Rašė Lina Laura Švedaitė
Prancūzų bosistas ir kompozitorius Boris Kulenovic – neseniai Viktoro Diawaros įkurtos grupės „Afrodelic“ narys, įvairių muzikinių projektų ir iniciatyvų dalyvis, Prancūzijoje įspūdingą karjerą padaręs atlikėjas – šiandien ilgisi scenos ir prakaito kvapo po koncerto. Pagalvojau – puiki proga jį pakalbinti.
– Jau apie trisdešimt metų kuri ir atlieki muziką, stebi jos kismą visame pasaulyje. Kas muzika tau yra šiandien?
– Mokydamasis Liono muzikos konservatorijoje labai anksti supratau, kad visada atsiras geriau už mane grojančių, žymiai geriau. Laimei, ne visai malonus suvokimas į paviršių iškėlė būtent šį klausimą – kas yra muzika? Kas man yra muzika? Šitaip atsirado kūryba. Tačiau to genialaus atsakymo ieškau iki šiol. Gyvendamas muzikoje.
– Iš ko gimsta tavoji muzika?
– Kūrybinį drakoną reikia nuolat maitinti naujienomis, knygomis, pasivaikščiojimais, jau sukurta muzika, istorijomis, pokalbiais, miesto garsais. Jis ėda praktiškai viską. Ir maistą, žinoma. (Šypsosi.) Nauja daina gali aplankyti naktį, prausiantis duše ar vaikščiojant – kartais eidamas pajuntu tam tikrą ritmą ir tereikia jo neužmiršti. Kurdamas naujus kūrinius stengiuosi negalvoti, ar tai jau girdėta. Man svarbiausia, kad kūrinys būtų nuoširdus ir tikras. Ir jeigu atsitinka taip, kad jis – dar ir originalus ar prakalbina kitų širdis, tuomet aš – laimingas.
– Šiandien savo muzika dalytis labai lengva. Įkeli į kokią internetinę platformą ir tave girdi visas pasaulis. Kaip nepaskęsti?
– Taip, internetas absoliučiai ištaškė tuometinį muzikos pasaulį. Anksčiau, kad įrašytum savo muziką, reikėdavo patekti į studiją, turėti pinigų, prodiuserį, procesas užtrukdavo gerokai ilgiau ir žmonės pirkdavo tuos įrašus. Šiandien, kad būtum išgirstas, išties nereikia ir iš namų išeiti – sėdint ant sofos galima sukurti gan aukštos kokybės muzikos. Absoliuti demokratija. Ir čia aš nieko naujo nepasakysiu – tie tikrieji talentai nepaskęsta, gera muzika neskęsta. Be to, yra dar viena konstanta – scena. Galima prikepti daug gražių vaizdo klipų virtuvėje ar balkone, bet valdyti sceną gali anaiptol ne kiekvienas. Kurti ryšį su publika, žiūrėti žmonėms į akis, atiduoti jiems viską. Tad summa summarum – manau, ar vakar, ar šiandien į paviršių išplaukia tie, kurie turi išplaukti. Su keletu išimčių, žinoma. Reklama taip pat dirba savo darbą.
– Kalbant apie gyvus koncertus, kuris labiausiai įstrigęs į atmintį?
– Brazilija, karnavalas, muzika ir prakaito prisotintas oras, laimingi žmonės, geras įgarsinimas… Tęsti? (Juokiasi)
– Prancūzijoje garsėji kaip pasaulio muzikos atstovas, mėgstantis bendradarbiauti su atlikėjais iš skirtingų kultūrų. Papasakok, kaip tai nutiko.
– Iš pradžių sukinėjausi alternatyviosios muzikos scenoje. Ir kai apšilau kojas, atėjo mano aukso amžius (juokiasi). Su bendraminčiais įkūrėme grupę „Mei Tei Sho“, kurios muziką iki šiol labai sunku apibūdinti. Tai buvo alchemija. Kadangi grupės nariai – iš skirtingų kultūrų, natūralu, leidome joms skleistis visu grožiu. Ši patirtis – viena didžiausių mano gyvenimo dovanų. Tai buvo antra mokykla po konservatorijos. Kurdamas ir grodamas „Mei Tei Sho“, galima sakyti, žengiau į pasaulio muzikos sceną. Tuomet kiti atlikėjai, prodiuseriai pradėjo kviesti į kitus projektus. Užsisuko karuselė. Beliko visur suspėti.
– Edwardas Saidas veikale „Orientalizmas“ vienas pirmųjų sukritikuoja Rytų kultūrų romantizavimą, taip pat iškelia kolonializmo problematiką. Prisiliesdami prie svetimos kultūros visada rizikuojame ją supaprastinti, iškreipti. Ar tau aktualus šis klausimas?
– Dirbdamas su skirtingų tautybių muzikantais patyriau, kad šis klausimas išties gali būti jautrus. Daug kas purtosi nuo kičo. Be to, čia reikia pripažinti, kad kiekvienas gimstame su tam tikromis duotybėmis ar dovanomis, ir kai kurios jų yra kultūriškai užkoduotos. Pavyzdžiui, afrikiečių grūvo pojūtis ar lietuviškasis ilgesys (šypsosi).
Kita vertus, pasaulis maišosi. Ir, panašu, nežada sustoti. Aš pats turiu italų, bosnių ir bala žino dar kokio kraujo. Ir man be galo gražu, kai viena kultūra praturtina kitą. Juk jeigu pasiskolini kažką iš svetimos kultūros su pagarba ir įdedi daug darbo, gali gimti dar negirdėtų, unikalių kūrinių. Tarkim, lietuvis greičiausiai niekada negrotų afrikietiškais būgnais taip, kaip jais groja afrikietis. Galbūt atsirastų daugiau lyrikos ar kito afrikietiškai tradicijai nebūdingo skambesio. Kaip tai įdomu!
Kita vertus, pasaulis maišosi. Ir, panašu, nežada sustoti. Aš pats turiu italų, bosnių ir bala žino dar kokio kraujo. Ir man be galo gražu, kai viena kultūra praturtina kitą
– Prisistatai kaip prancūzas, tačiau ką tik išsidavei, kad turi italų ir bosnių kraujo. Ar domiesi savo šaknimis? Kaip jos praturtina tavo muzikinį pasaulį?
– Vaikystės vasaras leisdavau pas močiutę Kaną Bosnijoje ir Hercegovinoje. Rytais gamindama pusryčius, ji klausydavosi radijo, iš kurio plyšaudavo akordeonas. Anuomet mano prancūziškam skoniui tokia muzika pasirodė itin provinciali (juokiasi).
Vėliau, kai suaugau, prisimenu, su indų dainininke Susheela Raman koncertavome Niujorke. Prie manęs priėjo žurnalistė, kažkas iš mūsų komandos pristatė mane kaip prancūzą-bosnį, ir ji kad užsidegė: „Prašau, papasakokit man apie sevdalinką!“ Tąkart kažką numykiau, buvo gėda prisipažinti, kad nežinojau, kas ta sevdalinka.
Grįžęs į viešbutį paguglinau apie šią įstabaus grožio tradicinę bosnių muziką ir manyje prakalbo Balkanai. Neabejoju, kad kartais jie prasprūsta ir į mano kūrybą.
– Jau ketvirti metai gyveni Lietuvoje. Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Vilnių?
– Vilnius šiek tiek priminė vaizdus iš vaikystės Bosnijos ir Hercegovinos. Kioskai, troleibusai, pilki pastatai. Prisimenu, pirmą kartą čia atsidūriau gegužės mėnesį. Miestas žydėjo, žmonės šypsojosi, jaučiausi atradęs subtilų, senove dvelkiantį kampelį… Kaipmat atsirado bendraminčių, su kuriais bendradarbiauju iki šiol. Itin sužavėjo Vilniaus dydis ir magiška atmosfera – čia pagalvojęs apie kokį pažįstamą, netrukus gali jį sutikti. Paryžiuje apie tai galėdavau tik pasvajoti.
– Vienas tavo pirmųjų kūrybinių projektų Lietuvoje buvo poezijos skaitymai su muzika. Papasakok, kaip sekėsi kurti muziką žodžiams, kurių reikšmių nesupratai.
– Čia pasitarnavo mano patirtis dirbant su įvairiakalbiais dainininkais. Įsiklausai į svetimos kalbos ritmą, melodiją, kitus niuansus. Žodžių prasmė ten ir glūdi. Galbūt nesupranti, bet pajauti. Galų gale, poezija irgi yra muzika.
– Papasakok, ką šiuo metu veiki.
– Myliu, šąlu, muzikuoju naujame V.Diawaros projekte „Afrodelic“, bendradarbiauju su Gediminu Mačiulskiu, Adu Gecevičiumi. Taip pat kuriu muziką, persmelktą gūdžios, sodrios Vilniaus atmosferos.
