiprioji šio spektaklio pusė. Puiki muzika ir azartiški, energingi ir puikiai prisitaikantys aktoriai skatina pasilikti šiame vakarėlyje iki galo, nors tenka pripažinti, kad šis vakarėlis vis dėlto gerokai užsitęsia.
Rekomenduojama tikintiems sunkiuose vakarėliuose gimstančia filosofija.
Nerekomenduojama tiems, kuriems nelabai rūpi apsvaigusių jaunuolių būsenos.
){kind=link}