GLAISTAS
Repertuarą sekite www.operomanija.lt
Ar žinote, kur yra buvusi Vilniaus geto teritorija? Ja daugelis vaikštome kasdien: čia gyvena žmonės, veikia įstaigos, krautuvės ir salonai, žaidžia vaikai. Ir gerai žinančius šią Vilniaus istorijos dalį, ir tuos, kurie tik vadovėliuose apie ją skaitė, artimiau, vienu metu realiai ir virtualiai susipažinti kviečia garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją „Glaistas“.
Daugiau ar mažiau teatralizuoti pasivaikščiojimą su ausinėmis Lietuvoje ėmė plisti gal 2014–2015 m. Vokiečių trupė „Rimini Protocoll“ mūsų sostinei adaptavo miesto ir savęs pažinimo ekskursiją „Remote Vilnius“, po Klaipėdos ir Kauno gatves bei Nidos kopas tebekviečia pasivaikščioti Šeiko šokio teatras. Bene paveikiausios šios ekskursijos yra tada, kai realioje miesto erdvėje stovintiems šiuolaikiniams žmonėms, apsiginklavusiems garso įrenginiais ir ausinėmis, kalbama apie joje gyvenusius ir kūrusius negrįžtamai praėjusio laiko žmones. Būtent tokią patirtį mažoms žiūrovų-dalyvių grupėms siūlo gausi kūrybinė „Glaisto“ komanda.
Kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys iš kasdienių garsų, elektroninių ritmų, senų dainų nuotrupų, muzikinių kūrinių intarpų kuria garsinį kelionės per atmintį, istoriją ir esamąjį laiką foną. Dramaturgo Rimo Ribačiausko klausimai ir getą išgyvenusių ir dabar Izraelyje reziduojančių žydų pasakojimai – integrali šio garsinio audinio dalis. „Glaiste“ nėra nuoseklaus pasakojimo, chronologijos. Čia pasakojimai nutrūksta, kaip būdinga mintims, bandant prisiminti kažką, kas buvo seniai ar per skaudu, kartais pasakojimai tampa dialogu ar net ginču. Kartais lieka tik šiuolaikinio žmogaus keliami klausimai.
Kaip ir daugelis panašaus tipo ekskursijų, „Glaistas“ – itin asmeniška patirtis. Tačiau tam tikrus akcentus joje išskirti galima. Nors vienu iš dramatiškiausių momentų tampa ar galėtų tapti kolektyvinis žvilgsnis į vaikų žaidimų aikštelę, vis dėlto laiko užglaistomų žaizdų fenomeną bene tiksliausiai galima pajusti šiuo metu remontuojamame buvusiame Judenrato (Geto žydų tarybos) pastate. Einant neapšviestais remontuojamo pastato koridoriais, lipant laiptais ir varstant duris galima realiai stebėti, kaip ant namų sienų klojami nauji sluoksniai, kaip išlyginamos ir naujam gyvenimui paruošiamos sienos, kaip kadaise gyvenusių atmintis užklojama glaisto sluoksniu. Visiškai kitokių išgyvenimų sukelia netikėta akistata su vienintele Vilniuje išlikusia Choraline sinagoga. Kad ir kiek kartų pro ją eita ar važiuota, spektaklio kūrėjų sukurtas netikėtumo efektas leidžia ją išvysti tarsi pirmą kartą, suvokti ne tik jos grožį, bet ir svarbą (ir tiems, kurie joje lankosi, ir tiems, kurie ne).
Vis dėlto lokacijų ir garsinės kelionės dramaturgijos ne visuomet išlaiko glaudų ryšį, ne visuomet sukuria galimybių panirti giliau į pasakojimą ar su juo susitapatinti. Tačiau „Glaistas“ – šiuolaikinis pasakojimas, todėl leidžia išlaikyti atstumą, jei jis būtinas. Leidžia rasti sąsajų, jei jų norisi, ar atsiriboti, jei taip priimtiniau.
Tiesa, Vilnius čia – Vilna, ir, sako, ji – labai graži. Buvo ir vėl yra.
Rekomenduojama norintiems atidengti užglaistytus atminties sluoksnius.
Nerekomenduojama kruopščiai vengiantiems nefainų temų.
){kind=link}