Rašė Toma Vidugirytė
Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė ir Marija Žemaitytė – penkios Klaipėdos jaunimo teatro aktorės, kurios labai norėjo dainuoti ir šėlti kartu scenoje. Energijos ir humoro jausmo nestokojančios jaunos moterys savo pasirodymuose tarsi nardo tarp teatro ir muzikos. Daug dėmesio sulaukė prieš dvejus metus pasirodęs jų spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“, atkuriantis ryškiausių Lietuvos moterų portretus. Trys šio spektaklio-koncerto dainos jau turi savo vaizdo klipus, o neseniai penketukas pristatė ir vasarą nufilmuotą koncertą-muzikinį filmą „Graži ir ta galinga gyvai“, kurį pamatyti ir praskaidrinti sau nuotaiką klausytojai galės iki pat karantino pabaigos.
Su gražiomis ir galingomis kalbėjome apie moteris, ironijos svarbą, ateities planus ir, žinoma, aptarėme jų projektus bei juose atskleidžiamas temas.
– Papasakokite trumpai jūsų susibūrimo istoriją. Kaip tapote grupe?
Rugilė: Baigusios studijas norėjome kažko mažiau dramatiško. Sugalvojome pašėlti, todėl sukūrėme pirmąjį koncertą „Graži ir ta kita“. Tada buvome šešios, dabar – penkios.
Asta: Po pirmojo projekto „Graži ir ta kita“ viskas ėjosi sklandžiai, žiūrovams patiko, todėl galvojome, ką kurti toliau. Kaip tik artėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimo metai ir, jei gerai pamenu, Ievai pirmai kilo mintis šia proga apdainuoti Lietuvos moteris. Pradėjome gilintis į Lietuvos moterų kontekstą ir taip atsirado „Graži ir ta galinga“.
– O kodėl muzika? Juk galėjote kurti teatre…
Rugilė: Mūsų pagrindinė veikla ir yra teatras, bet norėjosi truputėlį atsipalaiduoti ir daryti tai, kas tikrai mūsų, įdomu ir aktualu, kad būtų smagu ne tik pačioms, bet ir žiūrovams. Muzika tam – labai tinkamas kelias. Be to, muzika labai svarbi ir teatre.
Marija: Man atrodo visai miela ir naivu, kad neturėdamos jokios, kaip muzikančių, patirties, išsikėlėme grandiozinį uždavinį – išmokti groti instrumentais, kuriais niekada nesame grojusios. Kai pirmą kartą susitikome, tik Vaiva ir Rugilė jau buvo įvaldžiusios grojimo fortepijonu meną, o visos kitos ėmėmės tokių instrumentų kaip būgnai, bosas, kontrabosas, violončelė, su kuriais prieš tai neturėjome nieko bendro. Pradžioje susigalvojome programą maksimum, vėliau atsirado daugiau patirties ir realybės. Įgyvendindamos antrą projektą supratome, kad reikia mažinti instrumentų. Ir ne tik todėl, kad mums būtų lengviau, bet ir dėl garso inžinierių, kurie visada susiimdavo už galvos prieš mūsų pasirodymus.
– Kaip kilo mintis keistis instrumentais, vokalą įdainuoti vienai, kitai ar visoms?
Asta: Visos nori dainuoti (juokiasi).
Vaiva: Kadangi kuriame dainas atskirai, vokalistė yra ta, kuri sukuria, nes tai yra jos kurta daina, o mes visos bendrai tik padedame ją užbaigti. Ką sukūrei, tą ir dainuoji (šypsosi).
Rugilė: Mes norime, kad visos gerai varytų. Turbūt čia iš aktorinio pasaulio ateina, kad mes labai komandinis ansamblis-grupė.
Marija: Manau, tam daug įtakos turi ir mūsų dėstytojo Valentino Masalskio metodai. Buvome mokomi dirbti komandoje ir kad mūsų kolektyve neįvyktų taip, kad staiga viena taptų soliste. Pačios neleidžiame tam įvykti ir stengiamės, gal pasąmoningai, kad dėmesys pasiskirstytų po lygiai. Dalijamės erdve draugiškai ir niekada nėra buvę, kad nepasidalytume mikrofonu, o tai penkių moterų komandoje tikrai galėtų įvykti.
– Studijavote aktorinį meistriškumą, esate Klaipėdos jaunimo teatro aktorės. Kiek projekte – teatro ir kiek muzikos?
Ieva: Manau, kad teatralams esame nepakankamai teatras, o muzikantams – nepakankamai grupė. Toks keistas paradoksas (šypsosi). Esame aktorės, ir tai yra mūsų stiprioji pusė, bet labai norėjome ir dainuoti. Manau, kad esame toks tarpinis žanras. Abiejų koncertų didžiąją dalį sudaro dainos, bet mes, kaip aktorės, truputį kitaip jas atliekame, nei atliktų profesionalūs muzikantai. Ta aktorinė raiška ir performatyvumas yra mūsų kraujyje, todėl pasirodymuose atsiranda daugiau teatrališkumo.
Asta: Tačiau viskas prasideda nuo muzikos. Pirmiausia gimsta tekstas ar dainos idėja ir tik tada pasipildo teatriniais dalykais, nuo kurių, kaip Ieva sakė, nepabėgsi.
– Visi „Graži ir ta galinga“ kūriniai – apie stiprias moteris, jų portretai ir istorijos: Dalia, Marytė, Žemaitė, Teklė, Barbora, Bona, Šatrijos Ragana… Kaip atsirinkote asmenybes? Kaip gimsta dainos apie jas?
Marija: Mūsų pirmasis kūrybos etapas visada prasideda bibliotekoje. Abu kartus vyko tas pats – ėjome ir daug skaitėme. Buvo daug moterų ir informacijos. Ne viską parodėme – mūsų viduje, apsiskaityme ir paieškose jų daugiau.
Marija: Padėjo ir tai, kad pasirodymui turėjome ribotą laiką. Buvo tikrai gaila, nes atrodo – nuostabi moteris ir puikiai tiktų, bet atmesdavome, nes jau yra kažkas panašaus. Man netgi žavu, kad labai atrinkome.
Asta: Taip atsirado ne tik moterų portretai, bet ir bendros moterų temos. Turime dainų, kurios nesisieja su jokia konkrečia moterimi, o atspindi temą ar laikotarpį, pavyzdžiui, daina „-ienės“ yra dedikuota visoms ištekėjusioms moterims.
Vaiva: Labai įdomu, kad sėdėjome ir rinkomės, bet nė viena nesutapo. Matyt, tas mūsų skirtingumas ir čia davė naudos. Labai skirtingas ir kiek panašias į save ėmėme. Buvo labai smagu, kad iš skirtingų pusių kiekviena suradome savo.
Yra temų, kuriomis net nesinori juokauti, bet yra momentų, kur smagu papokštauti. Mes tikrai to nevengiame. Manau, kad tai svarbus atokvėpis žiūrovui.
– Pagrindinė jūsų tema – moterys visuomenėje? Kokia projekto žinutė?
Ieva: Pradžioje pasirinkome kalbėti apie įspūdingiausias šimtmečio arba Lietuvos istorijos moteris. Buvo sunku, nes nesame istorikės ir nesuprantame laikmečio peripetijų. Vienintelis būdas prisiliesti prie tų portretų buvo per save, todėl iškilo vienas iš esminių projekto klausimų – kiek savyje turiu tam tikros asmenybės savybių? Kiek manyje yra Radvilaitės? Bonos Sforcos? Močiutės? Iš to gimė įžanginis tekstas, kuris tapo tituline daina „Graži ir ta galinga“ ir skamba pačioje koncerto pradžioje. Ši daina ir jos žinutė ir yra klausimas – kiek manyje, šiuolaikinėje lietuvėje, yra visų moterų, kurios gyveno iki manęs, o koncertas po truputį bando atskleisti įvairias moters savybes. Mes kiekviena turime labai įvairių spalvų ir įdomu jas pamatyti vienoje vietoje bei išgirsti muzikine kalba.
– Kiek savyje atradote tų apdainuojamų moterų savybių?
Marija: Apie jas daug skaitėme ir supratome, kad dažnai tas moteris iš praeities matome kaip labai toli nuo mūsų esančias istorines figūras, kurios gyveno visiškai kitokiomis problemomis, jautė kitokius jausmus, bet, kai priartėjome prie jų, supratome, kad visos tos problemos, rūpesčiai ir savijautos eina per visas kartas, amžius ir laikus. Taip pat norėjome priminti, kad aplink mus esančios moterys lygiai tokios pačios gražios, galingos ir įkvepiančios. Čia pat yra ta išmintis, gyvenimo patirtis ir milijonai patarimų, todėl spektaklyje yra močiutė. Ir apie mamas kalbėjome… Sustiprėji, nes supranti, kad tos ypatingos moterys yra labai arti ir išgyveno panašius dalykus. Tikrai daug radome jų savyje.
– Kūriniuose juntami folkloro ir sutartinių motyvai…
Ieva: Pasirinkus nagrinėti lietuvybės temą ir šnekant apie Lietuvos moteris negali atsiriboti nuo palikimo. Nuo vaidilučių iki laidotuvių raudų – visa tai yra bendras patyrimas, bendra mūsų istorija. Taip pat studijų metais buvome viename kurse ir didelę dalį muzikinio mokymo sudarė liaudiškų dainų dainavimas – remiantis tomis dainomis buvo kuriamos kitos aranžuotės. Pasiėmėme iš tos patirties geriausius dalykus ir panaudojome savo kūryboje. Dainose jaučiami liaudies motyvų prieskoniai ir net sutartinė (vienintelė koncerte) yra perkurta ir perdaryta, liko tik jos pėdsakai.
Marija: Man labai simboliškas momentas, kad mes visos kartu sudainuojame sutartinę, ką ir anksčiau tik moterys galėjo daryti. Toje mizanscenoje visos penkios esame rate, nusisukusios, dainuojame lyg ir ne klausytojams, bet jie yra pakviesti būti tuo momentu. Ir mes pačios sukūrėme tą sutartinę… Svarbu nepamiršti, kad mes dabar taip pat kuriame folklorą ir turime lygiai tokią pačią teisę kurti liaudies dainas, kurios bus palikimas mūsų proanūkiams.
Asta: „Šventinis bankuchenas“ irgi tam pritartų (šypsosi).
– Paminėjote ironiškąjį „Šventinį bankucheną“… Jūsų dainose taip pat netrūksta ironijos. Kiek ji jums svarbi?
Asta: Yra temų, kuriomis net nesinori juokauti, bet yra momentų, kur smagu papokštauti. Mes tikrai to nevengiame. Manau, kad tai svarbus atokvėpis žiūrovui. Visai smagu matyti, kai sukuriame momentus, kurie mums atrodo juokingi ir ironiški, bet žiūrovai juos priima labai rimtai ar pasidalija į kelias dalis. Pavyzdžiui, kai kūrėme Barboros Radvilaitės dainą, ilgai diskutavome apie jos žanrą – ar tai turi būti griebianti už širdies dainuojamoji poezija, ar vis dėlto specialiai šiek tiek daugiau ir ją truputį pašiepti? Dabar vieni joje mato dainuojamosios poezijos pokštą, o kiti klausydami tos dainos verkia. Labai faina, kad dainoje atsiranda keli dugnai.
Marija: Mes daug galvojame apie žiūrovą ir yra temų, kurias iškart atmestume, jei jose nebūtų ironijos ar humoro. Kartais dedame kontra – rimtai pašnekame, bet tada būtinai apie tai pajuokaujame. Yra temų, ypač feminizmas, kurias labai atsargiai ir preciziškai bandome pateikti ir priminti žiūrovui, kad galima iš to ir pasijuokti. Man Astos daina „Feministė“ yra mini šedevras ir matyti tuos moterų veidus, kai jos juokiasi ir tame tekste atpažįsta save, yra kažkas tokio… Mes kalbame apie feminizmą, bet kartu labai drąsiai stumiame ant moterų. Šitos sūpynės visada yra ir labai atsispiria nuo temų.
Domo Rimeikos nuotr.
– Kaip auditorija priima jūsų kūrybą ir ar perskaito tas žinutes?
Asta: Nesiekiame, kad mūsų pasirodymai būtų skirti tik moterims. Priešingai. Dirbdamos nuolat prisimindavome tai, kad mums visomis išgalėmis reikia stengtis, kad jie tiktų visiems, nes apie tai daug ir kalbame – apie žmones, bendrumą ir lygybę tarp žmonių, o klausytojai išgirsta skirtingus dalykus. Ta pati daina „Feministė“ yra skirta pašiepti tiems, kuriems feminizmas – tik kelnių dėvėjimas ir trumpų plaukų šukuosenos. Tie, kurie supranta, kad mes šiek tiek pašiepiame tokius žmones, – juokiasi, o tie, kurie supranta, kad čia apie juos – suklūsta.
Marija: Sulaukiame ir kontroversiškų ar net neigiamų nuomonių, bet labai gerai, kai žmogų paveikia. Atsimenu, kai Nidoje koncerte-spektaklyje „Graži ir ta kita“ Vaiva ir Rugilė su žiūrovais žaidė žaidimą, kurį pradėjo klausimu „Ar salėje yra tikrų vyrų?“ Vienas vyras atsistojo ir sako: „Taip, yra, ir jie išeina.“ Jis buvo su žmona bei dukra, bet jos nėjo ir jis išėjo vienas. Mes nenorime nieko kiršinti, bet jei vyrą erzina tokie dalykai, gal jis truputėlį per siaurai mato moters vaidmenį? Žinoma, yra vyrų, kurie ateina ir jiems labai patinka. Pora draugių pasakojo apie savo vaikinus, kurie neina į teatrą, bet jos buvo atsivedusios juos į koncertą ir jiems patiko. Jei moterį suerzina, tai irgi gerai. Puiku, jei mes galime paliesti nemažai žmonių ir bet kokia forma juos paveikti. Tai ir yra viena pagrindinių mūsų, kaip kūrėjų, misija.
Vaiva: Turbūt 90 proc. žiūrovų, išėję iš spektaklio, jaučiasi įkvėpti, nori eiti šokti, dainuoti… Pajunta savo galią ir grožį (šypsosi). Man tai yra didžiausias įvertinimas.
– Prieš pat pandemiją vykote į turą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje, bet virusas jį pakoregavo…
Ieva P.: Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje turėjome praleisti porą savaičių ir aplankyti bendruomenes Niujorke, Toronte, Čikagoje ir Sinsinatyje. Buvo įdomu šią programą pirmą kartą atlikti ne Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams. Išvykome, kai virusas siautėjo tik Kinijoje ir Italijoje. Įpusėjus turą, prasidėjo visuotinis karantinas Lietuvoje, aštrėjo situacija Amerikoje ir mūsų gastrolės buvo nutrauktos. Esame dėkingos lietuviams Čikagoje, kurie priėmė mus, kol vienu paskutinių skrydžių grįžome į Lietuvą. Nors labai laukėme ir džiaugėmės savo gastrolėmis, bet dar labiau apsidžiaugėme sugrįžusios į Lietuvą ir dviem savaitėms išsiskirsčiusios po saviizoliacijos vietas.
Marija: Didysis gastrolių praradimas buvo tai, kad negalėjome pasirodyti Sinsinatyje. Ten koncerte turėjo apsilankyti Dalia Grybauskaitė, o mes turime dainą apie ją. Tačiau labai įvertinome žmonių pagalbą ir mūsų komandinę dvasią. Tas skrydis atgal byloja, kad mūsų komanda – galinga, tad galime grįžti namo net ir tokioje kritinėje situacijoje.
– Tačiau ilgai ramiai nesėdėjote ir vasarą filmavote koncertą-muzikinį filmą „Graži ir ta galinga gyvai“. Kiek truko filmavimas ir kaip jis vyko?
Rugilė: Pasiruošimas truko mėnesį iki filmavimo ar truputį daugiau. Dirbome su komanda, kuri mums kūrė klipą „Žemaitė“. Filmavome dvi dienas nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Vėliau – garso ir medžiagos paruošimas bei montažas. Kol tęsis karantinas, darbo rezultatus galima pamatyti „Tiketos“ online renginių platformoje.
Asta: Kūrėme koncertą-muzikinį filmą ir pašalinome visus gyvame pasirodyme esančius teatrinius elementus, todėl jis kitoks nei tai, ką paprastai žiūrovai mato scenoje.
Kadras iš GRAŽI IR TA GALINGA G Y V A I
– Kaip rinkotės ir dėliojote šio koncerto kūrinių eiliškumą?
Vaiva: Čia mums padėjo mūsų dramaturgijos konsultantė Kristina Steiblytė. Koncerte rodome visą liniją nuo pat moters gimimo iki jos mirties. Kiekviena moteris su savo daina – tam tikras gyvenimo etapas: gimimas, paauglystė, jaunystė, menopauzė, o gale sudeginame visas raganas.
– O kas toliau?
Ieva: Šis koncertas-spektaklis mums labai artimas ir dar nenorime su juo išsiskirti, bet jau pradedame galvoti apie naują programą. Tai dar nėra kažkas konkretaus ir nežinome, kada, bet pradėsime kurti ir labai tikiuosi, kad per šiuos metus naujas darbas išvys dienos šviesą.
Asta: Vienas iš planų buvo naujas muzikinis klipas kūriniui „Feministė“, kurį pristatėme sausio pradžioje.
Ieva: Taip pat norime išleisti vinilinę plokštelę ir tikimės, kad galėsime tai įgyvendinti, kai tik pandemija pasibaigs.
