Rašė Jonas Braškys
AT THE EDGE OF SILENCE
(Self-released)
Dar pavasarį pasirodžiusio, tačiau mano ausų išvengusio minimalios ambientinės muzikos stiliaus albumo „At the Edge of Silence“ kūrėjas Darius Žičkus, žinomas kaip Nazcaman, – itin įdomi ir be reikalo nedaug dėmesio sulaukianti muzikos asmenybė Lietuvos scenoje. Beveik nepriklausomybės atgavimo aušroje į Didžiąją Britaniją išvykęs, ten ne su vienu ryškiu muzikos pasaulio veikėju dirbęs ir, ką jau, ačiū Dievui, besidomintys muzika žino, prie trumpai, bet ryškiai spindėjusių grupės SH įrašų prisidėjęs muzikantas dabar – palangiškis. T.y. sūnus klajūnas grįžo namo, tačiau neatvežė lauktuvių mums britiškų popčartų banalybių. „At the Edge of Silence“ – itin brandžiai skambantis eksperimentinis darbas, kuris, galiu jus nuraminti, tikrai nedraskys ausų būgnelių ar nedezorientuos savo chaotiška aritmika. Priešingai, tai reto melodingumo, atsargaus minimalizmo ir tiesiog neskubios harmonijos muzika, kuri patiks Maxo Richterio, Olafuro Arnaldso ar net Ludovico Einaudi gerbėjams. Kai kam ji gali pasirodyti sentimentaloka, saldoka ar tiesiog mažai sofistikuota, lyg būtų garsinis screen saver atitikmuo, tačiau Nazcaman neužsižaidžia vien maloniais ausiai fortepijono sąskambiais ar akordais. Šalia egzistuojantis ambient potėpis padeda laikyti pusiausvyrą (nors, reikia pripažinti, jo norėtųsi ir sodresnio, kaip, pavyzdžiui, „Cloudscape (Finale)“). „At the Edge of Silence“ gal ir neatneša į mano minėtą muzikos žanrą daug naujovių, tačiau pagal savas žaidimo taisykles ir gal net dėl jų atsirandančiose ribose Nazcaman kompozicijos vis tiek skamba ne tik maloniai, bet ir jaukiai, suteikdamos taip reikalingo nusiraminimo šiais keistais laikais, kai, rodos, nieko siaubingai baisaus nevyksta (pripažinkime, koronavirusas – ne karas), bet mes jaučiamės taip, lyg bent kartelį tiesiog pasėdėti tyliai ir pasimėgauti akimirka yra arba neįmanoma, arba netoleruotina.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“)
MOMENTUM
Sincopat
YOUR LOVE
Einmusika Recordings
Rodos, kad koronavirusas kai kuriems muzikantams, ypač elektroninės muzikos kūrėjams, įkvėpė papildomo kūrybiškumo, kai per kelis mėnesius yra išleidžiama net keletas įrašų, nusprendžiama reinkarnuotis, persivardyti ir naudotis tuo laiku, kai tau tenka būti tarp keturių sienų. Noissier yra tas pats variantas, nes po juo slypi progresyvaus hauso mohikanas Kastis Torrau. Naujas vardas ir trys iki dabar jau išleisti EP, iš kurių debiutinį „Beentouchedseries 48“, kaip patį trumpiausią, praleiskime, o susikaupkime prie „Momentum“ ir „Your Love“… Išvada gimsta paprastoka ir banaloka – jeigu mėgote K.Torrau, nematau priežasčių ignoruoti „Noissier“, nes naujasis vardas nepakeičia šio kūrėjo muzikinės kelionės krypties. Kokybiškas progresyvus / tech hausas ausies negadina, atvirkščiai, meistras atlieka savo darbą užtikrintai ir pasitikėdamas savimi, kartais užpjaudamas truputį aštriau ir griežčiau, kaip „Momentume“, o kartais ieškodamas lyriškesnių impulsų, kurdamas subtilesnę atmosferą ar griežtumą pakeisdamas gyliu, kaip paskutiniame kūrinyje „Your Love“. Tokia apgalvota muzika turi prabangos ir stilingumo, todėl tikrai matau, kad kai kurie vakarėliai be Noissier negalėtų / neturėtų išsiversti. Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad K.Torrau pasirinko saugų kelią, kurį jau pažįsta kaip savo penkis pirštus. Klausydamas jo nori nenori išgyveni deja vu jausmą, todėl tas truputėlį statiškas mindžikavimas nesukelia norimo efekto, t.y. hauso muzikos pagimdomos ekstazės. Bet naujas vardas turėtų reikšti ką nors nauja. Nekantriai laukiame.
71/100 ( „Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“)
73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „iTunes“)
OLDSCHOOL FRESH
Self-released
Dar vienas karantininis barbis devyndarbis elektronikos lankose ir dar vienas įrašas, kuris, pageidautina, nedings bandcampo, soundcloudo ar kurios nors streaminimo platformos kuluaruose. Ijo, žinomo kaip Audrius Vaitiekūnas, paskutinis EP – grįžimas į pradžią, į žiaurius lietuviškus Laukinius Vakarus, kuriuose savo nedrąsų daigą kėlė elektroninė muzika, o vienu iš tų daigelių tapo jungle. Tikromis džiunglėmis Marijos žemėje jis nevirto, tačiau Ijo dėka nebuvo pamirštas. „Oldschool Fresh“ – labai tikslaus pavadinimo blast from the past, kurio net egzistavimas 2020-aisiais sukelia galvoje tam tikrą error: kaip čia taip, juk traukinys nuvažiavo, visai čia ne laiku ir ne vietoje. Vis dėlto savo sultingomis vintažinėmis konstrukcijomis Audrius sugeba sufokusuoti klausytojo dėmesį ir tiesiog atmesti šiuolaikiškumo problemą. Lyg laiko kapsulė iš praeities nepažeistu dangčiu, nepaliesta rūdžių, bet pilna tos akimirkos įspūdžių, „Oldschool Fresh“ suteikia galimybę šviežiai mėgautis žanru, kuris, atrodė, jau seniai – praeitis. Tuomet ir liquid melodijos, ir metališki ritmai, ir svajingas siūbavimas veikia lyg sentimentalus prisiminimas, kurio galbūt net nebuvo. Ir, kas įdomiausia, nuolatinis atpažįstamumas absoliučiai nevargina, nes, kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų, reikia pripažinti, kad bent jau šis EP nepasiduoda laiko taisyklėms ir neskamba senamadiškai. Žinau, kad banalu, žinau, kad šimtus kartų girdėta, tačiau ne be reikalo Ijo (beje, tai labai geras pseudonimas) yra vis pavadinamas lietuviškuoju Aphex Twinu. Jam šis palyginimas tikrai tinka. O jei patiks oldskūlinė šviežiena, būtinai panardykite po Ijo bandcampo tankumynus. Ten rasite dar gausybę užslėptų turtų. O dabar ačiū už dėmesį. Manęs laukia kelionė atgal.
84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“)
WELCOME TO LITHUANIA
Self-released
Vilniau, mes galime turėti bėdą. Tokia mintis šovė išgirdus paskutinį experimental-electro-rap-whatever trio LP, kuriam užtenka energijos, bet trūksta mano ilgažodėje lingvistinėje kliūrkoje paminėto eksperimento. Ir nesupraskite manęs klaidingai: kreivų ritmų ir žodinio primityvizmo su gilia žinute, nuo kurių dažnai gali raukytis kakta, pakanka, tačiau, jau išgirdęs pirmus akordus, imi nuspėti, kokius kelius rinksis kūrėjai, kur suks ir kur užsuks. Mesijus repuos apie kažką lyg ir labai paprasto, pvz., juodą BMW, bažnyčią ar pabėgėlius, tačiau čia slypės postironiška potekstė apie dabartinį Lietuvos ir lietuvio gyvenimą (seniau tai buvo dešimtasis dešimtmetis, paskui – ES, dabar – žemė Lietuvos), o Adas viską apipavidalins laužytais glitchiniais ritmais, vengdamas bet kokio melodingumo. Ar tai girdėta? Taip, nes tokią kasdienybės komentatoriaus poziciją Mesijus užėmė dar nuo „#Uzgrotu“ laikų, o labai panašius muzikinius sprendimus buvo galima išgirsti metų pradžios Ado „Mikroritmikoje“. Tai nereiškia, kad „Welcome to Lithuania“ skamba blogai, tikrai ne, nes amato imasi labai protingi ir kūrybingi profesionalai, tačiau kai žinai jų potencialą ir intelektualumą, tokio albumo paprasčiausiai mažoka. Žinau, kad galbūt varau Dievą į medį (keistas pasakymas, lyg Dievas turėtų medžių fobiją), tačiau „Vilniaus Energija“ yra vienas įdomiausių ne tik muzikinių, bet ir meninių projektų, tad labiausiai nesinorėtų, kad jis nejudėtų į priekį. Todėl šį darbą aš vertinčiau kaip tam tikrą stotelę, tarpinį kūrinį, kuris ves link ko nors dar stipresnio, dar labiau stebinančio ir dar labiau „mes nežinojome, kad mums to reikia, bet dabar labai reikia“ rezultato. „Welcome to Lithuania“ yra gerai, bet iš jų „gerai“ man neužtenka.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)
RESISTANCE
Self-released
Pagarsėjęs humoro nestokojančiu projektu „Fanera“ ir audiovizualika jutube, elektroninės muzikos kūrėjas Jonas Litvinas pagaliau subrendo savo pirmam visaverčiam darbui ir šiuo debiutu parodo, kad jo kojos ne itin dreba, pasitikėjimo yra, nors kartais pritrūksta savų spalvų. „Resistance“ yra rimtas pareiškimas „Takais“ pseudonimu pasivadinusio muzikanto karjeroje, todėl jeigu norite rimtesnės, bet ne inteligentiškesnės šokių muzikos, šis EP gali jus sudominti. Ypač tuomet, kai girdi jame taip mielai ausis glostančius grupėms „Kiasmos“, „Darkside“ ar atlikėjui Jonui Hopkinsui būdingus sąskambius. Šių kolektyvų vizitinę kortelę – minimalistinį melancholišką hausą – Jonas Litvinas naudoja meistriškai ir kartais ta meistrystė sudrebina debiutanto kelius, nes susidaro įspūdis, kad pats „Takais“ pabijo būti iki galo originalus, lyg jo kuriama muzika turėtų laikytis daugiau pasiekusių kolegų nustatytų dogmų. Todėl net imi pasigesti debiutantams karštakošiško maksimalizmo. Dabar viskas padaryta taisyklingai, kaip iš rašto; o taip norėtųsi kur nors kokios nors ne tos natos. Vis dėlto dabartinės formos EP yra tikrai kokybiškas ir brandus, akivaizdžiai išdailintas, derintas ir preciziškai išdirbtas, todėl už tokį debiutą galima tik paploti. Įvyktų didžiulė klaida, jeigu vyresni ir įtakingesni kolegos nesusidomėtų šia kūryba. Noriu tikėti, kad susidomės, ir prognozuoti tik šviesią „Takais“ ateitį. Svarbiausia dabar nebijoti, niekam per daug nepasiduoti ir nemesti kelio dėl takelio (ovacijų nereikia, punas ir taip fantastiškas).
80/100 ( „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“)