Rašė Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.kjt.lt
Ką žinote apie Klaipėdą, kokia ji? Į šį ir daugelį kitų su uostamiesčiu ir jo dabartiniais ir istoriniais gyventojais susijusių klausimų mėgina atsakyti naujo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Jūrinės šviesos“ kūrėjai.
Tai vadinamasis dokumentinis spektaklis, tad kurdami jį režisierius Jonas Tertelis drauge su šešiais Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ir dramaturge Kristina Steiblyte leidosi į Lietuvos uostamiesčio tyrimą: surinko kelias dešimtis įvairių kartų klaipėdiečių istorijų ir sudėliojo jas į margaspalvį skiautinį. Atsispiria jie nuo pokario, kai po okupacijų, evakuacijų ir bombardavimų čia buvo likę gal kokie šeši žmonės, o užbaigia visų mūsų vaikystėje, kurios krykštavimus ir laimę nusineša ir saugo jūros bangos.
Minimalistinė ir konceptuali Guodos Jaruševičiūtės scenografija įprasmina spektaklyje skambančias temas ir atspindi tas, kurios į spektaklio audinį netilpo. Uosto kranus primenantys minimalistiniai šviestuvai (šviesų dailininkas – Julius Kuršis), mobilus vandens kanalas ir didžiulė balta burė – esminiai, asociatyvūs scenografijos elementai, suteikiantys erdvės skleistis autentiškoms istorijoms, miesto legendoms ir netikėtiems prisipažinimams.
O jų čia nemažai. Bene aiškiausiai suskamba išplaukusiųjų krante belaukiančių ir nusikalstamo pasaulio viražų temos. Aktoriams režisierius patikėjo nemenką atsakomybę: ne tik atrasti ir dokumentuoti miesto gyventojų pasakojimus, bet ir sukurti vienu metu ir labai įvairių, ir labai panašių personažų virtines. Laima Akstinaitė įkūnija drąsias ir neįtikėtinai tvirtas įvairių tautybių mūsų pajūrio moteris, laukiančias (ir ne) sugrįžtančių iš jūros, o Simas Lunevičius – tuos išvykstančius, retai parvykstančius ir nemažai svajojančius. Likusios įvairių kartų moterys pasidalija tarp Rugilės Latvėnaitės svarstančios ir abejojančios vyresnės kartos ir beatodairiškos, tačiau pasyvios Justinos Burakaitės jaunosios kartos.
Donatas Želvys suvienija įvairių kartų ir laikmečių bachūriukus, kurie mielai stumdo varkes rajone, o Paulius Pinigis – priešingybę, įvairiose viešose diskusijose nuolat dalyvaujančius ir klausimus be atsakymų vis keliančius uostamiesčio intelektualus – jam pavyksta sukurti itin taiklią pastaraisiais metais Klaipėdoje vis kylančių batalijų parodiją. Taip gija po gijos, pasakojimas po pasakojimo dėliojama ir vidinė, ir fizinė Klaipėdos geografija.
Greta apie Visaginą ir Ignalinos AE pasakojusios „Žalios pievelės“ ir Šalčininkams skirtos „Šalčios“ (sukurtų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), „Jūrinės šviesos“ – jau trečias Lietuvos miestui skirtas dokumentinis J.Tertelio spektaklis. Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, taip ir „Jūrinėse šviesose“ nėra nei vienareikšmių vertinimų, nei vienos tiesos, bet yra bendruomenė. Tačiau kitaip nei „Žalioje pievelėje“, „Jūrinėse šviesose“ beveik nejauti kuriamo vaizdo mastelio pokyčių. Tai yra nuo asmeninės istorijos istorinių įvykių kontekste prasidedančios „Jūrinės šviesos“ ir lieka ties asmeninio pasakojimo vaizdu, keičiasi temos, kontekstai, bet ne jų mastas. Uostamiesčio vaizdas dėliojamas iš skirtingų kartų miestiečių, menančių skirtingus istorinius periodus, priklausančių skirtingiems socialiniams sluoksniams ir gyvenančių skirtinguose rajonuose (Klaipėdoje, pasirodo tai gana svarbu) portretų. Todėl jis gana prieštaringas: kartu ir labai konkretus, ir labai abstraktus. Spektaklyje nėra laiko (laikotarpių) ir politinių / sociologinių / antropologinių vektorių, tik geografinė situacija (pajūris) ir joje gyvenantys žmonės. Todėl uostamiestis čia vaizduojamas tarsi atsietas nuo likusios šalies, bet nesunkiai (laisvais ar radijo ryšiu) susisiejantis su pasauliu. „Jūrinių šviesų“ Klaipėda – tai visų pirma žmonės, itin įvairių individų, nesirenkančių, bet gebančių gyventi kartu, bendruomenė. Bendruomenė J.Tertelio spektakliuose atsiskleidžia kaip esminė vertybė. Vertybė, kurią neretai pamirštame.
Rekomenduojama ne tik klaipėdiečiams.
Nerekomenduojama tikėtis atpažinti savo įsivaizduojamą miestą.