Visi puikiai žinote patarlę „Kur du mušasi, trečias laimi“. Pagūglinus galima rasti interpretacijų: „Kur du durniai pešasi, nesimaišyk trečias“, „Kur du baras, trečias naudojas“. Stebint pastarųjų dienų batalijas dėl Stambulo konvencijos, nori nenori pradedi galvoti, kas gi yra tas trečias, kuris naudojasi šiuo niekam nereikalingu karu.
Nors klausimas ir ne visai retorinis, palikime jį atitinkamoms tarnyboms, o sau užduokime kitus, gal net sunkiau atsakomus klausimus: kas darosi su mūsų visuomene? Ar tokie nejautrūs ir karingi visada buvome, o gal neseniai tapome? Ar tai ilgos okupacijos, ar užsitęsusio karantino padariniai? Ar purvo pylimą ant žmonių, kurie tiesiog kovoja už savo teises, galima vadinti drąsa, pilietiškumu ar dar kaip nors panašiai? Ar galima jį pateisinti? Ar apskritai galima pateisinti smurtaujančius fiziškai ar psichologiškai – ir jau nebe taip svarbu, kieno atžvilgiu – moterų, vyrų, gėjų ar kitataučių? Ar tautinėmis vėliavomis ir raštais, religiniais simboliais apkaišyta neapykanta kažkuo geresnė, mažiau skaudi?
Ir nors Stambulo konvencija yra nukreipta prieš smurtą, daugeliui ji dabar – it raudonas skuduras buliui. Ir kartu lakmuso popierėlis patikrinti, kas yra kas, užlipdyti reikiamas etiketes.
Sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Deja, šiame konflikte tarp tradicinės šeimos gynėjų ir LGBT+ bendruomenės ir jos palaikytojų pabaigos nematyti. Nesibaigs jis veikiausiai ir ratifikavus konvenciją, turės pasikeisti kelios kartos, kad nustotume kariauti. Mes, „370“ komanda, niekada neslėpėme, kurią pusę palaikome, nors labiausiai esame už tai, kad šis karas greičiau baigtųsi.
Apie kitokį karą kalba spektaklis, kurio reklaminę nuotrauką pasiskolinome viršeliui. Kinematografinis spektaklis „Už geresnį pasaulį“ pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę nukelia į džiunglėse vykstantį karą, kurio dalyviai nežino, už ką ir kodėl kovoja. Šį fantastinį pasakojimą, kviečiantį pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę, galima pamatyti internete. Apie šį ir kitus karantininius spektaklius šiame numeryje rašo mūsų nauja bendraautorė Deimantė.
Mūsų bendraautorė Lina Laura irgi daug nardė internete, tik ne kultūros ieškodama, o bandydama išsiaiškinti, su kuo valgomas „Tik Tok“. „Gal aš ir senė, bet iki šiol nesuprantu, kodėl žmonės filmuoja savo buitį ar tiesiog save ir dalijasi tuo su visu pasauliu. Kai kurie, regis, tai daro be perstojo. Bandau įsivaizduoti, kaip jie gyvena visą laiką mąstydami, ką čia nufilmavus. Na, iš dalies suprantu – kai susirenka sekėjų minia, galbūt pradedi jausti vidinį spaudimą nuolatos apie save priminti, kerojasi priklausomybė, narcisizmas, nerimas, be to, karantinas, stogas važiuoja, apsikabinti negalima, o čia viskas aišku – peržiūros, patiktukai, komentarai. Milijonas patiktukų, vadinasi, esi kažko vertas. Taip, esi vertas milijono patiktukų. Wow“, – rašo ji.
Toma toliau tyrinėja lietuviškos elektroninės muzikos pasaulį, šį kartą ji kalbina vasarį savo naują albumą „Data Sapiens“ išleidusį kūrėją Maksimilianą Oprišką. „Esu absoliutus savamokslis, kuris mėgsta naudotis internetu. Man įdomu, kaip muzikantai išgauna kažkokį garsą ar dar kažką, tada panyri į tą gūglinimo juodąją skylę – tokia buvo pradžia. Kurį laiką kūriau dramenbeisą, tada buvo kelerių metų pertrauka ir tik paskui pradėjau Fume projektą“, – apie muzikavimo pradžią pasakoja jis.
Daiva užmezgė smagią pažintį su Kaune gyvenančia prancūzaite Lalou Cadiou-Thirion, kuri dalijasi savo gyvenimo Kaune nuotrupomis, atrasdama daugybę žavių kasdienybės detalių ir iliustruodama jas nedidelio formato piešiniais.
„Mane, kaip ir dideli, lengvai gali sužavėti maži dalykai. Vieną dieną vaikščiojau prie upės ir pamačiau ja plaukiančias didžiules ledo lytis. Niekada anksčiau nebuvau to mačiusi ir tas vaizdas siejosi vien tik su animaciniais filmais vaikams. Sustojau ir kurį laiką stebėjau pro šalį plaukiančius ledus. Manau, kad visa tai, apie ką kalbėjau, sieja vienas, mane labai gąsdinantis dalykas: įstrigti ir gyventi man netinkamą gyvenimą. Man labai nepatinka, kad kai kurie žmonės sutelkia dėmesį į tai ir rūpinasi, kad baigtum bakalaurą, paskui – magistrą, tada ieškotum darbo, dirbtum, net jei tau tai nepatinka. Man baisu įstrigti lūkesčių ir rutinos gniaužtuose“, – sako ji.
Žinoma, visų temų neatskleisime, tiesiog imkite mus ir skaitykite. Gražaus jums likusio kovo ir susitikime balandį!
Jūsų 37O