SPIEČIUS
Slinktys, Dangus
Sunku kalbėti apie šį albumą: Saulius Labanauskas paliko šį pasaulį siaubingai per anksti, darbą baigė prieš pat išėjimą ir tai yra akivaizdus jo magnum opus. Ir nors perklausos norom nenorom nuolatos dažėsi netekties atspalviu, o muzikoje vis nejučiomis ieškojau lemtingų ženklų, „Spiečius“ yra šviesus albumas, kupinas idėjos, turinio ir kūrybinės patirties, kurios kūrėjas sėmėsi dar nuo gotikinio roko grupės „Saprophytes“ laikų. Grubiai tariant, susidaro įspūdis, kad viską, ką Saulius Spindi turėjo, viską į šį albumą ir sudėjo; prisipažinsiu, kad stilių įvairovė ir žanrinis albumo spalvingumas netgi glumina. Elektronika, drum‘n‘bassas, gotikiniai sąskambiai, postpankas, etnomotyvai, rodos, drasko tave į šalis ir jau nesupranti, kur sukti savo ausį. Vis dėlto kūrėjui pavyko suvaldyti šią kvapą gniaužiančią muzikinių įtakų ir patyrimų fejeriją, pasirenkant aiškią koncepciją, kuri ir taip turtingam muzikiniam turiniui dar suteikė ir naratyvą. Lyg siūlas albumą jungianti bičių tema suveržia gal kartais palaidus galus, suado savyje besikertančias muzikines išraiškas ir duoda pagrindą muzikinei įvairovei. Kaip ir minėjau, albumas, kad ir kaip lemtingai skambėtų, yra Sauliaus Spindi magnum opus, didžiulis darbas, kuris kartais gal ir susivelia, gal jame ir mintis nuklysta, gal ir jauti, kad viso darbo svoris nemažas, tačiau vis tiek palieka įspūdį. Neabejotinai vienas stipriausių metų darbų, apie kurį kalbėti niekada nebus lengva. Klausykite, dalykitės, rekomenduokite bičiuliams. Saulius Spindi ir jo „Spiečius“ daugiau nei to verti.
93/100
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)
ŠILUMA, PAMIRŠTA
Self released / Damn Good
Pirmasis kauniečių „Flash Voyage“ albumas netapo man tokiu atradimu kaip nemažai daliai klausytojų: rodės, girdėta, kartota ir daroma, nes populiaru. Tiesiog grupė neišsiskyrė iš bendro populiarios gitarinės muzikos srauto, kurio stiprumas vis dar nemažėja. O tada įvyko pandemija, mano manymu, flešvojažams išėjusi į naudą, nes su EP „šiluma, pamiršta“ grupė bent jau iš dalies pabandė iššokti iš mano minėtos srovės, užsiaugino raumenų ir sugriežtėjo. Gerbėjams baisu? Nesijaudinkite, psichodelinių paplaukiojimų liko, grupė neužvertė iki galo ankstesnio puslapio, o ir kam jį versti, jei publikai tinka ir patinka. Bet vis dėlto tai nebėra vien tik pseudohipinė svaigi oazė saldaus roko apvalkale. Mini albumo pradžioje nuskambantys „Sapnai“ apskritai lengvai kresteli, nes pradedi galvoti, ar tu čia tą įrašą įsidėjai. Tolesni kūriniai vis dėlto patvirtina, kad tai nebuvo koks nors erorr. Nors revoliucija neįvyksta ir grupė neatsižada to, kas kurta anksčiau, tiek ritminių, tiek melodinių sprendimų evoliucijos pėdsakai yra akivaizdūs. Džiugu, nes šis EP bent man skamba lyg nedrąsus pranašas, kad gal jau pozityvi tautiškai sentimentali neopsichodelika nueis į paraštes. Tuomet gal mes prisiminsime, kad rokenrolas turi už kažką kovoti, turi kažką pasakyti, kad jaunoji karta turi cojones ir jiems reikia ne tik socialinių tinklų, bet ir scenos atstovų su bent jau muzikine pozicija. „Šilumoje, pamirštoje“ tokį pažadą aš girdžiu (ne tekstuose, reikia būti atviriems, o muzikiniuose pasirinkimuose) ir tikiuosi, kad tuo ypač „Sapnuose“ nuskambėjusiu garsiniu taku jiems puikiai seksis žengti ir toliau. O gal man tiesiog reikėtų būti pozityvesniam…
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ )
APREIŠKIMAS
Self-released
Antrąjį LP išleidusi grupė „jauti“ pranešimuose spaudai skelbė, kad tai bus stipriausias jų darbas ir stipriausias roko albumas Lietuvos istorijoje. Na, gal su pastaruoju apibūdinimu neskubėčiau sutikti, bet tai, kad šis ilgagrojis yra geriausia, ką ketvertas yra sukūręs, – tai faktas. O galbūt ir geriausia, kas per pastarąjį pusmetį nutiko roko scenoje. „Apreiškimas“, bent jau man, yra absoliučiai kito lygio grupės kūryboje, nes iki šio albumo jie man skambėjo kaip šėliojantys berniukai, daugiau dėmesio kreipę į tai, kad būtų smagu, chaotiška ir turėtų gerą laiką, nei į tai, ką pristato. Na, o dabar jie arba suaugo, arba juos tikrai aplankė apreiškimas, ir ketvertas iš dvylikos labai skirtingų ir savo veidą turinčių dainų sucementavo stiprų vientisą albumą, kurio kitaip nei iškart perklausyti vienu kartu negali. Sugriežtinę skambesį, suvaldę chaosą, išieškoję melodijas, kurios ne tik patraukiančios, bet ir išraiškingos, bei pasirinkę nors ir plačią, bet vis dėlto sveikai ribojančią temą, „jauti“ sukūrė tai, kuo gali sekti jaunos roko grupės, kurios, deja, pastaruoju metu daug kelrodžių neturėjo. Net ir pirmasis kūrinys „cliche“ tiesiog fantastiškai lūžta į dvi dalis, kurio pirmoji primena tiesiog kokybiškai jaunatvišką rokenrolą, o antroji nuskamba epišku postrokišku gaivalu. O toliau viskas eina panašiai, nemažinant apsukų, neužtraukiant rankinio, bet ir neprarandant kontrolės… Neabejotini sveikinimai „jauti“ ir jau laukiu, kaip jie bus paskelbti šių metų roko flagmanais. Kitiems neabejotinai reikės pasistengti.
91/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)
„Last Moments Of“
Self-released
Ką ką, bet ketvertuką „John’s Shower Band“ du karantinai paveikė tikrai. Dar praėjusių metų pradžioje savo debiutiniame albume „Shampoo“ jie buvo lyg pametę galvą, o dabar… Susitupėjo, surimtėjo, nebeliko jaunatviško maksimalizmo. Tiesą sakant, ir valio, nes, nustoję varžytis, kas greičiau ką nors su savo instrumentu išvartys, jie sukūrė daug turiningesnį EP. Aišku, jeigu jums reikia beprotiškų patrepsynkų su funkiškais parepavimais, gal „Shampoo“ ir liks prie širdies, tačiau man dabartinis albumas – lyriškesnis, dvasingesnis, ir – gerai jau gerai – popsiškesnis skambesys labiau prie širdies. Pirmasis kūrinys „Fool“ dvelkia aštuntojo dešimtmečio progroku, „Moon“ – aksominiu soulu, „Doom“ – alternatyviu hiphopu… Na, kaip suprantate, vis dėlto šioks toks kakofoniškas bardakėlis liko, tačiau dabar jis duoda kvėpuoti, leidžia pulsuoti, o ne atima kvapą. Atsiradusios erdvės leidžia kalbėti apie vientisumą ir muzikinį kryptingumą, nes dabar grupė jau skamba kaip komanda, o ne tik kaip būrelis bendraminčių. Nors jeigu norite to, paskutinis kūrinys „Hands In“ pasiūlys tokius šokius, kad galėsite be proto ir sąžinės graužimo šokinėti kaip koks Zuokas, apsimetantis teniso kamuoliuku. Smagu? Aišku, net ir žinant, kad kolektyvui geriau sektųsi užsienio rinkose nei mūsų muzikiniame kieme. Tiesą sakant, to „Jono Dušo Bandai“ ir linkiu – pramušti ledus užsienyje, nes „Last Moments Of“ yra dar vienas stiprus žingsnis bręstančio puikaus albumo link. Jie bando, šaudo ir moka kurti uždegančią muziką. Tikiu, kad chebra dar iššaus, ir taip iššaus, kad maža nepasirodys.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“ )
LAIMINGI
Self-released
Kristijonas Ribaitis ir toliau tęsia savo šventą misionierišką misiją būti dainuojamosios poezijos enfant terrible, ir štai jums albumas, kuriuo atlikėjas drąsiai bando užimti tautiškojo Pete‘o Doherty ar Patricko Wolfo vietą. Ar kažką panašaus. Džiugiausia, kad jam viskas pavyksta gana sėkmingai, nes „Laimingi“ tikrai nenuleidžia tos kartelės, kurią Kristijonas ankstesniais įrašais yra užsikėlęs. Gerai sudėlioti tekstai, nuotaikingos ir nenuobodžios melodijos bei instrumentuotės, sveika ironija leidžia albumui išsiskirti iš minios. Taip kūrėjas atsiduria įdomioje pozicijoje, kuri nelabai leidžia jį įmesti į kokią nors tikslesnę muzikinę lentynėlę ir paverčia Kristijoną jei ne unikaliu, tai bent išskirtiniu. Taip sakant, apgreidinta, papimpinta, apdeitinta dainuojamoji poezija su daug nuoširdumo ir mažai seilių. Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad „Laimingi“ nėra tobulas darbas: po kelių perklausų imi suprasti, kad vis dėlto jam kažko trūksta: gal kad įsimintų, gal užkabintų, gal detalės, kuri tikrai taukštelėtų ir priverstų tave nerti gilyn. Deja, to neįvyksta, ir ilgagrojis nuskamba, kad ir kaip keistai tai skambėtų, ne iki galo, su pačiomis geriausiomis intencijomis, bet nepasiekęs pakankamai stipraus rezultato. Tačiau visiškai nenoriu Kristijono kažkaip stabdyti – tai protingas ir talentingas bičas, į kūrybą žiūrintis ir labai rimtai, ir sveikai nerimtai, o gebėjimas suderinti tai daro jį įdomų. Manau, kad „Laimingi“ yra viena iš stotelių, kuri rodo, kad iš kūrėjo galima tikėtis puikių dalykų. Ir tuomet mes visi būsime tikrai laimingi.
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)