Rašė Jonas Braškys
MELODIJA
Self-released
Pagaliau, po ilgo laukimo, atėjo Monikos Liu laikas ir nesvarbu, kad daugiausia populiarumo jai suteikė TV šou, kuris toli gražu nevertas nei jos talento, nei jos žinių. Dabar publika pagaliau ją žino, todėl pats laikas jai atkreipti dėmesį į dainininkės kūrybą. O ir naujausias EP yra akivaizdžiausias pavyzdys, kad Monika nėra TV produktas ar dar viena „monika“. „Melodija“ yra alternatyvios praeities albumas, atspindintis, kokia būtų galėjusi būti mūsų estrada, jeigu jos nebūtų pjovęs sovietmetis. Vos keturiomis skoningomis retro kompozicijomis ji sėkmingai nubraukė tai, kas keldavo drebulį žiūrint „Sveikinimų koncertą“, ir atsakė į klausimą, kas būtų, jeigu būtų. Iš kitos pusės, Monika labai sėkmingai įžvelgia ir to laiko trūkumus: dainos yra tikslingai sentimentalios, juose gausu tinkamai parinktų klišių, nekalto erotiškumo ir saldumo, lyg viskas būtų, kaip Vakaruose sako, tongue in cheek. Tačiau ir ši taikli bei skani ironija būtų niekinė, jeigu muzikinės kompozicijos būtų nieko vertos. Valio, kad Monikai melodijos rūpi (pavadinimas turėtų būti gana aiški užuomina), ir netgi labai. Kiekvienas kūrinys turi savo spalvą, savo muzikinę progresiją ir darosi akivaizdu, kad Monika nėra tik menininkė ar kitų sukurtų dainų atlikėja. Ji išmano ir amatą, nes jos muzikinė kalba yra išieškota, išanalizuota, nėra paprasta ar nuspėjama. Sudėjusi visus šiuos elementus – ironiškus ir labai tikslius tekstus bei įdomias, tačiau labai gerai prilimpančias melodijas, atlikėja sukuria tinkamą retro atmosferą, kuri gera tiek ja žavintis, tiek bandant iš jos pasijuokti. Todėl „Melodija“ tampa tikru postmodernizmo pavyzdžiu. Pripažinsiu – jeigu Quentinas Tarantino kurtų Lietuvoje, galiu lažintis, kad jo garso takeliuose skambėtų bent viena Monikos Liu daina.
85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
VENERA BUDO
Self-released
Prieš porą metų pasikaprizinusioms „Crucial Features“ merginoms teko ne pats lengviausias uždavinys. Joms pavyko sudrumsti ramybę savo sovietmečio reliktus karstan varančiu merginų pankroku, tačiau dabar joms tenka su šiuo bagažu tvarkytis, tiksliau, stengtis netapti tiesiog įdomiu, bet vienadieniu sociokultūriniu reiškiniu. „Venera budo“ yra dėsningas žingsnis į priekį: kompromisų merginos nedaro, aštrumo nepraranda, tačiau tiek muzikoje, tiek tekstuose pradeda rastis ne tik ryškios spalvos, bet ir atspalviai, padedantys šiam nors ir trumpam, bet vis tiek intensyvumo neprarandančiam albumui nebūti tokiam in your face kaip pirmtakas. Aišku, tai nereiškia, kad jos renkasi lengvesnį kelią – kūrėjos tiesiog ieško daugiau tekstinių priemonių apdainuoti socialines problemas, kurios, deja, nesikeičia (ir tikriausiai nesikeis niekada). Ir šis nesikeitimo elementas lydi visą LP: ir problemos, ir muzikinė išraiška iš esmės liko tokia pati. Ir ne šiaip tokia pati kaip „Kaprizuose“, o tokia pati, kaip ir prieš 40 metų. Todėl galiausiai albumas tampa vis mažiau įdomus, o skambesys, nors ir grynas, vis dėlto per daug panašus į girdėtąjį dar 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai buvo skelbiamas XX a. Vakarų civilizacijos žlugimas. Aš žinau, kad daug ką galima pateisinti jaunatvišku entuziazmu, tvirta pozicija ir teisingomis idėjomis, tačiau galiausiai mes liekame su mintimis apie dainas, kurios didesnį klausytojų būrį vargu ar suvilios. „Crucial Features“ dar tik pradeda savo kelią, todėl dabar pats laikas plėsti savo horizontus ir gal net įsisąmoninti, kad ne viskas balta ir juoda. Venera pabudo, tačiau ko ji pirmiausia imsis?
71/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)
OH MY BELOVED
Self-released
Apžvelgti naująjį Eglės Sirvydytės albumą yra labai sunku. Iš vienos pusės, jį vertinčiau kaip religinę propagandą, nes visi nušvitimai, pašvietimai ir nusišvitinimai yra religiniai, nesvarbu, ar tai įvyko Indijos, ar Vilniaus rajono vienuolyne. Taigi E.Sirvydytė skelbia šiuo albumu religinę žinutę. Iš kitos pusės, muzika nuo to, kad ji yra su religine potekste, lyg ir neturėtų veikti vertinimo, be to, ir ta žinutė yra meilė, dėkingumas ir t.t. Vis dėlto šis religingumo šleifas bent jau mane labai vargina kartu su visais vykimais į Indiją, Balį, Vietnamą, Tailandą ar kitur, kur vietiniai tokie „laimingi“, nors niekada neišbris iš skurdo ir iš tikrųjų džiaugsis, kai jų giminaičiai išvažiuos juodadarbiauti į Europą. O naujieji Vakarų piligrimai tik tose šalyse, kur jų euras – visagalis, staiga pajunta, kad pinigai nėra svarbiausia, nepaisant to, kad už jų instagraminę fotografiją viena vietinė šeima galėtų gyventi metus. Tai va, tokios nuotaikos tenka klausyti „Oh My Beloved“, kuris yra… joks. Trimis kalbomis išdainuotas darbas, jeigu jūsų nedomina išganingos Rytų sistemos, iš esmės neturi kabliuko, leidžiančio užsikabinti. Viskas plūduriuoja, viskas ramu, viskas dvasinga, tačiau išsyk užsimiršta, lyg tai būtų muzika – screensaveris, gal iš pradžių suteikiantis galimybę susikaupti dirbant kokį kitą darbą, tačiau iš tiesų erzinantis. Netgi to paties hinduizmo jame nėra daug, tai daugiau new-age muzika, kurią taip pat sėkmingai galima groti ir bet kuriame ašrame ir Merkinės piramidėje. E.Sirvydytė yra talentinga kūrėja, tačiau net nežinau… Religija tapo svarbesnė už kūrybą? ‚Oh My Beloved“ tikrai yra mūsų laikų produktas, šiek tiek primenantis fenomeną, kuris įvyko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir tūli piliečiai staiga puolė į jehovistų, „Tikėjimo žodžio“ ar kitų judėjimų, junginių, sektų ir panašiai glėbį. Kita vertus, senosios tendencijos grįžta kas 30 metų. Kuo muzika ar religija yra kitokia?
47/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)
GEOGRAFINĖS BŪSENOS
Glumina
Plačiajai visuomenei kaip Munpauzn žinomas kūrėjas šįkart siūlo daug sudėtingesnės elektroninės muzikos rinkinį, kurio klausytis gali reikėti kantrybės ir susikaupimo, bet kuris nepaleis taip lengvai, kaip paleidžia visokios tralialiuškos. Jau bendri darbai su Mesijumi rodė, kad Pijus nėra lengviausio kelio ieškantis muzikantas. Ten jo ritmai buvo aštrūs, nuogi ir net savotiškai nepatogūs. „Geografinėse būsenose“ kūrėjas yra daug ramesnis; jis žengia link abstrakčios elektronikos, būsenoms paaiškinti savo vietą randa tokios klišės kaip „garsovaizdžiai“, „muzikinės erdvės“ ir pan. Vis dėlto tai yra gana tikslūs žodžiai albumui apibūdinti, nes melodinėmis taisyklėmis nepagrįstos, o daugiau atmosferinei patirčiai skirtos „Geografinės būsenos“ išties patraukia smalsią ausį. Be to, jis tikrai padeda susikaupti netapdamas tiesiog užsklanda ar bereikšmiu fonu, skirtingai nei E.Sirvydytės darbas. „Geografinės būsenos“ kiekvienu kūriniu vis sugeba pasiūlyti kažką naujo: melodinį motyvą, loopinantį fragmentą ar ramybę, kuri labai lengvai gali virsti chaosu. Tiesą sakant, savotiškai pavojingos pusiausvyros yra persmelktas visas albumas – rodos, jo lengvos kompozicijos neapkrautos garsais, tačiau kiekvienas iš tų garsų – šiek tiek nepatogus, šiek tiek rėžiantis ausį, neįprastas ir reikalaujantis prisijaukinti. O ir pats albumas ne iš trumpųjų, nes 50 minučių klausytis eksperimentinių pasažų reikia nusiteikimo, o ir dalimis LP nepasiklausysi – paprasčiausiai bus ne tas patyrimas. Tačiau Pijui pavyksta: išbalansuoti, nepersistengti, neatstumti, todėl su juo leistis į šią muzikinę kelionę labai malonu.
86/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)
DANSPOLAS
Self-released
Ponios ir ponai, prieš jus – būsima populiariausia Lietuvos grupė ir kitų M.A.M.A. apdovanojimų laureatė, deja, tai nieko gero, nes šie epitetai reiškia, kad nieko originalaus, stebėtino ar turiningo „liūdnieji berniukai“ nepasiūlo. Rinkos prasme jie yra tobuli ir puikiai pataikantys į statistinio lietuvio smegenis, širdį ir paslėpsnius: šiek tiek liūdni, nes tradiciškai arba mergina paliko, arba šiaip – lietuvis; šiek tiek su ritmuku, bet gana primityviu, kad klubelyje tiktų; šiek tiek su auksinio jaunimo aktualijomis, nes neva ir Vakarai, bet ir sava, nors turi būti užuodžiamas ir rusiško hiphopo tvokstelėjimas. Vienu žodžiu, paprasta kaip 2×2, elementaru kaip ABC ir taip suprimityvinta, kad „8 Kambarys“ tekstai skamba lyg filosofų raštai. Juk, tiesą sakant, tiek ir tereikia, ir štai jau pinigai, fanai ir kalės (nes kalėmis vadinti merginas yra labai cool) krenta tau po kojomis, nes esi suknista fuckin’ superžvaigždė. O tam, kad įtvirtintum savo statusą, dar paleidi tokią ruspop tragediją, kaip „Kaifuok“ (labai tikiuosi, kad ji tėra juokelis, nes jei ji – rimtai, tai… RIMTAI?). Jeigu norite išpopuliarėti, berniukai ir mergaitės, štai puikus pavyzdys. Aišku, „Sad Boi“ koją pakiš tai, kad festivalių vasarą tikriausiai nebus, tačiau jeigu bus išlaikytas milijoninis peržiūrų skaičius jutube, kelias į rojų jiems po kojomis. „Danspolas“ iš esmės puikiai pataiko ir atspindi masinį publikos skonį, taip sakant, jie – ir jos riešuto kevalas, ir riešutas, ir voverė. „Sad Boi“, kaip verslo projektas, vaikinams turėtų pavykti nerealiai, dėl to gal ir nereikia nieko užsipulti. Jeigu masei reikia duonos ir žaidimų, duok jiems to, ko reikia, o kokia masė, tokia ir duona su žaidimais. O man, labai subjektyviai kalbant, tai yra vienas nuobodžiausių, dirbtiniausių ir mechaniškiausių šiemetinių albumų, kuriame nėra nieko originalaus. Nieko.
34/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)