Rašė Toma Vidugirytė
Prieš kiek daugiau nei metus, stipriai visų gyvenimą apvertusį 2020-ųjų kovą, pasirodė ramybę spinduliuojantis grupės „Baltasis Kiras“ albumas „Tekančiom upėm“. Su grupės lyderiu ir kūrybiniu varikliu Tautvydu Pauliumi Augustinu Augustinu susitikome pakalbėti apie grupę, naujausią albumą ir kūrybą. Tautvydas džiaugiasi, kad grupė išsigrynino, jos branduolys vis tvirtėja, ir užsimena apie naujus kūrinius.
– Man labai patiko tavo atsakymas viename sename interviu, kai paklaustas, į ką orientuota tavo kūryba, atsakei, kad į paukščius. Kodėl į paukščius?
– Mes neapsibrėžiame savo auditorijos, nes mūsų klauso ir labai jauni žmonės, ir netgi senjorai. Dažnai į koncertus ateina jaunos šeimos su vaikais, tad turime visų amžiaus grupių gerbėjų. Grojame muziką, draugišką visiems žmonėms, ir norisi, kad ji gražiai skambėtų gamtoje. Mūsų pavadinime minimas paukštis, tad tas pasakymas „į paukščius“ labai tinkamai apibrėžia mūsų kūrybos orientyrą.
– Kas yra „Baltasis Kiras“?
– Esame tęstinis muzikinis projektas, vis kuriame kažką naujo, keičiasi nuotaika ir muzikantai, mes patys bręstame, tampame suaugusiaisiais, tad ir tas „kas yra“ – gyvas ir kintantis. Mes kiekviename koncerte bandome pajusti atmosferą ir adaptuojamės pagal tai. Visų pirma, tai muzika, gyvas jos atlikimas. Turbūt esame ir kaip paukščio skrydis – su koncertu pakylame ir po koncerto nusileidžiame. Muzika, buvimas ir džiaugsmas kartu – tas paukščio skrydis, kurio siekiame.
– Iki pasirodant naujausiam darbui „Tekančiom upėm“ buvo tarsi tokia penkerių metų pauzė, kai tik koncertavote. Kas per tą laiką įvyko, pasikeitė?
– Po mūsų mini albume „Amerika“ esančių dainų „Amerika“, „Lūpytės“, „Saulė šviečia“ ir kitų kūrinių mus pradėjo visur kviesti groti ir per metus turėdavome tris mėnesius atostogų, t.y. po Naujųjų metų, o paskui pavasarį vėl prasidėdavo koncertai ir neturėjome pakankamai laiko susitelkti ties įrašais. Keletą metų laisvu laiku „rentėm lizdą“, dar kelerius įrašinėjom, kol albumas „Tekančiom upėm“ pagaliau ištekėjo.
– Naujausią albumą „Tekančiom upėm“ įrašei savo namuose įrengtoje studijoje. Džiaugiesi rezultatu ir pačia studija?
– Koncertai yra didžiulis džiaugsmas, kūryba – savęs išlaisvinimas ir įprasminimas, o tas įrašymas yra hard labour – tarsi fizinis darbas. Galvoje viskas skamba kažkaip kitaip, geriau, nei tau pavyksta įgyvendinti studijoje, bet ieškai sprendimų, aranžuoji, perkuri, tada vyksta natūralus augimas. Jaučiu, kad labai paaugome su šiuo skambesiu. Albumas galutinai sutvarkytas Anglijoje, puikioje studijoje „Doctor Mix“, kurioje daug senovinės lempinės aparatūros, todėl skambesys yra šiltas (aš vadinu vilnonių kojinių efektu), analoginis, turi tą 8-ojo dešimtmečio dvelksmą.
Visada, kai įrašai ir klausai, bandai pastebėti, kas yra blogai ir ką gali pagerinti ar ištaisyti, bet esu patenkintas šiuo albumu. Norėjau, kad jis būtų ramus, tekantis tarsi upė, ir viskas šauniai pavyko. Mes jį išpardavėme, sulaukiame gerų atsiliepimų ir, manau, galime būti patenkinti rezultatu, o studija – joje viskas gyva ir toliau tobulėja. Šitam naujam albumui vėl esu sugalvojęs naujų iššūkių, kuriuos bandau įveikti, toliau turbinu studiją ir viskas sėkmingai auga. Kito albumo skambesys bus dar artimesnis tam, iki kurio norėčiau nuskristi, tad viskas po truputį juda į priekį, į gera.
– Iš tavo pasakojimų apie įrašus suprantu, kad patinka darbas studijoje, garso inžinerija ir eksperimentai su technika…
– Turbūt taip yra kiekvienam muzikantui. Mus visus domina instrumentai, kuriais skleidžiame garsą. Viena yra instrumentai ir aparatai, kuriais groji gyvai ir sukuri garsą, bet dar gilesnė dimensija, kai bandai tą garsą pagauti, užfiksuoti ir paruošti, kad žmogus galėtų jo klausytis, – nesvarbu, ar kompakte, ar vinile, ar „Spotify“, ar „YouTube“. Nori, kad muzika skambėtų taip, kaip tu ją įsivaizduoji ir, man atrodo, vienintelis šansas tai pasiekti – pakankamai išmanyti visą įrašų technologiją, kad galėtum susikalbėti su garso inžinieriais ar susivesti garsą pats. Mano tikslas – išmokti tai. Viliuosi, kad įrašydamas kitą albumą tai išbandysiu, nes tris „Tekančiom upėm“ albumo kūrinius paruošiau pats. Dariau eksperimentą ir daugelis bičiulių muzikantų tuos tris gabalus ir išskyrė. Vis tiek inžinieriui tai yra darbas. Jis jį daro gerai, bet tai ne tas pats, kai tu pats išieškai net menkiausią niuansą ir padarai būtent taip, kaip norėjai, arba koks tavo įsivaizdavimas, muzikos pajautimas ar skonis.
Iš esmės muzika ir yra garso banga, kuri eina per elektrinius įtaisus. Man tai įdomu ir manau, kad tik taip muzikantas gali iš tikrųjų visiškai save išreikšti.
– Vienoje albumo apžvalgoje buvo atkreiptas dėmesys, kad pirmoji vinilinės plokštelės pusė baigiasi kūriniu „Mano draugai“, o antroji – „Mėtų arbata“. Bent man tai – įsimintiniausi ir labiausiai įstrigę kūriniai. Kaip dėliojai „Tekančiom upėm“ albumo kūrinius?
– Kai leidi albumą vinilinės plokštelės pavidalu, galvoji, kad tai tarsi du puslapiai, nes žmogui teks plokštelę apversti. Mano tikslas buvo, kad albumas plauktų / tekėtų kaip upė. Dėliojau dainas įvairiai, bet man taip geriausiai tiko. Kai kurie gabalai natūraliai susidėliojo tam tikrą seka – net nesinorėjo kitaip dėti tų kūrinių, nes jie vienas prie kito lipo. Man atrodo, kad net skaitydamas dainų pavadinimus perskaitai kažkokį slaptą kodą. O su „Mėtų arbata“ buvo taip, kad šiam albumui turėjau devynis kūrinius, o dėl dešimto dvejojau ir kažkada dalyvavau tokiam projekte, kur visi muzikantai atlieka vieni kitų koverius. Tada pasirinkau Migloko (dainininkės ir muzikos autorės Miglė Vilčiauskaitės) „Mėtų arbatą“. Tai jos tekstas, o muziką perdariau savaip, nes toks ir buvo to projekto tikslas. Tas kūrinys visai neblogai pasisekė ir sugalvojau paklausti Miglės, ką ji mano, jei juo užbaigčiau albumą. Miglei patiko ši idėja,taip pat ir obuolių pyragas su grietine ir spanguolėmis (šypsosi).
Visokią muziką mėgstu, bet man labiausiai patinka, kai groja rami muzika, kuri atpalaiduoja.
– Albumo pavadinimas „Tekančiom upėm“ ir grupės muzika skleidžia ramybės ir atsipalaidavimo nuotaiką. Tau svarbi ši emocija?
– Be abejo. Visokią muziką mėgstu, bet man labiausiai patinka, kai groja rami muzika, kuri atpalaiduoja. Man norėjosi padaryti tokį albumą, o ir daug metų pasaulinės muzikos (bent tokios, kurios klausau ir kuria mėgaujuosi) tendencijos judėjo ne į trankios, o į ramios nuotaikos skleidimą. Dainą „Smala“ specialiai įdėjome pirmą. Norėjosi pradėti nuo trankiausio, o po to išplaukti, ištekėti ramiai ir šią nuotaiką atspindėti albume. Aš pats kūriau ir albumo dizainą. Žinojau, kad jis bus baltas, nes pagaliau leidžiame vinilinę plokštelę ir kažkaip „Baltasis Kiras“ turėtų išleisti bent vieną baltą vinilinę plokštelę, geriausia – pirmąją.
– Dažnai grupių kūryboje tos emocijos skirtingos ir kinta, o jūsų – jos tik pozityvios.
– Visos emocijos svarbios, bet jau seniai esu suvokęs, kad kokią muziką groji, tokius žmones ir trauki. Norėčiau, kad į „Baltojo Kiro“ koncertus ateitų ramūs, faini žmonės, kurie džiaugtųsi ir kartu gerai praleistų laiką. Nežinau. Kitaip mums nepavyksta ir gal kitaip nenorime. Darome taip, kaip mums fainiausia, gražiausia. Manau, kad taip ir turėtų būti – muzika turėtų pakelti emociškai. Aišku, kartais reikia to pykčio gyvenime, o su juo – ir sunkesnės muzikos, kai norisi tą energiją ištaškyti, bet mes vis tiek tuos kūrinius grojame ne vieną, o tūkstančius kartų, ir kurdami juos galvojame, kad paskui būtų puiku ir klausyti, ir groti ne vieną kartą.
– Pats daug dirbi ir su grupės vizualiniu identitetu – įsitrauki kuriant vaizdo klipus, sukūrei albumo dizainą…
– Albumas yra ne tik muzika, bet ir visi kiti aspektai. Man labai svarbu, kas atspaudžiama ant kompakto ar į ką dedamas vinilas. Taip papasakoji visą albumo istoriją. Norėčiau pats tai daryti, nes tai dalis kūrybos. Ne tik muzika, bet ir albumo išvaizda sukuria tam tikrą nuotaiką, atskleidžia temą. Be to, man patinka tobulėti ir vizualiojo meno srityje. Dažnai, kai kūriniai sukurti ir juos įrašome, pradedu vizualizuoti visą albumo konceptą ir tada tai susijungia į viena. Galbūt dizaineriai galėtų ir genialiau padaryti, bet aš darau, kaip man išeina ir kaip įsivaizduoju tą albumą. Kai sukuri pats, tada dvigubai smagiau. Per karantiną sukūriau ir keletą vaizdo klipų, pavyzdžiui, „Saulė šviečia“ ir „Laimė“. Pastarajame panaudota mano filmuota archyvinė medžiaga. Visi nori sukurti labai gražius klipus, bet iš esmės jie jų nekuria. Pateikia idėjas, bet jas įgyvendina kiti, o man svarbu, ką gali sukurti pats artistas. Norėčiau ateityje nupiešti vaizdo klipą.
Žinoma, bendradarbiauti su kitais kūrėjais yra labai smagus būdas praleisti laiką, tada atsiranda kitoks požiūris, kita kokybė – kai daugiau talento susikristalizuoja, galima gražių dalykų padaryti. Bet juk buvo karantinas ir daug ką teko daryti pačiam. Tiesa, man visai patinka tobulėti visose meninėse formose. Būsimas albumas turėtų būti labai gražus – bent mano galvoje yra labai graži vizija. Įdomu, ar man pavyks ją įgyvendinti.
– Papasakok plačiau apie būsimą albumą.
– Albumas vadinsis „Aukštai kalnuose“ ir visi kūriniai bus labiau susiję su pakylėjimu, ves į kalnus ir į aukštesnę būseną. Tikiuosi, kad pavyks šią idėją atskleisti.
– Kada planuoji kažkurį iš naujų kūrinių pristatyti?
– Dar nežinau. Dabar vasara, daug darbų ir nėra laiko prie jo sugrįžti, bet jau esu jį įpusėjęs. Tikiuosi rudenį pabaigti. Panašu, kad bus dar vienas karantinas, tai jį ir išnaudosiu pabaigti albumą. Labai tikiuosi iki kitos vasaros pristatyti jums tą albumą, bet niekada nežinai, kaip viskas gali pasisukti.
– Neseniai pristatėte bendrą kūrinį su Evgenya Redko „Nebegalim“. Gal planuojate daugiau panašių duetų?
– Su Migloko planuojame koncerto „Vasaros terasoje“ metu atlikti „Mėtų arbatą“ ir ji siūlo paplanuoti rudeniop paruošti kitą duetą jos albumui. Kai yra bendras vaibas, gerai sutariame, visąlaik smagu kartu muzikuoti. Dabar dar dirbu su Gyčiu Ambrazevičiumi. Jis paprašė įrašyti pritariančiojo vokalo partijas. Muzikantai dabar pasiilgę daug dalykų daryti kartu – gerai leisti laiką, bendrauti, kalbėtis, kurti, gaminti maistą, klausytis muzikos, šypsotis ir mylėti.