Rašė Marijus Gailius
Elena Gasiulytė, Miglė Anušauskaitė
Lietuvos vizionierės
Tyto alba, 2019
Pastaruoju metu pasirodė ne viena reikšminga pažintinė knyga, kviečianti minti pražiūrėtais keliais ir galbūt net žyminti kultūrinį virsmą: Donato Paulausko „Kodėl reikalingi verkiantys vyrai“ permąsto lyčių vaidmenis, Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo „Kabinetas 339“ – žurnalistikos raišką, Mariaus Ėmužio „Partizanė“ – pokario pasipriešinimo reikšmes.
Knygas jungia ne tik autorių dėmesys ir atsidavimas objektui, bet ir asmeniškas, subjektyvus santykis su medžiaga. Tokio artimo ir įtraukaus kalbėjimo svarbiomis temomis trūko. Turbūt neatsitiktinai šitas knygas parašė žanro ir raiškos ribas peržengianti trisdešimtmečių karta – nepriklausomybės intelektualinis prieaugis.
Savo istorinių esė rinkinyje, kitu žvilgsniu įvertindama Lietuvos istorijai ir kultūrai įtaką padariusias moteris, E.Gasiulytė tarsi suteikia teksto herojėms dar daugiau simbolinės galios. Tiesa, tekstų įvardijimas įspūdžiografijomis perteklinis, nes tai daugmaž klasikinės esė, o ir pats naujadaras netikęs. Tekstus atseit išplečiantys Miglės Anušauskaitės atsitiktiniai komiksai ir karikatūros irgi atrodo nebūtini: iliustravimas pagal madą knygą tiesiog nupigina.
Autorė, su knygos herojėmis „susipažinusi“ dirbdama gidės darbą, permąsto dešimties svarbių moterų indėlį Lietuvos istorijai ir, atmesdama nusistovėjusius vertinimus, iš esmės perrašo įprastą naratyvą. Pavyzdžiui, skyriuje apie Boną Sforzą dekonstruoja Barboros Radvilaitės kanoninį vaizdinį: „Labai nemėgstu smarkiai romantizuotų pasakų apie Bonos engiamą gražiausią Lietuvos moterį, tyrumo ir doros įsikūnijimą, patriotę, šalies valstybingumo gynėją, praktiškai kankinę ant mistinio lietuvybės altoriaus. (…) Jai labiau rūpėjo blizgučiai, žirgai, suknelės ir pramogos. Jei Barbora gyventų mūsų laikais, į socialinius tinklus vieną po kitos keltų nuotraukas prie fotosienelių iš visų įmanomų aukštuomenės renginių“ (p. 37).
Nenumanau, ar įmanoma autorės versijas, variacijas ir vizijas kvalifikuotai patikrinti – tai subjektyvus jos požiūris, susidaręs, regis, ne tik išsamiai išstudijavus esamą literatūrą, bet ir išgyvenus su praeities moterimis intensyvų santykį. E.Gasiulytei rūpi tos stiprios asmenybės, kurios nepasidavė primestoms normoms ir liko ištikimos savo principams. Šitaip pati autorė tarytum tęsia ją įkvėpusių asmenybių veiklą, pasiūlydama, kaip viena knygos herojų Sofija Tyzenhauzaitė, „publikai pasimatuoti kitokį, galbūt mažai pažintą moterišką žvilgsnį“ (p. 71).
Marius Ėmužis
Partizanė
Alma littera, 2019
Leidyklos rengiamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas pasakoja apie paauglį Elviną, bandantį išsiveržti iš šiltnamio – rūstaus tėvo valdomo atokaus ūkio. Suvaržyta veikėjų kasdienybė ir dvasia prišaukia didelę nelaimę, kuri netikėtai tampa herojaus vidinio išsivadavimo viltimi.
Romanas iš principo tęsia vargo provincijoje temą, pažįstamą dar iš Žemaitės kūrybos. Žinoma, įterpiama ir šiuolaikinių realijų: patyčios, technologijos, vakarietiška kultūra. Be pirmosios meilės irgi neapsieinama.
Knygą galima perskaityti įvairiopai, vis dėlto ypač prašosi psichoanalitinė prieiga, kuri pasiteisino vertinant ir pirmąją autoriaus knygą „Tobula blyški mėnesiena“. „Šiltnamio“ veikėjas patiria vidinį konfliktą gyvendamas su kontroliuojančiu tėvu ir trokšdamas iš jo įtakos išsiveržti. Istorijos pabaigoje po tėvo netekties veikėjas tarytum pagaliau nuo jo pabėga (įvyksta simbolinis tėvažudystės veiksmas), kartu grįždamas į miestą ir pas motiną (šitaip tarsi išsipildant edipiniam prakeiksmui): „Galbūt jis (tėvas) nujautė tokią baigtį ir norėjo, kad perimčiau vadžias iš jo rankų? Gal todėl ir norėjo, kad būčiau savarankiškas?“ (p. 203).
Sofokliškai klasikinei simbolikai neprieštarauja ir veikėjo pirmosios merginos funkcija – tai ji yra iniciatyvi, o ne vaikinas, tai ji pirmoji jį pabučiuoja, kviečia krėsti eibes (rūkyti marihuaną, išsirengti nuogai priešais traukinį ir t.t.), pačiam vaikinui liekant pasyviam, kitaip sakant, būdama labiau patyrusi ir intencionalesnė, auginasi sau bernužėlį tarytum motina.
Būdama ganėtinai aukšto simbolinio krūvio ir prikaišiota proziškų nutylėjimų knyga atsiveria įvairioms interpretacijoms. Vis dėlto specialiai autoriaus kuriama melancholiška nuotaika, tarytum pasakojimo energija atitiktų herojaus dvasinę energiją, slopina teksto gyvybę, palikdama kalbą iš principo leisgyvę. Autorinė nuovoka ir meninė pastanga kuriant slogią būseną pateisinama, tačiau šitaip „Šiltnamis“ troškina ir intrigą, ir sykiu skaitytoją.
Vytautas Varanius
Šiltnamis
Alma littera, 2019
Leidyklos rengiamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas pasakoja apie paauglį Elviną, bandantį išsiveržti iš šiltnamio – rūstaus tėvo valdomo atokaus ūkio. Suvaržyta veikėjų kasdienybė ir dvasia prišaukia didelę nelaimę, kuri netikėtai tampa herojaus vidinio išsivadavimo viltimi.
Romanas iš principo tęsia vargo provincijoje temą, pažįstamą dar iš Žemaitės kūrybos. Žinoma, įterpiama ir šiuolaikinių realijų: patyčios, technologijos, vakarietiška kultūra. Be pirmosios meilės irgi neapsieinama.
Knygą galima perskaityti įvairiopai, vis dėlto ypač prašosi psichoanalitinė prieiga, kuri pasiteisino vertinant ir pirmąją autoriaus knygą „Tobula blyški mėnesiena“. „Šiltnamio“ veikėjas patiria vidinį konfliktą gyvendamas su kontroliuojančiu tėvu ir trokšdamas iš jo įtakos išsiveržti. Istorijos pabaigoje po tėvo netekties veikėjas tarytum pagaliau nuo jo pabėga (įvyksta simbolinis tėvažudystės veiksmas), kartu grįždamas į miestą ir pas motiną (šitaip tarsi išsipildant edipiniam prakeiksmui): „Galbūt jis (tėvas) nujautė tokią baigtį ir norėjo, kad perimčiau vadžias iš jo rankų? Gal todėl ir norėjo, kad būčiau savarankiškas?“ (p. 203).
Sofokliškai klasikinei simbolikai neprieštarauja ir veikėjo pirmosios merginos funkcija – tai ji yra iniciatyvi, o ne vaikinas, tai ji pirmoji jį pabučiuoja, kviečia krėsti eibes (rūkyti marihuaną, išsirengti nuogai priešais traukinį ir t.t.), pačiam vaikinui liekant pasyviam, kitaip sakant, būdama labiau patyrusi ir intencionalesnė, auginasi sau bernužėlį tarytum motina.
Būdama ganėtinai aukšto simbolinio krūvio ir prikaišiota proziškų nutylėjimų knyga atsiveria įvairioms interpretacijoms. Vis dėlto specialiai autoriaus kuriama melancholiška nuotaika, tarytum pasakojimo energija atitiktų herojaus dvasinę energiją, slopina teksto gyvybę, palikdama kalbą iš principo leisgyvę. Autorinė nuovoka ir meninė pastanga kuriant slogią būseną pateisinama, tačiau šitaip „Šiltnamis“ troškina ir intrigą, ir sykiu skaitytoją.
Vaiva Rykštaitė
Lizos butas
Tyto alba, 2020
Havajuose kurianti rašytoja Vaiva Rykštaitė savo aštuntojoje knygoje atsigręžia į Lietuvos nepriklausomybės pradžią ir kartu su šalimi augusią kaunietę mergaitę. V.Varaniaus romane fiksuojamas bręstančio sūnaus ir tėčio ryšys, o V.Rykštaitė remiasi į dukters ir jos mamos santykį.
„Lizos bute“ skleidžiasi ne tik vaiko (vėliau – ir panos) žvilgsnį pagaunantys įvairūs suaugusiųjų gyvenimo reikalai, bet ir nepriklausomybės pradžiai būdingi atributai – tarytum autorė būtų iš atminties išžvejojusi pluoštą vaikystės atsiminimų ir aplink juos aplipdžiusi istoriją.
Mergaitė, pati kisdama, greitai kintantį pasaulį ir artimųjų elgesį stebi per ironišką atstumą, tarytum neišgyvendama nemalonių įvykių. Nors knygos herojai patiria nemažai vargo ir sunkumų, pagrindinė veikėja išlieka pozityvi ir net lengvabūdiška, nepasiduodama sunkmečiui ir rezignacijai, tarytum pro akis lekianti tikrovė jos neliestų: „Plovas su jautienos gabaliukais, mama su amžina šampano aura ir kutenančiais bučiniais. Vis dar laimingas metas. Stovime bromoj, aš pirmą kartą rankoje palaikau ir net kiek spusteliu pulsuojantį Manto bybį. Grįžusi namo jaučiuosi kitokia“ (p. 157).
Tai vis dėlto – kokia? Veikėjoms tarytum nedaro įtakos ir vis kaitaliojami „tėčiai“ šeimoje – toks santykių modelis vaizduojamas kažkaip buitiškai, mechaniškai. Savo romantinius pasirinkimus jau paaugusiai dukteriai mama deklaruoja šitaip:
– Maniau, Daugirdas buvo tavo gyvenimo meilė? – stebėjausi.
– Pfffff!
– O tėtis Petras?
– Laikina stotelė…
– Betgi tiek metų, mam… O tėtis Gunia?
– Visiškas nuoboda!
– O mano tėvas??
– Gi pati žinai – pizdukas!
– Tai kas tavo tikroji meilė?
– Tikra meilė visada laukia ateityje! (p. 230).
Šita citata tinka vietoje romano apibendrinimo ir parodo, ko tikėtis iš knygos. Apskritai V.Rykštaitės tekstas sukurtas nuovokiai ir tarsi žaidimas, bet šįkart stokoja literatūriškumo.
){kind=link}