Ramūnas Zilnys kalbina XYZ ir „e-Carmen“ kūrėjus
Po MO muziejaus parodos „Iš tos operos“, pristačiusios neeilinį „Vilnius City Opera“ (VCO) dešimtmetį, vyko pokalbių serija. Vienas labiausiai intriguojančių – originalaus elektroninės operos žanro kūrėjų susitikimas. Muzikinis romanas, prieš dešimtmetį simboliškai prasidėjęs apleistame „Lietuvos“ kino teatre XYZ projektu, vėliau įgavo pilnametražės operos „e-Carmen“ pavidalą. Prisiminti netikėtus projektus susitiko muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys (R.Z.), nuo pirmųjų XYZ su VCO eksperimentavę Marijus Adomaitis (M.A.) ir Leonas Somovas (L.S.), bei išskirtinę e-Carmen sukūrusi solistė Justina Gringytė (J.G.).
R.Z.: Kas kam pirmas paskambino: ar režisierė Dalia Ibelhauptaitė, ar elektroninės muzikos kūrėjai atėjo pas Dalią ir sakė: „Labas, klausyk, gal galime kažką tokio padaryti?“…
L.S.: Dalia inicijavo ir pakvietė mus dirbti prie šio projekto. Tai labai įdomi patirtis. Man pažintis su operos žanru buvo naujas dalykas. Pradžioje buvo labai nedrąsu, ne visi operos muzikiniai terminai man buvo gerai žinomi ir darbas su solistais buvo kitoks, nei aš buvau pratęs.
M.A.: Aš mokyklos laikais su opera buvau susipažinęs, bet, jei paklaustumėte, kada buvau Operos ir baleto teatre, tai – niekada. Kartą senais laikais ten grojome, kai turėjome fagotyną (fagotų ansamblis „Vilniaus fagotynas“ – aut. past.) (juokiasi).
R.Z.: Kokia buvo tavo pirma reakcija į patį pasiūlymą?
M.A.: Mus labai sudomino, ypač mane, nes aš klasikos terminus praėjęs. Tai man buvo toks labai cool grįžimas atgal. Mūsų užduotis buvo išgauti pusiausvyrą tarp seno operos pasaulio ir šiandienos – elektroninio.
L.S.: Dar galėčiau pridurti, kas yra bendro, – tai preciziškumas ir tobulas skambesys. Jie būdingi ir klasikinei, ir elektroninei muzikai.
R.Z.: Tad sutikote dalyvauti ir kas toliau? Kūrinius rinkotės patys?
L.S.: Kartu. Kiek pamenu, turėjome kūrinių sąrašą ir rinkomės pagal tai, kas kurio labiau norėjo.
R.Z.: Padarėte aranžuotes, o tada atėjo solistas ir sako: „Kaip tai dainuoti?“
L.S.: Panašiai (juokiasi). Tai buvo iššūkis ir man, ir solistams. Buvo ir linksmų situacijų: „Fin ch‘han dal vino“ kūrinio taktus scenoje solistai žingsniais skaičiuodavo. Atsimenu, stovi scenoje: 1, 2, 3, 4… 8 žingsniai – ir tada prasideda vokalinė partija (juokiasi).
M.A.: Kartą palindau po scena ir pradėjau rodyti, kada solistams pradėti dainuoti, kad publika nepastebėtų. Tai tikrai buvo komplikuoti ritmai ir niuansai. Žmonės įpratę dainuoti taip, kaip įpratę: vokalistams lengviau išmokti naują partitūrą, negu šiek tiek girdėtą, kur tos kelios natos, adaptuotos kitoje harmonijoje, yra labai svarbios.
J.G.: Ir dirigentas, kuris vis tiek parodo, kada pradėti, nes būna ir jaudulio, ir kitų niuansų, mums yra visada prieš akis.
L.S.: Dirigentas kontroliuoja tempą, kuris elektroninėje muzikoje dažniausiai būna fiksuotas, eina kaip laikrodis. Technine prasme tempo pakeitimas man gal ir buvo vienas didesnių iššūkių. Yra daug įvairių niuansų, ypač elektroninėje muzikoje: keičiasi tempai, efektų parametrai, atsiranda visokių nepageidaujamų garso triukšmų. Bet atradome sprendimus ir tie kūriniai gimė labai saviti.
R.Z.: Ir tuomet prasidėjo pasiruošimas koncertinei daliai. Atėjote į „Lietuvos“ kino salę, o ten, kaip pasakojama, buvo pilna šlamšto (22 t statybinių šiukšlių!), kurį visi: ir savanoriai, ir VCO darbuotojai, ir atlikėjai – iš ten rankomis vilko. Ar taip viskas ir atrodė?
L.S.: Pradžioje, kai pamatėme tą salę, aš tikrai netikėjau, kad surengsime čia koncertą, nes viskas atrodė sugriuvę. Bet Dalia turėjo viziją, ji matė, tikėjo, kad viską galima sutvarkyti. Ir sutvarkėme labai greitai, nes dirbome kaip komanda.
M.A.: Atsimeni, buvo rūsys apačioje, į kurį mes bijodavome eiti, nes atrodė, kad ten dar gyveno kažkas. Sienose buvo skylės ir žiemą rūsyje gyvendavo benamiai. Iš ten girdėdavome garsus, baisu buvo nusileisti (juokiasi). Nepamiršiu…
L.S.: Taip, ir salėje visai nebuvo šildymo, todėl stovėdavo atvežti dideli aparatai ir pūsdavo karštą orą. Tokia didelė patalpa įšildavo tik antroje dienos pusėje, todėl repetuodavome su striukėmis.
R.Z.: Viena yra aranžuotės, muzika, pasiruošimas koncertui, bet kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad D.Ibelhauptaitė visada turi originalių režisūrinių sprendimų. Išleistoje XYZ kompaktinėje plokštelėje kiekvienas iš dalyvių parašė po ryškų prisiminimą. Štai puikus Few Nolder atsiminimas: „Su Asmik Grigorian „Habaneros“ arijos iš operos „Carmen“ pabaigoje mes pasibučiuojame – teatras, ir tiek. Bet sykį tas bučinys užtruko ilgiau, nei planuota, ir visiškai užtrumpino mano smegenis. Asmik vokalas su visais elektroniniais efektais nuaidėjo velniai žino kur, o aš iš susijaudinimo dar ir kitos dainos garsus iš kompiuterio paleidau.“
M.A.: (Juokiasi) Atsimenu tą sceną… Aš irgi bučiavausi – su Lauryna Bendžiūnaite.
R.Z.: O su kuo bučiavosi L.Somovas?
L.S.: Su kompiuteriu… (Juokiasi).
R.Z.: Atsimenu, kad tai nebuvo panašu į tipišką operą.
L.S.: Viskas buvo labai modernu: drąsūs sprendimai, drabužiai ypatingi.
M.A.: Mes kaip ateiviai atrodėme…
L.S.: Aš turėjau tokį ypatingą kostiumą, kad net stengiausi gerti kuo mažiau skysčių jį vilkėdamas, nes tiesiog buvo neįmanoma nueiti į tualetą (juokiasi).
R.Z.: O kuris iš jūsų buvo egiptiečių dievas?
L.S.: Taip pat aš – su tokia didele šuns Anubio galva. Net bijodavau pasisukti, kad kažko neužkliudyčiau, nenuversčiau. Pirmuose koncertuose buvo daug streso ir labai nedrąsu.
M.A.: Visiems buvo taip pat ir visi prisiėmė atsakomybę. Pirmąkart scenoje su operos dainininkais, apsirengę kažkokiais faraonais, ateiviais, ir dar reikia muzikantams rodyti, kada pradėti groti, nes juk nėra dirigento…
R.Z.: O buvo pykčių po pirmo pasirodymo?
M.A.: Pas Dalią niekas nesipyksta, visi draugaujame.
L.S.: Per visą koncertų laiką labai susigyvenome. Dabar prisimenu tą momentą po paskutinio koncerto, kai aplankė toks tuštumos jausmas, kad viskas baigėsi. Norėjosi, kad tai truktų ilgiau.
R.Z.: Ruošdamasis pokalbiui aš vėl pasiklausiau XYZ įrašo ir, neslėpkime, elektroninė muzika gana greitai evoliucionuoja ir viskas labai keičiasi, praranda aktualumą, o čia viskas skamba aktualiai, kaip šiandien.
L.S.: Aš turiu tam paaiškinimą. Taip yra dėl to, kad dainuoja aukščiausio lygio tarptautinio masto solistai. Tai yra labai svarbu ir dar labiau viską sustiprina. Ne tik skambesys, bet pats atlikimas daug suteikia kūrinio vertei.
R.Z.: Ar projektas pakeitė jūsų požiūrį į operą?
L.S.: Mano – taip: nauja pažintis, nauji atradimai, patirtis, nors jaunystėje dvejus metus mokiausi kontraboso specialybės. Tai, ką atradau ir ką tuomet kartu sukūrėme, manyje iki šiol gyvena ir kelia geriausius, gražiausius prisiminimus. Vykstant procesui buvo daug savianalizės: klausiausi skirtingų įrašų, galvojau aranžuotes, bandžiau geriau suvokti ir pažinti klasikinę muziką, kad galėčiau ją geriau perteikti savo supratimu.
R.Z.: D.Ibelhauptaitė sakė, kad iš viso šiam projektui buvo sukurti net 36 kūriniai. Vadinasi, kad kažkieno hard‘uose guli aranžuočių, kurios nepateko į kompaktinę plokštelę…
M.A.: Aš nuo 2001 m. turiu viską išsaugojęs. Tuomet panaudojome tik geriausius kūrinius.
R.Z.: Praėjo dešimt metų, o akivaizdu, kad žmones šis projektas vis dar domina. Jeigu rytoj paskambintų Dalia ir sakytų: „Žiūrėk, „XYZ 2“. Padarykime kažką tokio dar sykį“, sutiktumėte dalyvauti tokioje avantiūroje?
L.S.: Aš – taip. Be abejo, antras leidimas būtų faina, bet labiausiai pasiilgstu gyvų koncertų, buvimo ant scenos ir darbo, kūrybos nuo pat pradžių dirbant prie kūrinio, galvojant apie atlikimą.
R.Z.: Justina XYZ projekte nedalyvavo. Kai Dalia pasiūlė „e-Carmen“, ar nekilo noras bėgti tolyn ir sakyti: ką jie čia pridarė?
J.G.: Ne. Mane labai domina balso skambesys kitame žanre. Atsimenu, man sunkiausia ir buvo tarsi priešintis, nes muzika norėtų įnešti tokios popsinės spalvos į klasikinį vokalą, bet tu tarsi sau to neleidi, nes būtent taip veikia ši sintezė. Elektroninė muzika eina savo vaga ir tas plaukimas kartu man labai įdomus. Manau, tai yra, kaip Leonas sakė, profesionalumas, – kai kiekvienas išlaiko savo aukščiausią kartelę, ir tada įvyksta magiškas momentas.
R.Z.: XYZ projektas turėjo labai įdomių atgarsių. Netgi per Europos krepšinio čempionato atidarymą skambėjo vienas jo kūrinys, kaip ir įvairiose kitose ceremonijose. Ką jums davė dalyvavimas XYZ? Juk vien susipažinti su žmonėmis iš kitokių pasaulių, kur ir darbo etika kitokia, yra naudinga. Pavyzdžiui, elektroninės muzikos renginiai prasideda 23 val., groji iki 2 val. nakties ir grįžti namo 5 val. ryto, o po to reikia eiti repetuoti ir dirbti su operos solistais…
M.A.: 10 arba 7 val. ryto. Dalyte, ačiū (juokiasi).
L.S.: Be abejo, yra skirtumas, kai dirbi su didesne komanda žmonių ir scenoje esi ne vienas, tada atsakomybės jausmas daug didesnis. Turi išmokti prisitaikyti ir gerbti kitus, negali vėluoti.
R.Z.: Su kuo sudėtingiau dirbti: su operos scenos ar Lietuvos popžvaigždėmis?
M.A.: Tokie žmonės, kaip Justina ar Asmik, dainuoja, to mokosi nuo mažų dienų, o popžvaigždės dažniausiai yra prieš dvejus metus pradėję tai daryti vokalistai – tai labai didelis skirtumas. Praktika ateina su metais.
R.Z.: Kas yra „e-Carmen“?
M.A.: „e-Carmen“ yra mūsų su Dalia vizija. Susitikome 2015 m. pas mane studijoje ir šešias valandas nesustodami šnekėjomės: nuo labai subtilių niuansų iki platesnių spektrų. Ir ji pasakė: „Žinai, Marijau, aš turiu svajonę. Labai norėčiau su tavimi pastatyti „Karmen“ (G.Bizet opera – aut. past.). Kaip tik tuo metu turėjau laisvo laiko ir pagalvojau, kad būtų tikrai įdomu, – būtų iššūkis man pačiam. Paspaudėme rankas, o kitą dieną galvoju: „Bus reikalų…“, nes tai G.Bizet, ne estradinė muzika, ne popsas. Ne kiekvienas žmogus gali tai suprasti. Tai labai sudėtinga muzika ir projektas, iš kurio labai daug gavau. Jeigu ne „e- Carmen“, mano išleistas albumas „Queen“ tokiomis spalvomis neskambėtų. Ilgai analizavau kompozitoriaus originalų kūrinį, jo muzikinius sprendimus, harmonines slinktis, dermes ir t.t. Labai daug atradau ir daug gavau – susipažinau su nuostabiu kolektyvu, su Justina. Labai džiaugiuosi, kad ji atliko Karmen partiją.
J.G.: Aš jau daug kartų buvau atlikusi Karmen vaidmenį Londone, Škotijoje ir kitur. Iš esmės pati esu klasikė, buvau pianistė, improvizuoti nemoku (juokiasi). Viskas dainuojant „e-Carmen“ buvo taip keista, netikėta, baisu ir įdomu, kad net nespėjau jaudintis (juokiasi).
Mano vokalinės linijos muzikoje išliko panašios, bet yra tokių vietų, kur jos labai skiriasi. Tiek, kad galiausiai pamiršti G.Bizet. Kai po pirmo „e-Carmen“ spektaklio sulaukiau netikėto skambučio ir man reikėjo skristi į Lisaboną dainuoti originalią „Karmen“, pirmame spektaklyje nusidainavau (juokiasi).
M.A.: Ji pradėjo dainuoti mano partiją.
J.G.: Taip, sudainavau Marijaus sukurtą kompoziciją ir galvojau: „O Dieve, aš nebegaliu grįžti.“ Tai tikrai buvo sunkus ir gigantiškas iššūkis.
Kitas sudėtingas niuansas buvo mikrofonai. Aš visą laiką dainuoju gyvai, be įgarsinimo ir be ausinių, tiesiai tau transliuojančių muziką. Tas stebuklingas ir naujas jausmas man įstrigo ilgam, kai tu dainuoji partiją harmonijos viduje, ne, kaip įprasta, ant scenos, kur orkestras ir muzika yra priešais tave. Čia jautiesi lyg pačiame orkestro duobės viduryje. Tas iš visų pusių supantis garsas man, kaip muzikantei, buvo didžiulis žingsnis į priekį, suteikęs naują harmonijos suvokimą.
Man labai patinka būti kūrybos procese. Su Marijumi labai ilgai dirbome, kad suprastume, ką daryti. Tai buvo labai įdomu. Myliu tą muziką, klausausi, ir ji yra tiesiog graži. Mes kalbėjome, kad reikėtų albumo su atskirais kūriniais, kad iš tikrųjų galėtum klausytis. Yra viena muštynių scena, kurios muzikos aš klausyčiau be sustojimo, – ten toks ritmas, kad gali bėgioti, šokti ar indus plauti. Tiesiog kaifas.
R.Z.: Operos pasaulyje galėjo atsirasti žmonių, kurie bandymą perrašyti G.Bizet operą galėjo palaikyti šventvagyste. Ar jautėte dėl to nerimą?
M.A.: Ne. Aš tiek savęs įdėjau, kad kitaip negalėjau.
J.G.: Aš tiesiog neatsimenu. Gal daug saugiklių aplink save turėjau ir nebekreipiau dėmesio. Vienintelis galvos skausmas ir variklis buvo pačiai gerai atlikti. Visada pasitikiu Dalia – jei ji imasi projekto, žinau, kad tai bus aukščiausia kokybė, ir man klausimų nelieka. Neleidžiu sau dvejoti. Finale sulaukiau tikrai labai daug komplimentų. Atėjo ir daug jaunesniosios kartos žmonių, kurie net nesuprato, kur papuolė, bet jiems patiko. Didžiausias džiaugsmas buvo tuomet, kai vyresnioji karta, gerai žinanti tikrąjį G.Bizet, sakė, kad juos nuo tos muzikos apėmė transas.
R.Z.: Bet jaudulį per premjerą vis tiek jautėte?
M.A.: Žinoma. Ypač per trečią spektaklį, kai dingo elektra – nusprogo garso aparatūra.
R.Z.: Papasakokite plačiau!
J.G.: Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Buvo scena su tenoru, kurioje jis mane veda į kalėjimą, o aš, jį suviliojusi, pabėgu. Kai dainuoji, ne visada girdi, kas vyksta aplinkui, ir tik kažkuriuo metu staiga supratau, kad niekas nieko negirdi ir iš tiesų salėje yra mirtina tyla (juokiasi). Scenos partneris Giancarlo (Čilės tenoras Giancarlo Monsalve – aut. past.) sutrikęs, o aš jam sakau: „Vaidink toliau sceną, kuri turi būti.“ Supratau, kad turime išeiti. Todėl suvaidinome, kaip jis mane iš to kalėjimo išveda. Svarbiausia – nesutrikome ir ramiai išėjome iš scenos.
M.A.: Tada buvo 20 minučių pertraukėlė, ir toliau viskas buvo gerai.
J.G.: Bet kaip publika plojo! Tokiais momentais supranti, kas gali nutikti elektronikai, nes orkestras praktiškai niekada nenutyla.
R.Z.: Pasirodymas buvo iš tiesų įspūdingas. Tos grotos, tamsus industrinis vaizdelis…
M.A.: Eugenijaus Sabaliausko šviesos… Visa koncepcija.
R.Z.: Atrodo, pasaulyje yra tiek smalsių melomanų: Berlynas, Niujorkas, Londonas, Paryžius, bet mes negirdime, kad kažkas tokio būtų daroma ten. Kaip jums atrodo, kodėl?
J.G.: Ne kiekvienam tai šauna į galvą. D.Ibelhauptaitė turi tokių minčių, idėjų, kurios gana unikalios ir drąsios. Nėra daug tokių žmonių, kurie gali taip sugalvoti, apsiimti ir pasiryžti – tai labai didelis darbas ir rizika. Jei Dalia patiki – tikrai padaro.
Manau, kad šie elektroninės muzikos projektai turėtų būti parodyti tarptautiniu mastu. Arba galėtų vykti stadione – kur daug žmonių galėtų susirinkti vasarą ir visai kitaip tai žiūrėti, pamiršti, kad opera yra labai rimta.