Rašė Ieva Šukytė
14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ birželio 4-ąją atvėrė Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) duris. Šiais metais išsiplėtusi per kelias parodų erdves, ji atliepia pastaruosius Baltijos ir Rytų Europos šalių įvykius, kurie itin aktualūs šiandienėje kultūrinėje erdvėje. Parodos kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia, palaikydami LGBT+ bendruomenės kovą už jų teises, į Baltijos trienalę įtraukė platų regiono menininkų ratą, kurie kalba šiomis mums visiems svarbiomis temomis. Apie šių metų parodą ir jos idėją kalbamės su vienu jos kuratorių – V.Klimašausku.
– 14-osios Baltijos trienalės pavadinimas – „Nesibaigiančios kovos“. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šių metų renginio koncepciją?
– Mūsų pirmoji mintis buvo susikoncentruoti į Rytų Europą (geografine prasme Lietuva jau kurį laiką priskiriama Šiaurės Europai, tačiau kultūriškai yra artimesnė Rytų Europai – red.past.). Taip nusprendėme dėl įvairių priežasčių. Šiuo metu tai labai problemiškas ir nevienalytis regionas: tiek kalbant apie Baltarusijos įvykius, tiek apie santykius su Rusija, tiek apie Lenkijoje vykusius maršus prieš moterų teisių suvaržymus. Lietuvoje įnirtingai vyksta ideologinės kovos, nes LGBT+ bendruomenei priklausančių žmonių teisės mūsų šalyje gerokai apribotos.
Pradėjus galvoti apie Rytų Europą ir kuo ji skiriasi nuo kitų pasaulio regionų, kokia jos praeitis ir ateitis, tapo aišku, kad šis pasirinkimas visai įdomus.
Juolab kad gana mažai žinoma apie Rytų Europos menininkus ir mes mažai žinome vieni apie kitus. Trečia, galbūt čia jau paprieštarausiu pats sau, bet Rytų Europos menas ir menininkai nelabai egzistuoja, nes šiuolaikinis menas yra globalus. Menininkai daug keliauja, kai kurie jų gyvena Vakarų valstybėse. Šis paradoksalus prieštaravimas yra visai įdomus: nors tyrinėji tam tikrą regioną, vis tiek kalbi apie visą pasaulį. Kita vertus, kai kurie įvykiai Rytų Europoje tapo žinomi visame pasaulyje, kaip, tarkime, Černobylio avarija. Ji, anot mano kolegos J.Laios, buvo tai, kas vaikystėje jį privertė pajusti globalumą. Įvykis kažkur toli nuo jo šalies tuo metu paveikė daugelio valstybių ekonomiką. Mes, tapę ES nariais, taip pat uždarėme Ignalinos atominę elektrinę. Dabar turime naują problemą – Astravo atominę elektrinę. Šiuo metu reikia spręsti daugybę sunkių klausimų ekologijos, dezinformacijos, neoliberalizmo, migracijos, homofobijos, nebinarinių kūnų ar nenormatyvinių subjektų suvaržymo srityse. Šios problemos yra susipynusios, jas labai sunku atskirti. Tai, man atrodo, matyti ir parodoje. Dėl šios priežasties ir nebuvo vienos aiškios temos.
Valentinas Klimašauskas. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.
– Kaip pasirinkote tokį parodos pavadinimą?
– Jis susijęs su šiuolaikine informacine krize ir post-truth pasaulio ideologija, kad viskas, ką darai, vartoji, tampa kovų riba. Pirmiausia sugalvojome anglišką pavadinimą („The Endless Frontier“ – red.past.), tad jį buvo sunku išversti į lietuvių kalbą. Jį pastebėjome Eglės Rindzevičiūtės naujame tekste apie kultūrines kovas Rytų Europoje.
Vartojame terminą „kaleidoskopas“, nes ir pati Rytų Europa yra kaleidoskopiška, ir mūsų, kaip individų, toks matymas. Kartu „kaleidoskopas“ graikiškai yra „gražus vaizdas / matymas“, tai tam tikra prasme yra estetinė priemonė, kurioje jungiasi tai, kas gana formalu, su tuo, kas galimai galėtų pavirsti gražesne vizija.
– Parodą kuravote kartu su portugalų kuratoriumi J.Laia, šiuo metu dirbančiu Helsinkio šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma“. Kaip jis mato mūsų regioną?
– Mūsų tikslas buvo pasikviesti kuratorių, kuris nebūtų iš Rytų Europos, bet gana gerai ją žinotų. João nemažai yra keliavęs po šį regioną ir rengęs jame parodų. Galbūt ne su viskuo sutikau, kaip jis mato, tačiau jis pasakė dalykų, kurių patys nepamatome. Anot jo, akivaizdu, kad šis regionas – labai neoliberalus, turint omenyje, jog privatizuojama viešoji erdvė, nes labiau vertinamas pelnas / nauda nei socialiniai santykiai, kurie sunkiai kuriami arba įteisinami.
– Šioje Baltijos trienalėje bus rodomi ne tik šiuolaikinių menininkų darbai, bet ir anksčiau kūrusių, kaip, tarkim, Jurgio Mačiūno, Marijos Teresės Rožanskaitės. Ar toks sprendimas buvo tarsi noras parodyti, kad tiek ankstesni, tiek dabar kuriantys menininkai susidūrė su tomis pačiomis problemomis, temomis?
– Tam turbūt buvo kelios priežastys. Pirmoji – kuratorinė. Labai svarbu yra rekontekstualizuoti kūrinius. Tarkim, M.T.Rožanskaitės ar Mladen Stilinović darbai buvo įdomūs ir aktualūs savo laikotarpiu. Adamo Rzepeckio kūriniai, skirti konservatyviai 9-ojo dešimtmečio Lenkijos visuomenei, šiuo metu skamba dar kitaip. Kita priežastis – paprastai trienalės šaknys yra susijusios su jaunaisiais menininkais, tačiau šiuo metu ŠMC uždaromas remontui ir pasaulį yra apėmusi tam tikra krizė, todėl galvojome, kad visai būtų verta žiūrėti retrospektyviai atgal į pastato ir meno istoriją. Taip pat jaunystės kultas yra kiek neoliberalus, nuolatinis reikalavimas kažko naujo, šviežio, radikalaus, stilingo, kas šiuo metu yra aktualiausia. Kaip tik šios tendencijos buvo būdingos ir sovietinei Lietuvai. Pirmosios parodos ir vadinosi „Jaunystė“. Mums taip pat buvo svarbu parodyti kūrinius, kurie žinomi meno istorikams ir profesionalams, tačiau mažiau žinomi plačiajai visuomenei. Aš pats Vilniuje nesu matęs originalių menininkų iš Rytų Europos darbų, kurie, mano manymu, čia turėtų būti rodomi dažnai.
– Baltijos trienalė vyksta nuo 1979 m. ir labiau buvo siejama su nonkonformizmu bei jaunaisiais menininkais. Kaip keitėsi jos koncepcija?
– Kai tik tapau šios trienalės kuratoriumi, žurnalistai manęs klausė, nuo ko viskas prasidėjo, ir tada man tapo aišku, kad apie tai nieko nežinau. Sužinojau padedant Dailininkų sąjungai, kuri būtent ją ir įkūrė, kad nonkonformizmas nebūtų naudojamas politine prasme. Tuo metu paroda skyrėsi nuo kitų tuo, kad buvo ne vieno, bet trijų – tapybos, grafikos ir skulptūros – žanrų trienalė. Tai, kad tuo metu vienoje erdvėje buvo rodomos skirtingos meno rūšys, jiems atrodė nonkonformistiška arba eksperimentiška.
– Kaip ir minėjai, po šios Baltijos trienalės ŠMC bus uždarytas rekonstruoti. Parodoje atidarote lankytojams neprieinamas erdves. Ar taip sugalvojote norėdami permąstyti šio pastato, kaip šiuolaikinio meno institucijos, reikšmę, ar dėl kitų priežasčių?
– Tai tikriausiai susiję su tuo, kad dirbome su labai gerais architektais Petru Išora ir Ona Lozuraityte, kurie domisi būtent sluoksnių atvėrimu. Šis pastatas yra ikoninis Vilniaus senamiesčio pastatas, sukurtas Vytauto Edmundo Čekanausko 1967 m. kaip parodų rūmai. Per šį laikotarpį įvyko įvairiausių transformacijų, buvo atidaromi ir uždaromi įvairiausi kambariai, erdvės. Bet būtent šiuo metu dėl remonto galimybių galime daugiau sau visko leisti: atverti, šlifuoti, griauti sienas, kurios nevertingos, ir taip perkurti šio pastato infrastruktūrą. Visi pastatai turi funkcines zonas, kaip, tarkim, koridorius, parodų erdves. Šiuo metu tokių labai išsiskiriančių zonų nėra, kuriami psichoteritoriniai žemėlapiai, kuriuose architektai naudoja iš vietinio Vilniaus fabriko nuo gamybos likusias plastiko atliekas.
– Šiais metais Baltijos trienalė turi ir kitų partnerių. Parodas šalia pristato galerija „Atletika“, projektų erdvės „Editorial“, „Swallow“, „Autarkia“, meno ir edukacijos centras „Rupert“ ir „Tech Arts“. Ar jos kažkaip susijusios su pagrindine ŠMC vykstančia „Nesibaigiančios kovos“ paroda?
– Vilnius yra svarbus meno žemėlapyje dėl to, kad turi daug asmenybių ir institucijų, kurios formuoja, kas vyksta Vilniaus arba Rytų Europos scenoje. Tų vardų vis daugėja. Ši scena yra gana eksperimentinė, todėl mums tikrai nereikėjo galvoti apie kažkokias kūrybingumo užduotis. Institucijos, su kuriomis dirbame, turi savo istoriją ir viziją. Iš pradžių pasidalijome pirminiu menininku sąrašu, jeigu galerijos būtų norėjusios iš jo kažką rinktis. Dalis tai padarė, kitos – ne. Šis bendradarbiavimas yra labai lankstus, laisvas. Temos taip pat jiems nedavėme, tik paminėjome, kad mūsų dėmesys skiriamas Rytų Europai.
14-oji Baltijos trienalė vyksta birželio 4–rugsėjo 5 d.
