Rašė Lina Simutytė
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Artėjant Tarptautinei teatro dienai, kalbuosi su Apeirono, Oskaro Koršunovo ir Klaipėdos jaunimo teatro aktore Kristina Švenčionyte, kuri taip pat yra viena „Blunkančios sofos“ bendraautorių.
– Genties čiabuvė, motina, vaikas, ligonė, dukra, laukinė moteris, stoikas, ūmėdė, gatvės ir flamenko šokėja, bildukas, deivė, klounas, smuikininkė, tarnaitė, aktorė, pasiruošusi įrodinėti savo teisę būti scenoje, ir daugybė kitų – sukūrei per 50 vaidmenų teatre ir kine. Kurie tavyje paliko giliausias žymes ar randus, buvo artimiausi gyvenimo būdu, požiūriu?
– Matyt, kad artimiausi dabarties momentu ir yra tie, kurie dar gyvi. Nors patirties prasme nemirė nė vienas mano personažas. Kiekvienas jų po truputį mane nusluoksniuoja – padeda nusimesti baimių, kompleksų, nepasitikėjimo, susikaustymo lukštus, priartėti prie grynesnės, laisvesnės savęs. Taip visi personažai ir išgyventos patirtys juos kuriant lieka manyje, keičia. Mano dėstytojas prof. Valentinas Masalskis vis mėgdavo kartoti frazę „kelias padaro einantįjį“. Manau, kad dažnai mes pervertiname savo reikšmingumą, galvojame, jog daug ką padarome patys, o iš tikrųjų juk žmonės, įvykiai, aplinka keičia. Kelias keičia. Manau, kad tiksliau būtų sakyti, jog gyvenimas nugyvena mus, o ne mes jį. Kaip ir mano personažai kuria mane, o ne aš juos. Todėl išskirti vieną ir sumenkinti kitus negalėčiau. Galiu tik džiaugtis patirtimis ir išgyvenimais, kuriuos patyriau kurdama.
– Viename interviu prisipažįsti, kad sudėtingiausias iššūkis tau kaip aktorei – susitarimas su pačia savimi. Šis teiginys taip pat leidžia manyti, kad esi kontroversiška asmenybė – kitaip tarsi neturėtum su savimi tartis, diskutuoti ar ieškoti kompromisų. Kokie vidiniai personažai tavyje dažniausiai konfliktuoja?
– Šiuo metu skaitau Fernando Pessoa ,,Nerimo knygą“, jis labai tiksliai rašo: ,,Egzistuoti – tai neigti. Kas šiandien esu aš, gyvenantis šiandien, jeigu ne paneigimas to, kuo buvau vakar, kas buvau vakar? Egzistuoti – tai paneigti save.“ Tad ir aš, kiekviena dieną save iš naujo paneigdama, bandau susitarti su savim, negailėti vakarykštės savęs, paleisti ją ir priimti naują, šiandienę. Kasdien iš naujo ieškau ne kaip neigti vakarykštę Kristiną, o kaip teigti šiandieninę, mokausi lengvo budistiško savęs ir aplinkos priėmimo bei paleidimo, o tai ne visada yra lengva užduotis.
– Iš vieno mūsų susitikimo įsiminiau frazę, kurią norisi patyrinėti išsamiau. Tą vakarą kalbėjomės su vienu menininku ir jis pasakė: „Tam tikra prasme visi poetai yra iškamšos.“ Į jo žodžius lakoniškai atsakei: „Aktoriai irgi.“ Jei teigtume, kad iškamša yra oda, užpildyta kokia nors medžiaga, kuo iškimšta būtų tavoji?
– Kiek plačiau kontekstualizuojant to vakaro pokalbį – mes iškamšos, nes veikiame taip, kaip veikia mus, iš esmės nesukuriame nieko naujo, tik perfiltruojame gyvenimą. Štai kas yra visi menininkai – gyvenimo filtrai! Jei, pavyzdžiui, poetui einant gatve atsirišo batas, tuo metu jis pasilenkė ir rado nukritusį laimingą loterijos bilietą – jis tai aprašys eilėraštyje ir tai bus pasekmė to, ką su juo nuveikė gyvenimas. Taip pat ir aktorius personažą kuria iš tų resursų, kurie susikaupė jo viduje – gyvenimui jį veikiant. Nepamirškime, kad aktorius ne tik kuria, bet ir atlieka, o kartais net ir nekuria, tik atlieka, jei dar ir prastai atlieka, tai tokiu atveju jis blogąja prasme yra iškamša.
Meno kūrinį galėčiau pavadinti išnara – forma, į kurią kiekvienas gali įsivilkti ir kiekvienąsyk, priklausomai nuo dėvinčio, ji atrodys vis kitaip. Tiek poezija, tiek teatras, tiek bet koks kitas menas šiuo atžvilgiu yra kažkieno jau išnešiota, išjausta, išgyventa išnara, kurią žiūrovas / skaitovas matuojasi. Mano iškamša yra užpildyta melancholiškai destruktyvios gyvenimo egzistencijos pajauta ir postapokaliptinės dichotomiškos nuojautos šešėliu (šypsosi).
– Kurdami iškamšas taksidermistai nudiria odą nuo negyvo gyvūno, o tada ją iškemša taip, kad ši atitiktų to gyvūno formą. Tam, kad suteiktum formą, neišvengiamai turi susidurti su tuštuma, todėl man taksidermistai primena savotiškus Nieko alchemikus. Kokia taksidermistė esi tu ir koks tavo santykis su tuštuma? Ar formos užpildymo procesui pakanka vien tavo pačios rankų, ar taip pat svarbi išorinė pagalba – kolegų, partnerių, mokytojų?
– Neseniai vienoje laidoje Nijolė Oželytė dalijosi mintimis apie populiarius nūdienos šūkius ,,Mylėk save!“, ,,Ieškok savęs!“ ir t.t. Ji pabrėžė, kad pasižiūrėjusi į savo vidų gali rasti tik tuštumą, nes be kito tu esi tuščias ir ką gi tuomet mylėti tame tuščiame viduje? Visiškai sutinku. Myliu vienatvę, man ji – neišvengiama sielos higienos dalis, bet puikiai suvokiu ir tai, kad savimi tampu, save kuriu ir su savimi susipažįstu tik susitikdama su kitu. Tad mano tuštumą užpildyti ir turinį įpūsti, be abejo, padeda bendražygiai, kolegos, mokytojai, supantys mane, taip pat menininkai, su kuriais (kartais netgi ir mirusiais) bendrauju per jų kūrybą.
– Po spektaklio „Aš, Fojerbach“, kuriame atlieki pagrindinį vaidmenį, vyko diskusija. Jos metu buvo svarstoma žmogaus vienumos baimė – tada, kai liekame vieni, dar labiau priartėjame prie savasties. Šia tema taip pat kalbėjome ir „Blunkančios sofos“ renginių metu, tačiau labiau nagrinėjome vienumos poreikį, kylantį rašant. Būdama aktore, esi nuolat supama ne tik žmonių, bet ir kuriamų vaidmenų bei konfliktų. Kaip gyvendama aktyvų socialinį, kultūrinį gyvenimą susitari su savimi? Ar triukšmas netrukdo?
– Norint tartis su savimi, iš pradžių reikia save identifikuoti – atskirti nuo aplinkos, jausti savo ribas, atpažinti asmeninius poreikius ir atskirti juos nuo aplinkos poreikių. Skamba paprastai, bet praktiniu lygmeniu tai ne visada lengva. Gera kartais panirti į šurmulį ir triukšmą, lygiai taip pat gera grįžti į vienatvę ir tylą. Filosofas, mano labai mylimas ir gerbiamas prof. Algis Mickūnas savo knygoje ,,Summa erotica“ kalbėjo apie tragišką įtampą tarp vienatvės ir susiliejimo su aplinka, atsiskyrimo ir susijungimo, kuri nuolat tvyro žmoguje. Mes trokštame prarasti save, ištirpti visatoje, ištirpti kitame, po to lygiai taip pat trokštame vėl sugrįžti į save. Manau, kad tai yra žmogiškasis kodas, besiskleidžiantis įvairiais lygmenimis – nuo fiziologinio iki dvasinio. Netgi visas mūsų kūnas surėdytas iš daugelio susitraukimų – susitikimų ir išsiskyrimų: pulsas, kvėpavimas, širdies dūžiai – priartėjimas ir atsitolinimas – tokiu būdu egzistuoja gyvybė.
– F.Skarderudo knygoje „Nerimas. Klajonės po modernųjį aš“ aprašoma psichologės patirtis. Ji konsultuoja išskirtinai artistiškas asmenybes, kurios kenčia nuo šlovės priklausomybės. Anot jos, didžioji dalis pacientų susiduria su tragizmu rampų šviesoms užgesus, o šią priklausomybę sieja tiek su narcisizmu, tiek su paprasčiausiu noru patikti, kuris lemia daugelį mūsų veiksmų. Kiek tau artimas išorinio patvirtinimo siekis? Ir ar tikrai rampų šviesoms užgesus vyksta tragiški dalykai?
– Baisūs. Žiaurūs. Katastrofiški. Namie turiu prožektorius, kurių šviesoje miegu, ir samdausi publiką, kad stebėtų mano miegą, kitaip virstu vilkolakiu ir geriu kraują. Kiti kolegos taip irgi daro. Juokauju. Žinoma, gera, kai kitiems šalia tavęs gera. Gera, kai jauti, kad tikrai veiki žiūrovą. Tada aplanko pojūtis, kad galbūt nedirbi beprasmiškai (nes dažnai atrodo ir kitaip). Ir tikrai patinka patikti. Bet kadangi suvokiu, kad visgi nesu kupiūra, o tik mergina, tad ir nepersistengiu norėdama patikti visiems.
– Tiek kurdami vaidmenį, tiek nuo jo atsiribodami aktoriai remiasi technikomis, kurios padeda išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp gyvenimo ir darbo. Ar naudojiesi šiomis technikomis ir atskiri gyvenimą nuo darbo? O gal labiau pritartum Česlovo Lukensko žodžiams, kad „Į klausimus „ar gyvenimas yra meno kūrinys, ar meno kūrinys yra gyvenimas?“ nėra atsakymų“?
– Atskiriu personažo mąstymą ir savo mąstymą, nepainioju personažo gyvenimo su savo gyvenimu, antraip, manau, tai jau būtų psichinė negalia. Nors kartais pasitaiko sutapimų, ištartų tų pačių frazių ar įvykusių identiškų įvykių. Schizmos emociniame lygmenyje nėra – personažo emocijos yra mano emocijos, aš jas išprovokuoju, jas valdau, jos yra tikros, mano, ir kūnas į jas reaguoja kaip į autentiškas mano patiriamas emocijas. Skirtumas tik tas, kad spektaklio metu emocijas išprovokuoju specialiai, jas kontroliuoju ir jomis žongliruoju, o mano personažas yra jų užvaldytas. Po spektaklio pulsas padažnėja, adrenalinas ir kraujospūdis pakyla, tad reikia šiek tiek laiko nurimti ir leisti emocijoms galutinai išsigaruoti. Tačiau paties gyvenimo ir darbo neatskiriu. „Štai dabar einu gyventi!, o dabar aš negyvensiu, dirbsiu!“ – ne, taip nėra. Man patinka tai, ką darau, ir tai yra mėgstama mano gyvenimo dalis.
– Grįžtant į pokalbio pradžią norisi prisiminti susitapatinimo galią tavo asmenybės kontekste. Uraganas, viesulas, ąžuolas, vandenynas, begalybė – su kuriuo objektu, stichija ar reiškiniu tapatinantis neprireiktų pastangų ir užtektų tiesiog būti? Ką tau reiškia „būti“?
– Psichologas, filosofas E.Frommas jau netgi knygos pavadinime ,,Turėti ar būti?“ suponuoja priešpriešą tarp turėjimo ir buvimo. Taigi, aš paprastai išsisuksiu nuo gilaus atsakymo ir pasakysiu, kad ,,Būti – tai ne turėti“. O jei dar prisiminus grupės ,,Kino“ vienos dainos tekstą, iki gana neblogo buvimo užtenka ir cigarečių pakelio kišenėje. O mano atveju – kokio skanaus saldainio, ir buvimas jau geresnis. Iš smulkmenų, matyt, ir susideda tas buvimas. O dėl tapatinimosi su reiškiniais – atsakymas skirtųsi, priklausomai nuo mano gyvenimo etapo, periodo ir to, kokia tuo metu labiausiai besijaučiu esanti. Savęs absoliutinti ir tapatinti su vienu reiškiniu negalėčiau, esu pabuvojusi įvairiais reiškiniais skirtingais gyvenimo etapais. Dabartinis labiausiai būtų viesulinis. Kylantis iš vėjo, kuris yra lengvas, permatomas, skaidrus, besvoris, bet kartu be galo intensyvus, audringas ir šėlstantis.