Rašė Jonas Braškys
AURUM MILES
SHAMBOLIC MIND
Blindetonation
MENTAL STATE
Esthetique Records
Aurimo Milešino vardą pirmą kartą išgirdau radijo bangomis, kai jis radijo stotyje „Opus“ buvo pristatytas kaip su japonų leidybos kompanija sutartį pasirašęs muzikantas. Iki tol man visai negirdėtas (taip dažnai nutinka su labai defragmentuota elektroninės muzikos scena) kūrėjas kukliai pasakojo apie savo pasiekimus, tačiau, paklausius praėjusių metų pabaigoje išleistą „Shambolic Mind“ bei pas prancūzus įrašytą ir šiemet pasirodžiusį „Mental State“, galima sakyti, kad tai tvirtą muzikinę poziciją turintis muzikantas. Jo technomuzika, sumaišyta kartu su tamsiu sulėtintu disko, nors ir neskamba revoliucingai, labai užtikrintai atskleidžia muzikines linijas, kurios veda šį muzikantą į priekį: monotoniškas ritmas, metaliniai klavišiniai, neemocingi balsai. Tai šalta muzika, skirta ne šokti, bet svyruoti ir kinkuoti galva, slepiant ją po juodu gobtuvu ir nekreipiant dėmesio į nieką. Labai džiugu, kad joje aš išgirdau dabartines elektroninės muzikos madas, lyg „Aurum Miles“ bandytų jas atliepti, bet jokiu būdu nekartoti, lyg jis sėdėtų viename laive, o ne savo kuklia valtele stengtųsi ką nors pasivyti. Iš kitos pusės, „Aurum Miles“ yra labai lengvai klausomas – šie du EP išties turi daug potencialo tapti stipriais hitais, juose yra pakankamai paprastumo ir prieinamumo, tai leidžia Aurimo muziką vadinti tiek nišine, tiek ir, gerąja ta žodžio prasme, masine. Todėl šie mini albumai nevirsta kažkokia pretenzija, bandymais pasirodyti ir pasipuikuoti. Tai tiesiog du įdomūs ir solidūs EP, kuriems nereikia ypatingo pasirengimo. Dabar tereikia tikėtis, kad juos išgirs reikiami žmonės ir „Aurum Miles“ galės savo kūrybai atsidėti dar labiau.
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)
OMERTA
TRAUKA
Hype Label
Dar vienas lietuviško repo albumas ir dar viena iškankinta lyrinio subjekto kelionė… Pripažinkite, kad tai girdėjote gausybę kartų jau gausybę metų iš gausybės reperių. „Omerta“ savo ketvirtuoju albumu neišradinėja dviračio, o jį pasiėmusi vėl aria tą pačią vagą, tad mums ir vėl reikia klausyti visiškai nekonkrečių, tačiau kupinų šablonų ir klišių išgyvenimų su nieko nereiškiančiais epitetais bei palyginimais ir nieko nesakančiais tekstais, kurie kartais net nesirimuoja. Ir dar nežinia kiek kartų šitos ašarų pakalnių odės yra girdėtos (su kiekvienu tokiu albumu vis labiau man ima patikti „Flying Saucer Gang“). Nepriimti šį albumą reikštų nepriimti lietuviško repo identiteto, bet kai tas identitetas atsiskleidžia kaip prasta beletristika, ypač turint omeny, kiek Lietuvoje yra gerų poetų, kitų žodžių pasirinkti neįmanoma. Todėl galiausiai lieka tokios frazės, kaip „vidiniai kolibriai“, „tarp korio ir bičių“, kurios neturi jokio konteksto ar atpažįstamumo, lyg reperis bandytų pasakyti kažką gilaus, tačiau galiausiai paskęsta šaukšte sriubos. Vis dėlto nereikėtų visko tapyti vien pilkomis spalvomis, nes, pavyzdžiui, kūrinio „Laisvė – nuodai“ (iškart prisiminiau grupę „Dustas-Nuodai“) instrumentalas pagaliau parodė, kad reperiai gali ir pasidžiaugti, o ne tik demonstruodami egzistencinę kančią grąžyti rankas, o krepšiniui skirta „Tik aukštyn“ bent šiek tiek keičia bendrą darbo temą. Visa kita – seniai pažįstama, žinoma, kartota, minėta, repuota, išrepuota, perrepuota ir galiausiai nurepuota. Ir, deja, netraukia, nes tai jau praeities muzika. Laukiame jaunimo atsako.
48/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)
PALMĖS ŽIEDAS
FUTURA
Self-released / Partyzanai Pop
Net sunku patikėti, kad dešimtasis dešimtmetis – jau tikrai istorija, o ne tik ką prabėgęs laikas. Bet, deja, ar valio, taip yra, ir „Palmės žiedas“, šį teiginį patvirtindamas, kala užtikrintą vinį į nostalgijos karstą, skatindamas mums palikti šį kapitalizmo džiunglių lavoną ramybėje, na, o jei nesinori, tai bent jau pažvelgti į jo palaikus per sveiką ironijos prizmę (beje, daug sėkmingiau nei kultinė MO paroda). „Futura“ sudeda viską, kas buvo geriausia ir blogiausia (šiek tiek) devintajame ir (ypač) 10-ajame dešimtmečiais, ir visa tai daro su tokia gera humoro doze, kad iš jo lūpų sklindančios banalybės ir per gerklę lendantys mažybiniai žodeliai galėtų bet ką suvimdyti, jeigu nesuprastum, kam jie ar kad be jų tiesiog neįmanoma. Taip, tokio gilumo muzika tuomet skambėjo ir tokio gilumo muzika (ypač gilūs tekstai – aut. past.) skamba ir dabar. Vis dėlto, sėkmingai pašiepdamas klišes, „Palmės lapas“ nepamiršta, kad juokas juokais, bet muzikos reikia. O muzikinis apipavidalinimas irgi dvelkia jau prarastu laiku: plokščias ir netgi primityvus skambesys, nelabai išraiškingos ir elementarios melodijos sukuria tinkamą rūbą šiam hedonistiniam paradui, kuriame mėtomasi sparnuotomis frazėmis be prasmės. Ir ši traukimo per dantį plejada niekaip neatsibosta, nes bet kokiai nostalgijai yra labai naudingas šaltas dušas ir spyris į subinę. O ir šiaip nuo to laiko jau prabėgo trisdešimtmetis ir, pasak vieno filosofo, kalbėjusio apie laikmečių ratus, pats laikas pažvengti iš lenarų, kengurasų, auskarų su kryžiukais ir kepurių su auskarais. O paskui – sveikas pliūchas palmės žiedu per veidą.
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“)
ZOOM SOUTH
GRAVITY DOES NOT EXIST
Self-released
Iki pat dabar grupė „Zoom South“ man yra mistinė. Luko Misiūno ir Martyno Kinkos duetas man pirmąkart apsireiškė pavadinimu „Zoom“ ir niekaip rimtai nevertintinu „Visagaliu“, tačiau dabar grupės pavadinimas pailgėjo, muzika pakito ir priešais mūsų akis ir ausis – įdomus elektroninės muzikos projektas, kaip dabar populiaru, įkvėpimo besisemiantis iš paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio, ypač – iš reivo kultūros. Iš viso to – nors ir chaotiškas, tačiau nemažai žadantis mini albumas, kuris, nors savaime neskamba itin ypatingai, žada iš šio dueto įdomių dalykų. Paleidus „Gravity Does Not Exist“ apima nedidelis garsinis deja vu – vienu ar kitu momentu vis išgirsti tai „Prodigy“ plastiką, tai „Orbital“ mechaniškumą, tai dar kokį akordą, kuris buvo taip būdingas 10-ajam dešimtmečiui. Malonus įspūdis vis išlieka, tačiau iki visiškos pilnatvės dar pritrūksta – galėčiau sakyti, kad „Zoom South“ vis dar yra eksperimentų stadijoje (arba jie tiesiog be didelės parkės kuria, klijuoja, deda), todėl, kaip minėjau, pats darbas neturi svarbaus sukauptumo ir vientisumo. Kūriniuose lyg ir labiau valdo amato išmanymas, tačiau EP pritrūksta bent jau konkretesnio viršuždavinio, kuris leistų duetą tiksliai identifikuoti. Dabar susidaro įspūdis, kad albumas yra labiau panašios estetikos ir skambesio dainų rinkinys, skirtas pareikšti apie save pasauliui. Pasauliui apie save pareikšta, dabar telieka laukti, ką pasaulis pasakys. Vis dėlto aš nenorėčiau, kad „Zoom South“ pradingtų, pasibaigus entuziazmui. Čia gali būti labai įdomus dalykas.
71/100 („Spotify“, „Pakartot“)
KRISTIJONAS RIBAITIS
PRELIUDAS
Self-released
Į naująjį Kristijono Ribaičio EP iš pat pradžių žiūrėjau labai įtariai – dar vienas jaunuolis nori tapti naujuoju Andriumi Kaniava ar Sauliumi Mykolaičiu, iš esmės darydamas lygiai tą patį, ką jau prieš 50 metų darė Vytautas Kernagis. Pirmieji įrašai tai ir rodė, tačiau „Preliudas“ savo skambesiu tėškė kaip skuduru per veidą. Šis mini albumas – tai pareiškimas. Pareiškimas, kad dainuojamoji poezija nebūtinai turi būti saldus ir melancholiškas gitaros pabrazdinimas su neblogais savais ar dar geresniais poetų tekstais. Pasitelkęs elektroniką, K.Ribaitis su mini albume skambančiais trimis kūriniais drąsiai žengia į priekį: tai ekspresyvus, eksperimentiškas ir įvairus darbas, kuris parodo tą kelią, kuriuo aš nuoširdžiai linkėčiau atlikėjui žengti. Nebeliko sentimentalumo ir perdėto dvasingumo, lydėjusio bardus visą laiką, – K.Ribaitis kuria dainuojamąją poeziją šiandienai, šiandieninėms aktualijoms ir šiandieninėmis priemonėmis. Ir nors temos išlieka daugmaž klasikinės (vyno pagėrimas, kasdienybės trapumas ar dvasiniai dalykai), visą grožį sukuria puikios aranžuotės. Dėl to šviežiai suskamba ir tikrai geri tekstai, todėl „Preliudas“ man virsta vis labiau klausomu ir vis labiau atrandamu įrašu. Vos trimis kūriniais kūrėjas atskleidė savo potencialą ir ambiciją būti daugiau nei trijų akordų brazdintoju, todėl dabar turėtų būti labai įdomu. Kaip ir minėjau, labai linkėčiau Kristijonui negrįžti prie senų ginklų, tegul jie rūdija kur nors kamputyje (vis tiek koks aktorius ar filologas juos tikrai priglaus), o nerti į elektroniką visa galva. Ten jo reikia, ten jis gali skleistis, ten jis yra įdomus. O šitas darbas vertintinas kaip preliudija į tikrai įdomią karjerą.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)
){kind=link}