Hiromi Kawakami
MOKYTOJO PORTFELIS
Iš japonų kalbos vertė Jurgita Ignotienė. Sofoklis, 2021
Pastebėjau, kad skaitant šiuolaikinių japonų autorių kūrinius kartais apima įspūdis, jog į sudėtingas situacijas ar painius žmonių santykius žvelgiu it pro skaidrią stiklo šukę. Jokio žodinio balasto, siužeto komplikacijų. Tik taupiai papasakota, bet kasdieniška istorija. Ir vis tiek: tas grakštus minimalizmas nepaaiškinamo, paveikaus keistumo. Kai detalės ir pauzės sukuria ne skurdumo, bet talpumo efektą, nuaudžia perregimą, bet drauge pridengiantį pasakojimo drabužį. Panašiai jaučiausi skaitydamas Hiromi Kawakami romaną „Mokytojo portfelis“.
Vienatvė – talpi, kartais prireikia ja su kuo nors pasidalyti. Mūsų kultūroje baras dažnai yra erdvė, kur vieniši žmonės lieja širdis barmenui ar užmezga atsitiktinius, trumpalaikius santykius. Panašiai, bet gerokai subtiliau nutinka Cukiko ir Mokytojui. Jų pažintis bare prasideda nuo prisiminimo, kad jie jau yra pažįstami: kadaise Mokytojas dėstė Cukiko literatūrą. Veikėjai šnekučiuojasi, nors dažniau jų trumpi dialogai panašūs į haiku blykstelėjimus. Alus, sakė (jų besaikis vartojimas romane vis tiek atrodo kažin kaip kultūringai), tradiciniai japoniški patiekalai, kurių užsisako Cukiko ir Mokytojas, sukuria savitą dviejų vienišių bendrystę. Galbūt atkreipsit dėmesį, kad kartais vienodo maisto užsisakymas sufleruoja, ar tarp veikėjų sklando vienas kito supratimas, ar jau kyla nežymi prieštara. Cukiko ir Mokytojo amžiaus skirtumas kone dvigubas, bet šis aspektas patiems personažams neesminis. Deja, jis nepadorus kitiems (scena su girtu auskaruotu vaikinu bare). Ir nors Mokytojas dažnai parodo, kad į Cukiko žvelgia kaip į mokinę, pavadindamas ją „gera mergaite“ ar „mokykliškai“ sudrausmindamas, visgi lydi nuojauta, kad tvirto, gal net iš praeitų gyvenimų atėjusio jų tarpusavio ryšio iš tikrųjų esama. Cukiko, bendraudama su vienu savo bendraamžiu, pastebi, kad amžius turi jam pritinkantį elgesį (p. 116). Tai negalioja Mokytojui, kuris galop užduoda Cukiko diplomatišką, kiek komišką, bet drauge lauktą klausimą: ar ši nenorėtų „santykių, kurių pagrindas būtų meilė“ (p. 178).
Mokytojo portfelis sušmėžuoja keliskart, o pačioje romano pabaigoje jis virsta gražia metafora. Šis H.Kawakami prozos kūrinys – nuskaidrintas, liūdnas, išmintingas bylojimas apie skirtingų, tačiau vienodų žmonių susitikimus, kurie – norisi tikėti – įvyksta ir tęsiasi netgi peržengus visas laiko ribas.
Valdas Papievis
ĖKO
Leidykla „Odilė“, 2021
Atsivertus naujausią, žanriniu požiūriu neapibrėžtą Valdo Papievio knygą „Ėko“, aidu darsyk sugrįžo kito jo kūrinio paliktas įspūdis. Ketvirto kurso pabaigoje perskaičiau romaną „Vienos vasaros emigrantai“, kuriame pavaizduotas Paryžius buvo toks tikras, įtraukiantis į savo urbanistinę erdvę ir žavingas klošarų filosofija, kad tą pačią vasarą, po universiteto baigimo, mano kišenėje atsidūrė bilietas į vieną pusę – Prancūzijos sostinėn. Patirtis, kaip literatūrinė fikcija gali apsėsti realiame gyvenime.
„Ėko“ vaizduoja irstantį, apokaliptinių nuotaikų apniktą, sapnišką Paryžių. Skaitai ir regi Christopherio Nolano fantastinio filmo „Inception“ epizodus, kur milžiniški statiniai virsta byrančiu smėliu. Prisiminus dar vieną kinematografinį kontekstą, „Ėko“ labai priminė kino juostą „Aftermath: Population Zero“, kurioje gamta atsikovoja žmonių užimtas teritorijas. V.Papievis vartoja žodį „naika“, kuris bene taikliausiai įvardija, kaip „miestas grįžta į gamtą, o gal tikriau – gamta grįžta į jį“ (p. 9). Labai papieviškas knygos pasakotojas klajoja po griūvantį didmiestį, svarsto, kaip „miestai pratęsia žmones, o žmonės savo gyvenimais – juos“ (p. 32). Pratęsiant mintį apie kontekstus, kūrinys nustebino atviromis nuorodomis į paties V.Papievio parašytas knygas. „Ėko“ pasirodo personažai iš knygų „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, „Eiti“, taip pat iš minėto romano „Vienos vasaros emigrantai“, kitų autoriaus tekstų. Pasakotojas su jais kalbasi, prisimena arba dar tik rengiasi apie juos parašyti („Jos vardas Odilė, atrodo, jos nuomojamoj palėpėj po stogais kitados gyvenau, norėčiau apie ją parašyti knygą“ (p. 58–59). Apmąstoma rašymo tema: ar pasakotojas tikrai užmezga ryšį su gyvais žmonėmis, ar visi jie tėra fikcija. Netgi jo bendražygė Emi atrodo kaip „vaizduotės žaismė“ (p. 69).
Kas gi toks yra pasakotojo sutiktas šuo Ėko, vienu metu ir tartum egzistuojantis, ir kartu šmirinėjantis vaizduotės ataidėjimų paribiuose („Ėko – tai aidai ir aidų ataidai“ (p. 100)? Pats pasakotojas pripažįsta, kad jam „patinka mistifikuoti“ (p. 40). Ši V.Papievio knyga sutelkia ir daugiau temų. Kalbama apie savęs pažinimą, uždarumą ir vienatvę, namus ir jų netektį, apskritai apie gyvenimą, kuris galbūt tėra „įspūdis“ (p. 127). Knyga baigta rašyti 2020-ųjų gegužę, pasauliui jau patiriant įspūdžius, kurie įsirėš visam likusiam gyvenimui.
Jean-Paul Dubois
NE VISI ŠIAM PASAULY GYVENA VIENODAI
Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Baltos lankos, 2021
Kanadiečių antropologas, Amerikos indėnų kultūros specialistas Serge’as Bouchardas teigia, kad žmogus yra „lokys, išklydęs iš doros kelio“ (p. 12). Netek laimės, tikėjimo arba laisvės, ir gyvenimas ilgainiui praras netgi tą iliuzinį, asmeninį tikslą, kurio kiekvienas siekiame. Romane „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“, kuris 2019 m. įvertintas Goncourt’ų literatūrine premija, prancūzų rašytojas Jeanas-Paulis Dubois rašo apie žmones, kurie turėjo atsisveikinti su savo prigimtiniu lokiškumu, nusisukti nuo prislopinto širdies balso, griebtis pasirinkimo, nes galiausiai tiesiog buvo priversti kažką pasirinkti.
Polis Hansenas, kalintis viename Monrealio kalėjime, dar vaikystėje regėjo, kaip mylinčias asmenybes sujungiantys skirtumai lygiai taip pat pamažu tampa lėtai, dramatiškai jas naikinančia jėga. Polis iš arti matė tėvus – ekspresyvią kino teatro savininkę prancūzę ir ramaus būdo, tikėjimo krizės jau pakąstą pastorių daną – kurių meilė neatlaikė vis dažniau kylančių principinių, vertybinių nesutarimų („Mano tėvas ir tikėjimas. Niekada jis nebuvo apie jį tiek kalbėjęs kaip jį praradęs“ (p. 100). Polio tėvui Johanui Hansenui priklauso frazė, kuri pasirinkta būti ir šio romano pavadinimu.
Paties Polio istorija atskleidžia, kokiu mastu netektis gali užklupti vieną žmogų. Ilgus metus dirbęs modernaus daugiabučio prižiūrėtoju, Polis susikuria ir idilišką šeiminę laimę, kuri, deja, baigiasi per anksti ir tragiškai („Taip, man patiko tas dabar jau tolimas metas, kai trys mano mirusieji buvo dar gyvi“ (p. 13). Knygoje vykusiai išlaikoma intriga, kodėl Polis turėjo atsidurti įkalinimo įstaigoje, koks, nuo jo nebūtinai priklausęs pasirinkimas, čia atvedė („Taip, tas baseinas ilgai buvo mano nerimo ir begalinių rūpesčių šaltinis“ (p. 132). J.-P. Dubois geba laipsniškai auginti įtampą, jautriai dėlioti paskirų, gan gausių įvykių fragmentus į vis didesnės rezoliucijos veikėjų likimų paveikslus. Šį liūdno kolorito romaną pavadinčiau „smėlio istorija – srūvančio smėlio, genamo istorijos ir vėjo“ (p. 24). Nevienodumas daro mus panašius į smiltis, kiekvieną dieną pustomas į kintančio dydžio kopas, nepastovias ir laikinas.
César Aira
VAIDUOKLIAI
Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2021
Tikiu, kad argentiniečių rašytojo Césario Airos vardą jau esate girdėję. Šis autorius įdomus ne tik tuo, kad savotiškai tęsia automatizmo tradiciją, tačiau ir intriguoja savitu požiūriu į rašymą apskritai. C.Aira netaiso rankraščių, visai nesistengia suraišioti išdrikusių pasakojamos istorijos mazgų. Neretai į tekstus jis prikaišioja smagių filosofinių pasažų, originalių refleksijų apie meną ir kultūrą („visų menų pagrindas yra literatūrinis“ (p. 67), o nerealumo, perkeistos tikrovės sukeliamas efektas kūriniuose toks subtilus, kad jį pajunti it nežymų anapusybės smelktelėjimą. Šių bruožų turi ir „Vaiduokliai“, jau antroji lietuviškai išleista C.Airos knyga.
Statomo daugiabučio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų sutikimui. Nekantraujantys švęsti statybininkai ir būsimus namus lankantys savininkai, ilgos eilės prekybos centre ir siestos nepaisančių vaikų tramdymas. Nekantrumo, artėjančios šventės atmosfera tirštai tvyro ore, tačiau čia pat, statybvietėje, sklando nuogi, dulkėti vaiduokliai. Ir tai – C.Airai būdingas literatūrinis ėjimas. Tikrovė atskiedžiama fantasmagorija ir absurdu. Tarsi vaiduokliai čia ir turėtų būti, tarsi „tarp sapno ir tikrovės visada išlieka tam tikras skirtumas, tuo labiau pastebimas, kuo mažiau jie kontrastingi“ (p. 66). Personažai, kurie savo akimis mato vaiduoklius, o ypač Raulio podukra Patrė, priima šių būtybių egzistavimą kaip natūralų reiškinį. Netrukus vaiduokliai pakviečia Patrę į didžiąją vidurnakčio šventę, o į ją patekti galima tik su viena sąlyga.
C.Airos „Vaiduokliai“ primena spalvingą, iš skirtingų medžiagų suklijuotą koliažą. Atrodo, kad autorius, juokais susilažinęs su savimi, tikrina grožinio teksto galimybių ribas. Kiek skirtingų turinių įmanoma supilti į vienos plonos knygos formą? Atsigręžiama į socialinės nelygybės, vartojimo, šeiminių santykių temas, gretimai nagrinėjami sapnų logika ir architektūra, mitinis aborigenų laikas ir būties pilnatvė, užbaigtumo ir neužbaigtumo kombinacijos. C.Aira sklandžiai laviruoja daugiaaukštį pastatą primenančiame tekste, nepaverčia jo netvarkinga statybinių medžiagų krūva. Jo narstomos idėjos, gal ir girdėtos, nušviečiamos naujoje šviesoje, grakščiai įkomponuojamos į bendrą „Vaiduoklių“ statinį. Turbūt tikrovė iš tikrųjų „pranoksta visas prognozes, net ir tų, kurie jomis neužsiima“ (p. 30).
){kind=link}